Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

*

Vieną vėlyvo rugpjūčio dieną Fredrikas pasijunta geriau, ir juodu su Elida eina pasivaikščioti takeliu palei želdynų tvoras. Nuotaika puiki. Paskui jis pasilieka sėdėti ant suoliuko prie laiptų. Elida grįžta ruošti pietų.

Jau koridoriuje išgirsta skardžiabalsės tetos maldas. Virtuvėje priešais kėdę klūpo Karstenas. Rankos sunertos, veidas kruvinas. Teta, matyt, jį nubaudė, pasibaisi Elida. Ji pamato, kad jo rankovė suplėšyta keliose vietose. Ant skruostų ašarų pėdsakai. Karstenas kartoja tetos žodžius:

— Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro! Maldauju, atleisk jiems! Amen!

— Kas atsitiko? — nusimesdama paltą surinka Elida.

— Kai Karstenas ėjo po pamokų namo, iš jo tyčiojosi padaužos. Bet Dievas jam padės. Mudu už juos meldžiamės. Dievas...

— Ša, užteks! — dėbtelėjusi į mošą ryžtingai nutraukia Elida. Paskui pakelia berniuką nuo grindų ir apkabina. — Kas tyčiojasi?

Karstenas baugščiai žvilgčioja į tetą, purto galvą ir tyli.

— Kodėl — ar žinai priežastį? — klausia Elida, tempdama jį prausti sukruvinto veido.

— Taip elgiasi tamsuoliai. Viešpatie, atleisk jiems ir palaimink juos...

— Helga! Būk gera, patylėk, mums reikia pasikalbėti! — piktokai šūkteli Elida. Kiti vaikai spokso tylėdami.

— Karstenai, pasakyk man, kas tyčiojasi? — tyliai pakartoja ji.

— Jie sako, kad aš nemoku taisyklingai kalbėti... ir kad pataikauju mokytojui...

— Ar ir mokykloje jie taip elgiasi?

— Ne, bet nuolat tyko manęs pakeliui į namus. Bandau išsisukti, bet jie išdygsta tarsi iš niekur.

— Ar duodi atgal?

Elida pritraukia prie stalo dvi taburetes, juodu atsisėda. Seserys stovi aplink. Teta pradeda knibinėtis prie darbastalio.

— Ne, jų tiek daug. Be to, man nepatinka muštis... Jie sako, kad aš bailys.

— O man jie sako, kad mes esame tik valkatos iš šiaurės, tokius reikėtų išsiųsti atgal. Kad mes dauginamės kaip žiurkės, atimame darbą ir maistą iš padorių žmonių. Bet manęs nemuša ir neplėšo drabužių, — piktai išpoškina Erda.

— O tu — ai duodi atgal? — klausia Elida.

— Kartą čiupau vieną mergaitę už plaukų. Pačią įžūliausią. Bet geriau su jais neprasidėti, — atsako Erda.

— Taip ir reikia! — pritaria Elida ir atsidūsta.

— Geriau jau atleisti ir melstis už juos, — pasigirsta nuo darbastalio.

— Cit! — šūkteli Elida.

Vaikai išplečia akis.

— Jokių maldų už tuos velnio apsėstus vaikpalaikius! Tu gali melstis viena, jei nori. Mes nesimelsime! Be to, pasikalbėsiu su mokytoju. Taip neturi būti, kad žmonės negalėtų ramiai vaikščioti į mokyklą!

— Ne, mokytojui nieko nesakyk, — iš nevilties pravirksta Karstenas. — Bus tik blogiau. Dabar verčiau pasimelskime kartu su teta Helga. Gal iš tikrųjų padės.

Elidai nespėjus susigaudyti, Karstenas klaupiasi priešais taburetę, panarina galvą ir lūkuriuoja. Nusišluosčiusi rankas teta švytėdama plaukte praplaukia pro Elidą. Atsiklaupia šalia berniuko ir pradeda melstis. Nuoširdžiai. Tyliai. Progiesmiu.

— Šventas Dieve, padėk mums visiems. Pagelbėk visiems savo kūriniams. Ir nusižeminusiai savo tarnaitei, klūpančiai prieš Tave kartu su šiuo nuskriaustu berniuku. Žinau, kad nesu tokia, kokia turėčiau būti, kasdien grumiuosi su savo goduliu ir puikybe. Esu pašaukta skelbti Tavo, Viešpatie, meilę silpniems ir vargstantiems žmonėms, bet kartais pati suklumpu. Viešpatie, man reikia Tavo gailestingumo ir palaikymo. Nesu verta ko nors prašyti tiems nelaimėliams, skriaudžiantiems Karsteną ir besityčiojantiems iš jo. Bet vis vien prašau — pasigailėk jų. Paguosk ir globok Karsteną, nes jis, pažemintas ir įskaudintas, rado jėgų atsukti skriaudėjams kitą skruostą. Jis tikrai vertas tapti Tavo, Viešpatie, nuolankiu tarnu. Meldžiu Tavęs pasigailėjimo ir užtarimo kiekvienam mūsų. Neleisk, kad tęstųsi patyčios. Ši karti patirtis moko ir brandina Karsteną. Dabar prieš Tave, Dieve, jo sąžinė švari, o siela suraminta. O švarkelį Elida sulopys. Tegu ir ji bus palaiminta. Amen!

