Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Kas gi čia? — Jai sunkiai sekasi paslėpti smalsumą.

— Išvyniok! — nekantraudama puola padėti Erda.

— Nekišk nagų! Čia mamai! — sudraudžia ją Ragnaras.

Neskubėdama Elida deda dėžutę ant virtuvinio stalo. Dėžutė perrišta įmantria virvute, supinta į kaselę. Jau beatidarydama ūmiai susilaiko ir griežtai pažvelgia į sūnų:

— Ar tik nebūsi išmetęs pinigų kokiems niekams?

— Išvyniok! — mindžikuodamas šypsosi Ragnaras.

Elida nuvožia dangtelį, rankomis užčiuopia švelnų kaip šilkas popierių. Neskubėdama atlanksto ir iškelia iš dėžutės nedidelę raudoną skrybėlaitę, papuoštą juoda plunksna.

Iš nuostabos net išsižioja.

— Gal tau galvoj negerai... — teįstengia sušnibždėti.

Ragnaras uždeda skrybėlaitę motinai ant galvos ir dėl šaunumo pakreipia į šoną. Raištelius pakiša po standžiai suriesta plaukų ringe — darbuojasi mikliai, tarsi įgudęs meistras.

— Mama, tu tikra aristokratė. — Helgutei net kvapą užgniaužia.

— Tokia ji ir gimė. Taip, tik pažvelkit! — kalba Fredrikas.

Pasiremdamas lazda jis suka ratus aplink Elidą, kad galėtų apžiūrėti iš visų pusių.

— Ar prisimeni, kaip žadėjau nupirkti tau skrybėlaitę, kai atvažiuosi į Kristianiją? Iki šiol vis nebuvo iš ko. O dabar galėsi pasipuošti, kai eisime į Akershusą! — išdidžiai kalba Ragnaras.

— Tai ir nuo manęs. Aš irgi prisidėjau, — dalykiškai paaiškina Hilmaras. Sunėręs ant krūtinės rankas ir iš susižavėjimo net suraukęs antakius jis įdėmiai stebi motiną.

— Į Akershuso rūmus? — išsiblaškiusi suveblena Elida ir eina prie veidrodžio.

Žiūrinėja kreipdama galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, kol pravirksta. Tai nėra paikas verkšlenimas. Ji rauda graudžiai.

Visi nuščiūva.

— Ne tokia jau ji brangi, — bando raminti Ragnaras.

— Niekas neturi tokių berniokų kaip aš! Niekas! — šmurkščioja ji. Nusitraukusi prijuostę iššnirpščia nosį. Tai matydami visi nustėra.

— Mama, pavaikštinėk truputį! Norime pasižiūrėti, kaip siūbuoja plunksna! — sušnabžda Helgutė.

Elida paslankioja palei spinteles. Paskui pereina kambarį ir apsuka ratą aplink stalą. Į langą pleškena lietus. Pridengti languota šluoste, džiovykloje riogso indai. Apversto laivo pavidalo skrybėlaitė švelniai smukčioja Elidai virš kairio antakio.

— Plunksna tikra, — staiga nusistebi Karstenas.

Ta plunksna kiek siūruoja. Kabindamiesi vienas į kitą apatiniai pūkeliai jai teikia vientisumo. Juoda. Žvilganti ir stilinga.

Taip berniukai pradeda keisti motinos išvaizdą.

*

Vykti į Akershusą! Iš pradžių Elida priešinasi.

— Gal norite pribaigti savo tėvą? — klausia ji.

Vyrukai įninka skaityti šventinės dienos programą, ir kuo ilgiau Fredrikas jų klausosi, tuo darosi sveikesnis.

— Žinai, Elida, tas mano nuolatinis zyzimas, kad sergu, tėra hipochondrija! Man gėda dėl to, kad visą laiką vedžiojau jus už nosies. Dabar paaiškėjo — Fredrikas Andersenas stiprus kaip lokys!

Vaikinai nusikvatoja.

— Bet mažųjų mergaičių vežtis negalime, — apgailestauja Elida.

— Aš pasiliksiu su jomis, — netikėtai pasisiūlo Erda.

— Nebūtina vykti ir mums, tiesa, Karstenai? Taigi pulkas mąžta, — sako Helgutė.

Karstenas panarina galvą, prikanda lūpą ir tik linkteli galvą.

Elida nebeprieštarauja.

Fredrikas supranta, jog ji nusileidžia dėl to, kad neatimtų jam džiaugsmo. Jaučia ją mėginant nuslopinti jųdviejų nerimą, kaip jis pajėgs atlaikyti tokią išvyką.

