Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Taip, Edisono lemputė. Tikras stebuklas! Tai žmogaus proto pergalė! — karštai pritaria Fredrikas.

— Žmogaus galvoje, be abejo, slypi daugiau, nei mes žinome. O jūs, ponia Andersen, juk Norlande dirbote prie telefono?

— Taip, tai irgi stebuklas...

— Jums tikriausiai žinoma, kad Oslo telefono stotis įsikėlė į naujas patalpas?

— Taip, būtų puiku gauti ten darbo, — sako ji, neturėdama ką pasakyti.

— O kodėl jums ten neįsidarbinus? Juk turite patirties.

— Dabar dar ne...

— Tai gal vėliau? — maloniai klausia Marselas Haugenas.

Ji tik šypteli, bet nutyli.

— Kaip jūs žiūrite į tai, kad keičiamas miesto pavadinimas — Kristianija tikriausiai taps Oslu? — teiraujasi Haugenas.

— Tegul sau keičia. Nesvarbu, kaip miestas vadinamas, svarbu, kad tas vardas išliktų garbingas, — atsako Fredrikas.

— Ir aš taip manau, Andersenai. Beaukštinant tautą ir vikingų didžiavyrius, galima pernelyg išpūsti patriotizmą. Juk nuo pat įkūrimo miestas vadinosi Oslas. Grąžinant senąjį pavadinimą teks atsisveikinti su dabartiniu, o jam jau trys šimtai metų. Vis dėlto nutariau dalyvauti tame šventiniame renginyje, eisime kartu su mama. Kalbama, kad jis vyks rugsėjį Akershuso tvirtovėje.

— Nejaugi įėjimas bus laisvas? Turiu omenyje, ar galės įeiti visi, kas nori? — nustebusi klausia Elida.

— Mano manymu, taip, jei tik užteks vietų. Verta atvykti gerokai prieš pradžią.

— Tokios spūstys ne man, — ištaria Fredrikas.

— Juk galima ateiti anksčiau.

Haugeno motina pasiūlo kavos. Elida pritariamai linkteli, o Fredrikas uždengia savo puoduką delnu.

— Gausios šeimos motinai nelengva, — netikėtai pareiškia Marselas Haugenas, žvelgdamas į Elidą. Štai ir vėl staigus perėjimas prie kitos temos.

— Nelengva, — dirstelėdama į jį prisipažįsta Elida.

— Elida viską gali, — patvirtina Fredrikas.

— Moterys — subtilios, bet labai tvirtos savo dvasia. Aš, pavyzdžiui, už viską turiu būti dėkingas tik mamai! Kai tėvas žuvo sidabro kasykloje, ji išgelbėjo vaikus nuo skurdo. Mūsų buvo daug. Mamytė dirbdavo dieną naktį. Kokia tai buvo auka, tik ji viena težino, bet niekada nesiskundžia, — kalba jis žvelgdamas į ją tiek daug aprėpiančiu žvilgsniu. — Ji labai troško, kad tapčiau kepėju, — susijuokia.

— Pats privargai, kol radai pagalbininką, — atsiliepia motina, jausdamasi pamaloninta. — Šiais laikais rasti kepėją ne taip paprasta, — aiškina prisimerkdama. Aplink akis jai susimeta juoko raukšlelės. Sėdi sukryžiavusi rankas ant krūtinės, lyg šaltų ar ką slėptų.

Staiga Marselas Haugenas atsistoja ir išskleidžia rankas į šalis. Kaip anąkart, užsimena apie savo knygą „Pamąstymai apie kasdieną“, kurią ketino dovanoti Fredrikui. Bet dabar nueina jos atnešti.

— Knygelė apie mano pasaulėžiūrą, — sako jis.

Fredrikas stojasi remdamasis į lazdą. Tiestų ranką padėkoti, bet aiškiaregys su pypke rankoje jau eina prie lango. Motinai juos išlydint pro duris, Marselas Haugenas stovi nusigręžęs ir traukia pypkę. Malda ir laisvė

Fredrikas bando skaityti Haugeno knygą savarankiškai. Jeigu jau šis dovanojo, tai tikriausiai tikisi, kad knyga bus skaitoma. Logiška! Bet akyse mirguliuoja ir dvejinosi. Na ir kas, kad knygelė lengva ir plonytė kaip sąsiuvinis. Kad gulėdamas gali priartinti ją prie akių kiek tinkamas. Deja, deja...

Ir dar. Nuvilia įžanga: „Ar gailiesi gyvenąs šiais laikais? Jaudiniesi dėl savo ramybės ir gerovės? Ar viskas atrodo beprasmiška? Žvelgi į praeitį, o ne į ateitį? Tuomet žinok: nesi žmogus, kuriam priklauso rytojus.“

Fredrikas tikėjosi ko nors didingo. Vilties. Atjautos. Bet, kiek supranta, knygelėje surašytos taisyklės, kaip pragyventi dieną. Kad rytojus jam nepriklauso, jis jau žino. Tiesa sakant, visa tai gramzdina į dar didesnę neviltį.

