Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ne!

— Ką gi. Bet kaip mums šnekėtis, kai jūs visi malatės po akimis?

— Pasakyk, kad reikia padėti, ir nusivesk jį ant aukšto.

— Ant aukšto?

— Kur tik nori. Bet žiūrėk, kad būtų padaryta. Ir nedelsk!

Apie ką tėvas su sūnumi kalbasi, niekas nesužinos. Penktadienio vakarą pabaigę šiltinti miegamojo langą juodu nulipa žemyn išraudusiais veidais, tėvas irgi.

*

Fredrikas retsykiais siunčia Elidą į miestą, kad pabūtų viena. Primena ir anksčiau to prašęs. Parūpina miesto planą ir prisako patirti įspūdžių už juos abu. Elida dėkinga. Negalėdamas būti drauge jis vis dėlto rodo jai gerą širdį.

Vieną giedrą liepos rytmetį ji traukiniu atvyksta į Kristianijos geležinkelio stotį. Namuose juodu su Fredriku jau iš anksto peržiūri miesto planą, bet naujosios telefono stoties, kurią ji norėtų pamatyti, ten neranda. Dabar galėtų paklausti kurio nors praeivio, bet jie visi susirūpinę skuba pro šalį. Elida nužingsniuoja į Nytorvo daržovių turgų, jame yra buvusi ir anksčiau. Tai lyg koks palaimingas žemės kampelis. Žmonių knibždynas. Ilgos iškinkytų vežimų eilės. Karučiai ir prekystaliai, lūžtantys nuo daržovių ir vaisių. Ryškiaspalviai įvairaus pavidalo skėčiai. Prie vasaros gėrybių stovinčios pardavėjos — didžiakrūtės, įdegusiomis rankomis. Kvapai atplukdo prisiminimus apie vaikystę Havnese: rasotos raudonųjų serbentų kekės, bulvienojų kvapas, priekalnyje besipuikuojančios stambios mėlynės, įšilusios saulėje. Rosenhauge tokių dalykų ji nepastebėdavo. Kodėl? Ar per darbus ir pareigas buvo visai atbukusi? Nejaugi suaugusi visiškai nuslopino vaikystę? O dabar gali vėl ją atkurti? Gal dėl to, kad su Kristianijos turgumi jos nesaisto jokie įsipareigojimai? Gal čia nevaržomai gali skleistis pojūčių laisvė?

Aplinkui sukiojasi įvairiausi žmonės. Skrybėlėtos elegantiškos ponios aukštakulniais bateliais. Nusidirbusios tarnaitės, senutės, būtinai pakilnojančios kiekvieną ropučių pundelį, kol galų gale išsirenka tinkamą. O jau daržovių! Lapinių ir žiedinių kopūstų gūžės, bulvės, cukriniai žirneliai, svogūnai. Tarsi margaspalvis skiautinys, nušviestas amžinos saulės spindulių. Besimainančioje šviesoje mirguliuoja oras. Kažkas skardžiai šūkalioja, ragina pirkti. Čionai! Pirmarūšiai vasariniai obuoliai! Elida nusiperka aviečių ir atsisėdusi ant suoliuko visas sušveičia. Tik paskui dingt į galvą: turbūt reikėjo parvežti namo.

Pro Stortorgo gėlių turgelį ji nužingsniuoja į Grenseną. Ten stabteli ties avalynės parduotuvės vitrina. Nepasuka į Pilestredo gatvę, kaip darydavo anksčiau, kai eidavo lankyti Fredriko, o nukulniuoja į kairę, Karlo Johano gatvės link. Nori ten pasižvalgyti ir be Fredriko nurodinėjimų. Pėdinant grindiniu, gatvė atrodo daug platesnė. Pastatai ir medžiai aukštesni. Ji gali prieiti prie pat vitrinų. Jei ne stiklas, imk ir neškis visas grožybes. Staiga parduotuvės lange Elida pastebi lėlę, apvilktą tokia suknele, kokią ji siuva Anei. Tik ši išdailinta ir elegantiška. O jei pabandžius sukurti ką nors įmantresnio iš to seno užuolaidos audeklo? Pavyzdžiui, raukinukus po krūtine? Ar medžiaga taip pat dailiai kristų — kaip ta vitrinoje? O gal reikėtų tiek pat patrumpinti siuvamą suknelę? Ji taip ir padarys. Net apkvaista nuo šio nedidelio atradimo — palyginti du drabužius: madingiausią krautuvinį ir savadarbį, iš nublukusių Gelbėjimo armijos užuolaidų. Ką gi, ji vaikštinėja be skrybėlės ir be skėčio, bet tai dar nereiškia, kad nesidomi madomis.

Aplinkui zuja žmonės. Kone lipa vienas kitam ant kulnų. Miesto ji nepažįsta, bet turi jo planą. Nesijaučia klaidžiojanti. Drąsiai žvalgosi į praeivių drabužius, skrybėles, lazdas ir skėčius. Į veidus. Stebi džiaugsmingą ar susirūpinusią išraišką. Šiaip ar taip, skurstančiųjų čia nedaug. Gal koks vienas kitas gatvės prekeivis.