Elida nebeprieštarauja. Susimąsto. Helgutę su laikraščiu išsiunčia pas tėvą. Įmeta puodan sūdytos mėsos. Vis galvoja, ką kitądien pasakys Karsteno mokytojui. Kaip paaiškins, kodėl neleidžia jo į mokyklą. Vaizduojasi, kaip po paskutinės pamokos lauks mokytojo. Ji nepaisys tetos maldų.

Helgutė, aišku, papasakoja Fredrikui, kas įvyko, nes jis nulipa iš antro aukšto rūsčiu veidu. Rankoje maigo laikraštį.

— Tokie dalykai turi baigtis, — pareiškia dėdamas ranką Karstenui ant peties. Paskui susmunka ant supamojo krėslo. Šis sugirgžda. Fredrikas atrodo nusikamavęs. Krenkšteli kaip visada, kai nebeturi ką pasakyti. Ranka nesiliauja gniaužyti laikraštį.

Vakare prieš miegą jis išskleidžia tą laikraštį. Parodo Elidai skelbimą apie namų nuomą:

Žydai ir Norlando gyventojai nepageidaujami.

Juoduojančios raidės tvoskia begėdyste, ši pasklinda visame kambaryje, apnuodija orą, paliečia veidus ir aptemdo akis. Fredriko širdis daužosi. Rankos beviltiškai ieško, už ko nusitverti, kol pagaliau randa viena kitą.

— Ar vaikai matė? — prigludusi Fredrikui prie peties klausia ji.

— Vos perskaitęs iškart paslėpiau. Dabar gali sudeginti.

Elida įkiša laikraštį į juodą ketaus krosnelę. Jis užsidega, ima rangytis popieriaus sluoksneliai. Tarytum norėtų išplasnoti lauk. Netrukus jie virsta pilkais pelenais. Akmuo nuo širdies nusirita, tarsi tas laikraštis būtų išėjęs vieninteliu egzemplioriumi. Kaip ir skelbimas.

Liepsnos praryja gėdą.

Koridoriuje kabo suplėšytas Karsteno švarkelis. Rytoj neš jį parodyti mokytojui. Žemės misija — skiepyti meilę

Jiems rengiantis vizitui pas Marselą Haugeną, teta daug kalba apie nuostabiąsias jo galias ir išskirtines jo motinos savybes.

— Sklypą namui Marselas Haugenas gavo dovanų iš verslininko — daktarai buvo į jį numoję ranka, o Haugenas išgydė. Kaip žinote, pinigų jis neima. Pasiturimai gyvenantys gali ką nors padovanoti... Jo motiną Elenę Mariją pažįstu seniai. Tapusi našle ji su būriu vaikų persikėlė į Kristianiją ir senamiestyje atidarė pieno parduotuvę. Ypatinga moteris. Už nosies jos nepavedžiosi. Toks ir Marselas. Būdamas Austrijoje aplankė kaizerį Praną Juozapą. Marselą kvietėsi net vokiečių generalinis štabas, kad sužinotų, kaip toliau seksis Europai. Mūsų šalyje tokio lygio žmonių nedaug!

Fredrikas ir Elida atvyksta į „Arjunos“ vilą Ulevolo rajone. Naują, prabangų namą juosia sodas. Po lietaus kvepia gėlės ir šlapi lapai. Vasariškas šeštadienis, nors jau ruduo. Prieškambaryje laukia dešimt ar dvylika žmonių, vieni jų sėdi, kiti stoviniuoja. Haugeno motina paklausia Fredriko pavardės ir siūlo pasiieškoti, kur atsisėsti. Gal dėl tetos laiško, o gal dėl kitos priežasties jie priimami gana greitai. Elida nežino, kas jų laukia — gal koks Kalėdų Senelis vešlia barzda ir ant pilvo tabaluojančia laikrodžio grandinėle?

Priešais atvirą langą pasigręžęs profiliu rūko pypkę lieknas jos amžiaus vyriškis. Stambi nosis, išraiškingos lūpos. Rudi banguoti plaukai. Bronzinė oda. Manytum, čigonas, tapęs padoriu piliečiu. Pilkšvos lininės kelnės, liemenė, balti marškiniai paraitotomis rankovėmis. Rankos iki pat riešų apaugusios tamsiais susiraičiusiais gyvaplaukiais. Ant kaklo nerūpestingai parištas šilkinis šalikėlis. Tarytum žmogus ruoštųsi į svečius.

Tikriausiai jis girdi, kaip atsiveria durys, bet nuo lango nesitraukia. Pypkiuoja toliau nė negrįžtelėdamas į juos. Gal čia koks nors nesusipratimas? Gal reikia dar palaukti? Elida klausiamai žvilgteli į Fredriką.