Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jordisė visiškai liaujasi užgaidauti: žaidžia pati sau viena, nei juokiasi, nei verkia. Dažniausiai lindi koridoriuje po drabužių kabykla. Tarp batų. Ten kiūtojo ir tąsyk, kai Fredrikas apalpo. Ji timpčioja batų raištelius arba žvalgosi aplinkui didelėmis pilkšvai žalsvomis akimis. Turėdama laisvą valandėlę Elida sodinasi ją į skreitą. Mažoji tylomis gūžiasi, tarsi norėtų, kad mama nekreiptų į ją dėmesio.

Tik Fredrikui grįžus Elida pastebi, kokie sujaukti jų namai. Erda, be abejo, bando palaikyti tvarką, bet juk mažųjų priežiūra atima daug laiko.

Elida ketina kviestis Anę į talką. Bet paskui atsisako tos minties. Nevalia rizikuoti jos darbo vieta. Jei ją prarastų, kažin, ar gautų kitą...

Erda turi lankyti mokyklą.

Elidai visos dienos tarsi susilieja į vieną.

Bet jai priklauso naktys. Iš atsineštų medžiagų pagal iškarpas ji siuva dviem ponioms kalėdines sukneles. Kartais užlipa pasiklausyti Fredriko kvėpavimo.

Siuvimas naktimis tarytum leidžia nurimti ir sveikai pavargti.

Rytais jis jai priekaištauja už naktinius budėjimus. Jos esą net skruostai įkritę.

Ji patikina daranti tai dėl savęs.

— Dievas manimi nepatenkintas, — kalba Elida. — Rūstauja už tai, kad iki šiol neįsileidau jo į savo širdį.

— Nekalbėk nesąmonių, Elida, — pabara Fredrikas.

Elida mato, kad jį ima juokas, jis vos tvardosi. Tikriausiai nori pralinksminti ir mane, — pamano ji.

Helgutė — šauni padėjėja, nors jai tik vienuolika. Grįžusi iš mokyklos pavalgo ir tuoj pat lipa aukštyn pas tėvą. Ten ruošia pamokas. Tad Elida gali turėti laisvesnę popietę. Bet būgštauja, kad mergaitė per mažai būna lauke.

Laimė, šitaip ilgai netruks.

Jie kaip įmanydami bandys ištverti!

Svečiuojasi teta Helga. Ji labai meili. Elida spėlioja, ar tik Fredrikas nebus jai uždraudęs melstis balsiai. Jo autoritetas sesers akyse sustiprėjęs, mat visai neseniai jam buvo lemta pažvelgti mirčiai į akis.

*

Ir 1924-aisiais jie sulaukia Kalėdų. O Naujųjų nė laukti nereikia — patys ateina.

Žiemai baigiantis, Fredriko būklė pablogėja. Temsta sąmonė. Bet tądien, kai Elida supranta, kad jis su viskuo susitaikęs ir tik laukia, darosi dar blogiau. Jis jau nebejuokauja apie Dievą ar išganingąsias aiškiaregio rankas. Atėjus tetai Helgai, nesimeldžia, tik prašo paskaityti Bibliją. Žinoma, ji galinti ir pagiedoti, bet jis nenorįs įprastinių psalmių, mieliau pasiklausytų dainų, kurias prieš Kalėdas traukia Gelbėjimo armija, rinkdama pinigus labdarai į savo juoduosius katilus. Tai jį nuteiktų smagiau.

Elidai sėdint prie jo lovos, namuose nuaidi Agdos klyksmas. Toks šaižus, kad akimirką pasivaidena, jog mažoji nusiplikė verdančiu vandeniu. Nubėgusi žemyn Elida pamato, kaip Erda abiem rankomis užspaudžia mažosios burną. Klyksmas prislopsta.

— Kas nutiko?

Erda paleidžia mergytę ir ašarodama išrėžia apie savo neviltį:

— Ta mažė apsėsta velnio! Jai pas mus ne vieta. Raganos ją sukeitė ir nuleido kaminu, kad varytų visus iš proto! O tėtis dabar taip sunkiai serga.

— Erda, juk ji nepradeda rėkti be priežasties?

— Dėl šventos ramybės uždariau sandėliuke.

— Kaip gi taip, Erda?

— Negalėjau lipti į rūsį tempdamasi dar ir ją. Vedžiausi Jordisę ir nešiau puodą. Agdai vienintelei nerūpi, kad tėtis gali numirti, — raudodama ištaria Erda ir sprunka pro duris.

Virtuvės tarpduryje stovi trimetė Jordisė, jai už nugaros — pakeltas rūsio dangtis.

Elida skubiai pribėga ir uždaro rūsį. Pasirodo, Erda susiruošė bulvių ir nusivedė kartu Jordisę, kad ši, likusi viena, neįkristų į rūsį. Puodas su bulvėmis, matyt, taip ir liko jame.