Elida siūlosi paskaityti balsiai, bet jis ne itin nori. Dar lankydamasis pas Marselą Haugeną pastebi, kad ji, užuot jautusi panieką, žvelgia į tą žmogų pagarbiai. Mintyse Fredrikas gretina save su tuo sveiku, išvaizdžių vyriškiu, galinčiu bet ką įveikti. O iš Fredriko Anderseno, kadaise tokio protingo, tikinčio gyvenimu ir ateitimi, telikęs tik šešėlis. Našta Elidai.

O dar tas keistas pokalbis su aiškiaregiu. Tie jo tiesmuki žodžiai — Elidos jais apsunkinti nevalia. Tai Fredrikas turi ištverti vienas.

Todėl ir neprašo jos, kad paskaitytų knygelę balsiai.

Argi gėda, mąsto jis, kad turiu mirti? Ne, aš gėdinuosi pereinamojo tarpsnio. Kad Elidos akyse esu nevisavertis žmogus. Kad nesu jai vyras.

Jau tąkart, kai po vizito pas Haugeną juodu važiavo namo, ji pasiteiravo:

„Ką jis tau kalbėjo, kai kabinete buvote vieni?“

„Nieko ypatinga“, — atsakė jis. Ir apsidžiaugė, kad Elida daugiau neklausinėjo.

Aiškiaregio žodžius Fredrikas išsiaiškina saviškai. Kitą dieną susiranda plaktuką ir apkala nebaigtas tvarkyti durų staktas. Darbuojasi keletą valandų, beveik be jokio atokvėpio. Iš pradžių ji tik stebi. Paskui liepia pailsėti.

— Gerai... — sako jis, bet nesiliauja darbuotis, kol iš mokyklos grįžta vaikai. Kaip jau bus, taip, bet jis pasikliauja savo kūnu. Ausyse skamba aiškiaregio žodžiai: „Atsiduok gyvenimui!“

Elida su vaikais užgniaužę kvapą stebi tą gyvastingumo proveržį. „Jis pastebimai tvirtėja“, — dėkinga už akivaizdų Fredriko sveikimą po dviejų savaičių laiške Marselui Haugenui rašo Elida. Ilgai lauktas pokytis. Stebuklas. Pats Fredrikas rašyti nenori. Triūsia, kosti ir ilsisi.

Juk Elidos pareigoms ribų nėra, galvoja jis.

Viskas jo labui.

Nesudėdama bluosto Elida naktimis svarsto, kuo tai baigsis. Jis tai supranta, bet ir toliau darbuojasi, kosčioja, ilsisi. Vieną dieną, jam besėdint supamajame krėsle, prisiartina Elida ir apglėbia iš už nugaros.

— Tu jau tolsti nuo manęs, Fredrikai, — sukužda.

— Ne, negali būti, aš dar čia, — mėgina pajuokauti.

Bando ją apsaugoti. Argi jai suprasti, kad lėta mirtis žemina žmogų.

Pagaliau įvyksta apsisprendimas! Tą dieną apsilanko Fredriko sesuo Helga. Elida išėjusi į parduotuvę. Spindi viduvasario saulė, bet Fredrikas neina į lauką.

Sėdėdamas supamajame krėsle su plaktuku rankoje jis ūmiai pravirksta. Bent kartą sesuo nuščiūva ir paduoda jam nosinaitę.

— Aš turiu ryžtis, Helga. Padėk man atverti širdį Kristui! — kūkčioja jis.

Ji dar tyli. Tik suneria rankas, be garso krutindama lūpas. Gal meldžiasi? Tarsi tai būtų galima atlikti jam nedalyvaujant.

Fredrikas nė nenumanė, kad viskas įvyks taip ramiai. Įsivaizdavo tikrą cirko vaidinimą. Sesuo atrodo priblokšta. Paskui lyg ir atsitokėja. Gal suvokia prisiimamą atsakomybę pavedėti brolį dangaus link...

— Širdimi jaučiu Kristaus artumą, — išgirsta Elida, grįžusi su pirkiniais. Fredrikas tai pasako taip paprastai, lyg kalbėtų apie buitinius reikalus. — Kristus įsikūrė mano širdyje!

Jis jau seniai neturįs abejonių. Dabar apie tai tegu sužino ir kiti.

Balsiai jis nesimeldžia — kam visus gluminti. Nevargina Elidos prašymais paskaityti Bibliją. Jam to nereikia. Mato prieš akis pasaulio kūrimąsi iš chaoso. Spalvų proveržį. Vaizduojasi paslaptingą jėgą, nubloškiančią uolienas ir žemes į vieną pusę, o vandenis — į kitą. Murksodamas ant suoliuko jis tarsi tirpsta ore. Susilieja su visata. Ir vis meldžiasi. Arba tiesiog sėdi krėsle užmerktomis akimis. Dirbdamas irgi meldžiasi. Susikaupęs, neskubėdamas. Lyg gyvenimas plauktų lėtai. Tam Dievui — tai galiai jis išpažįsta ir savo būgštavimą dėl besibaigiančių pinigų už Rosenhaugą.