Jau priėjusi Rūmų kalno papėdę ji pamato atžygiuojant būrį žmonių, iš išvaizdos panašių į darbininkus. Jie neša plakatus ir skanduoja šūkius apie didesnį darbo užmokestį. Jei nebūsiančios padidintos algos, grasina mesti darbą ir išeiti į gatves. „Visi į gatves!“ — šaukia ir jų nešami plakatai.

Netrukus iš visų pusių ima rinktis raitoji policija, lyg būtų gaudomi pavojingi nusikaltėliai. Darbininkai tiek ir tedaro, kad skanduoja šūkius apie menką darbo užmokestį. Elida žino, jog tai tiesa. Taip, šiuo metu jie streikuoja. Todėl susirenka vidudienį Karlo Johano gatvėje, o paskui traukia Rūmų link.

Akivaizdu, kad policijai knieti imtis ko nors daugiau, ne tik botagais šmaukšėti. Bet darbininkai pasirengę duoti atkirtį — tik pabandyk juos užkabinti.

Elida traukiasi į šalį, po medžiais, bet bėgti nuo riaušių neketina. Kažkas ją traukte traukia būti čia. Atokiau susispiečia ir daugiau smalsuolių.

— Kodėl jie taip elgiasi? — klausia puošnios ponios, stovinčios greta.

— Kaip tai kodėl? Juk tie chuliganai tikri bepročiai! — atsiliepia kitas stebėtojas ir sumosuoja pirštinėtomis rankomis.

Nuo stovinčiųjų pulko atsiskiria sulysusi mergina ir įbeda piktą žvilgsnį į spoksotojus. Apdriskęs švarkelis susegtas žiogeliu, batai išsiklaipę.

— Tai ne chuliganai, tai pučia nauji vėjai! Tegyvuoja revoliucija! Tegyvuoja metalurgijos darbininkai! — sušunka ji ir nubėga.

Kaip tik tuo metu policija ima skverbtis tiesiai į darbininkų minią. Žirgai glaudžiomis gretomis žengia šonas prie šono. Darosi grėsminga. Elida jau ketina sprukti, bet staiga išvysta Ragnaro amžiaus vaikiną, užsidėjusį kepurę su snapeliu. Jis išnyra iš darbininkų būrio ir laikydamas rankoje plakatą žengia prie policininkų. Norėdama geriau matyti Elida įsispraudžia tarp dviejų ponių su įspūdingomis skrybėlėmis.

Raitoji policija jau prisiartinusi prie streikuotojų. Balnuose sėdintys raiteliai vilki nugaroje skeltus juodus uniforminius puspalčius, ant galvų užsimaukšlinę aukštus cilindrus. Tarytum išsiruošę į karą. Abipus krūtinės iki pat antpečių blykčioja po dvi sagų eiles. Nerimdami mindžikuoja žirgai. Sūkuriuoja dulkės. Elida atsiduria taip arti, kad į ją tvoksteli gaižus juodžių kvapas. Nuo apynasrių drimba putos. Jaunasis išsišokėlis sustingsta kaip įbestas. Artimiausias žirgas stojasi piestu, ir policininkui nepavyksta jo sutramdyti.

Toliau viskas vyksta žaibiškai! Vaikinas parkrinta ant žemės, rankomis stveriasi už galvos. Žirgas užpakaline koja primina jo kepurę. Elida sulaiko kvėpavimą. Policininkas švysteli botagu. Akimirką jai pasirodo, kad policininkas toks pat pakvaišėlis kaip ir streikuotojai. Argi nesuvokia, kad priešais jį žmonės?

— Dieve mano, juk jis tik paikas karštakošis! Nemuškit jo! — ji rikteli garsiai, net žmonės sužiūra.

Žirgą apima nirtulys. Ant vaikino kepurės pabyra mėšlo „bandelės“. Sumišę su išspardytu žvyru ant žemės raudonuoja sutrypti žiedlapiai. Plakatas sumaitotas. Aukštai balne kone remdamas dangų vos laikosi policininkas. Bandydamas neprarasti orumo jis šlaunimis ir keliais tramdo žirgą. Šis prunkšdamas galų gale žengia keletą žingsnių atgal. Beveik kaip cirke — atatupstas, ant dviejų kojų. Galų gale žirgas paklūsta ir grįžta į darbininkų vaikytojų gretą. Padėti vaikinui prišoka draugas. Iki nelaimės — vienas žingsnis.

Štai tokie jie, pamano Elida.

Jauni pramuštgalviai. Kiek juose neapykantos ir maišto. Susitelkę būrin manosi esą visagaliai.

Ar tai karas?

Juk ir jos namuose gyvena jauni vyrai.

O ji ką tik mėgavosi laisve, domėjosi madomis... Jubiliejus

1924-ųjų rugsėjis. Viskas aplinkui tebežaliuoja. Mažyliai miega, namus gaubia vakaro ramybė. Ir šviesos žiebti dar nereikia. Elida ketina išgerti puodelį kavos. Kaip tik tuomet pasirodo Ragnaras ir įteikia jai nedidelę kartoninę dėžutę. Elida atideda mezginį į šalį.