Elida klesteli ant suoliuko, suglemba, rankos bejėgiškai nukąra palei šonus. Agda užsiropščia jai ant kelių. Palinkusi į priekį spokso Jordisė. Purtydama tamsius karčiukus ji grįžteli rūsio pusėn ir rodydama trumpu piršteliu sušvepsi:

— Tamsu. Jodą...

Elida susitvardo. Prilaikydama Agdą pasisodina Jordisę ant kelių. Apglėbusi ima sūpuoti abi mergytes. Sūpuoja ilgai.

— Taip, viskas tamsu ir juoda. Bet bus geriau. Jūsų tėtis gyvas, — lemena ji.

*

Beldimas lazda į grindis — sutartas ženklas. Elida puola laiptais aukštyn. Uždususi stabteli tarpduryje. Fredrikas suvapa norėjęs pasiekti kibirą, bet nepajėgęs ir nevykusiai dribęs. Aiškiai kalbėti jis neįstengia, tad rodo pirštu.

Padeda jam netardama nė žodžio. Nusisuka, kai jis pritupia. Supranta, kad jis gėdinasi tupėti ant kibiro.

Dar galiu matyti ir girdėti, mintyse guodžiasi jis. Ji laksto laiptais aukštyn žemyn. Be paliovos. Su kibiru, su maistu, su laikraščiais. Neša vandens gerti ir praustis. Mano uoslė dar nesugadinta, toliau galvoja jis. Ji išmeta visa, kas skleidžia nemalonų ar priplėkusį dvoką. Kambarys nuolat vėdinamas, tvarkomas. Elida Fredrikui labai dėmesinga. Supranta kiekvieną jo rankos krustelėjimą. Rodos, ir kvapus ji užuodžia, ir netvarką pastebi taip kaip jis. Nors, tiesą sakant, jam tai nelabai rūpi.

Baigęs tuštintis mėgina uždengti kibirą. Bet ji jau greta. Paima už parankės ir nuveda prie lovos.

Eidamas jis dar bando pašmaikštauti.

— Taigi ir šiandien neapsieita be š...

Ji aukojasi. Neabejotinai nujaučia, kad laiko maža. Nevalia prisipažinti, jog jam baisu. Negi dar ir tuo ją apsunkintų? Todėl siekia daug ką nuleisti juokais. Ji taikosi kuo dažniau prie jo prisėsti. Bet darbas veja darbą: vaikai, namų ruoša...

— Gal vaikinai galėtų pastatyti tavo lovą apačioje, kamaraitėje?

— Bet ten neužteks vietos tavo lovai, — jis išgirsta pasigailėtiną savo vapėjimą.

— Tai gal svetainėje? — pasiūlo ji.

— Namai neturi būti panašūs į ligoninę, — atsako lėtai ir sunkiai vartydamas liežuvį, lyg būtų girtas.

— Gal paprašyti Helgutės, kad paskaitytų? — klausia Elida.

— Ačiū, ne, — sumurma.

— Tu šiandien blogai jautiesi, Fredrikai? — sukužda ji.

Jis papurto galvą.

— Bet iš veido atrodai geriau. Jau pradedi atsigauti.

Jis nutraukia tą negudrų žaidimą.

— Marselas Haugenas suteikė vilties... Patikėjome. Tai padėjo, tik neilgai. Kaip tik taip jis ir sakė...

— Gal vėl nuvažiuokime pas jį? — klausia Elida.

Jis vėl nežymiai papurto galvą.

— Ne. Kalba su juo baigta. Haugenas išgydo tik tai, kas pasiduoda gydymui.

— Ar jis taip ir pasakė? — sušnibžda ji.

— Tikslios datos nenurodė, bet...

Ir staiga, tarsi pamatęs ką juokinga pro kone peršviečiamus vokus, jis pradeda linksmai kikenti. Virpančioje jų odoje ima ryškėti melsvas kapiliarų tinkliukas.

— Fredrikai! Liaukis kankinęs save, — sako ji apkamšydama kojas, kaip jis mėgsta.

Elidai atsitiesus ir susitikus jų žvilgsniams, Fredrikas išvysta ją ir save tarsi iš šalies. Tolumoje ant mėlyno fiordo ledo abu skendi rūke, mylių mylias Elida tempia lovą, joje bejėgiškai tyso jis. Ji tempia nenorėdama suprasti, kaip viskas beviltiška. Abu žino, kad čia pat žioji properša, jos išvengti neįmanoma. Gal nugarmės į ją netrukus? O gal rytoj? Mintis apie tai jis gena šalin.

Jis stebi ją. Mato jos ryžtą. Duksliai atrodančius drabužius. Bet ji pasigražinusi, susipynusi kasas. Tikriausiai dėl jo? Kad matytų ją pasitempusią.

Tik tos akys, kas gi joms? Lyg kas ketintų jas išdurti...

Tą dieną Karstenas grįžta iš mokyklos perplėštomis kelnėmis ir nubrozdinta kakta. Susijaudinęs Elidos balsas pasiekia ir antrame aukšte gulinčio Fredriko ausis. Jam pastuksenus lazda į grindis, Karstenas užlipa į viršų. Paverkšlena, bet neaiškina, kas nutiko.