*

Oficialus atidarymas turi įvykti dvyliktą, o jie dar prieš valandą jau vietoje. Elida vilki savo pačios siūtą juodą kostiumėlį, ant galvos puikuojasi dviem smeigtukais pritvirtinta raudonoji skrybėlaitė. Hilmaras su Ragnaru neša pledą, butelį vandens, skėtį, jei kartais imtų kaitinti saulė ar lyti lietus. Jiems pavyksta įsprausti dvi sudedamąsias kėdutes palei pat barjerą — pro jį praeis karalius su karaliene. O patys lyg apsaugininkai stojasi tėvams už nugarų, kad atremtų spūstį.

— Gyvenime reikia visko patirti, — nuoširdžiai juokiasi Fredrikas, bandydamas nekreipti dėmesio į susirūpinusį Elidos žvilgsnį.

— Ar Kristianijoje tikrai tokia gausybė žmonių? — neišlaiko Elida.

— Dar ne visi čia atėjo. Pamatysi! — atsiliepia Ragnaras.

Aplink juos klegėdami spraudžiasi žmonės — skrybėlėti, su skėčiais ir krepšiais, nešini sudedamosiomis kėdutėmis. Fredrikas jaučia, kaip sunkiai Elidą slegia rūpestis, ar jis pajėgs visa tai ištverti iki galo.

Dar liepą buvo skelbiama, kad nuo 1925 metų sausio pirmosios miestas vadinsis Oslas. Visi laikraščiai trimitavo, jog ta proga būtinos iškilmės. Tarsi nesuprasdami, kad miesto gyvavimo pradžios ar pabaigos negalima įtvirtinti viena ar kita data, nebent tai būtų Paskutinio teismo diena.

„Tegul sau loja!“ — tąkart išsprūdo Fredrikui. Jis jautėsi išsekęs, prislėgtas. Bet taip buvo prieš atsirandant skrybėlaitei su juodąja plunksna.

Nepaprasta Hilmaro ir Ragnaro išmonė išties rizikinga, pašėlusi. Kone šešėliu tapęs jų tėvas gabenamas vežimėliu, traukiniu, paskui vėl vežimėliu — į Akershuso tvirtovę, kad pamatytų karalių. Jeigu jie būtų sakę, kad jis pasigėrės fejerverku ar pasiklausys pompastiškų kalbų, būtų nusispjovęs. Ne, pasirodo, berniukai rimtai įtikėję, kad jis, respublikonas iš žemėlapyje nepažymėto Rosenhaugo, gali išvysti karalių.

Būtų įdomu pamatyti ir miesto istorijos parodą, bet Fredrikas supranta, kad tai atimtų per daug jėgų. Juk buvo nelengva nusigauti net iki barjero, kol pagaliau jie čia įsikūrė.

Pagrindiniai vartai papuošti dideliu, mėlynu ir pasidabruotu miesto herbu. Toliau driekiasi vėliavų alėja, jos gale puikuojasi prašmatni stoginė, išdabinta sidabrinėmis ir mėlynomis girliandomis. Abipus arkos stovi paauksuotos švento Olavo ir švento Halvardo skulptūros.

Susirinkusieji žvalgosi, rodosi pirštais, skanduoja. Dangus taip pat pasipuošęs šventiška žydra spalva. Rudens saulė žeria virpuliuojančią šviesą. Aplinkui aidi balsai. Šūksniai. Juokas. Nors per praėjusius tris šimtmečius žmonės patyrė gausybę negandų, šiandien viskas atrodo kitaip.

Kelios minutės po dvyliktos pasirodo eisenos dalyviai.

— Tai tikriausiai savivaldybės tarybos nariai, administracijos vadovai, — sako Fredrikas.

— O ten tikriausiai meras Vitas! Ir miesto viršininkas, — priduria Hilmaras.

— Ir jų žmonos. Žiūrėkit, kokios prabangios jų skrybėlaitės! — išsprūsta Elidai. Ji paliečia savo elegantišką raudonąją puošmeną. Kedenama švelnaus vėjelio plunksna pakutena jai skruostą. Elida atsitiesia. Šiandien ji jaučiasi esanti išties stilinga.

Hilmaras su Ragnaru šypsodamiesi susižvalgo, bet netrukus jų dėmesys nukrypsta į eiseną, artėjančią atitvertu taku.

— Čia tai jau diplomatai, — pareiškia Ragnaras.

— Karininkų tikrai su niekuo nesupainiosi, — stebėdamas uniformuotus eisenos dalyvius ištaria Hilmaras.

— Ir dvasininkų, — priduria Fredrikas, nežymiai rodydamas į orius sutanotus ponus.

— Gal čia atėjęs ir Marselas Haugenas su motina. Juk žadėjo, — dairydamasi tarsteli Elida.

— Be abejo, todėl ir tėtis toks žvalus, — pajuokauja Hilmaras.

Pasibaigus aukštųjų svečių eisenai, atsidaro vartai. Įvažiuoja blizgantis nikeliuotas automobilis. Ragnaras braunasi į priekį kone užgriūdamas ant tėvų. Automobiliui sustojus, pradeda skambėti varpai.