Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

*

Gegužės dvidešimt antrą dieną Elida perskaito apie išskridusius į ekspediciją poliarininkus, bet Fredrikas nė kiek nesidžiaugia.

— Amundsenas išskrido pagal planą. Penktą valandą penkiolika iš Špicbergeno pakilo lėktuvai.

Fredrikas guli nepramerkdamas akių ir tyli.

— Ar nori, kad skaityčiau toliau? — dvejodama klausia Elida.

— Ne, — sušnibžda jis.

Ji atideda „Morgenbladet“ į šalį ir ima megzti. Bus kojinės Agdai, kaip tik dabar Erda išvedė ją pasivaikščioti. Dvi geros akys, dvi išvirkščios, dvi geros, dvi išvirkščios.

*

Berniukai perneša Fredriko lovą į svetainę. Jis neprieštarauja. Elida įsitaiso miegoti ant kušetės. Pirmą vakarą Agda ožiuojasi ir nenori miegoti ant aukšto kartu su Erda. Vis dėlto bezurzendama netrukus užmiega.

Apsilanko teta Helga. Tyliai pasimeldžia, išeina ašarodama.

Visiems būtų tik geriau, jeigu ji nesigraudintų. Bet negi priekaištausi raudančiam žmogui?

*

Gegužės trisdešimtą Fredriko vardu ateina laiškas. Iš pradžių Elida neatpažįsta rašysenos, seniai matyta. Laiškas visą dieną išguli virtuvėje ant lentynos. Vakare netardama nė žodžio Elida padeda jį priešais Fredriką.

Ilgai trukęs lietus aprimsta. Fredrikas guli įsmeigęs akis į medį. Pro viršūnės lapus pasirodo balkšvas mėnulis.

— Šakos... lyg perliukais nusagstytos... — pastebi jis. — Vandens perliukai vis krinta, — sako pats sau.

— Štai tau laiškas. Ar paskaityti, ką ji rašo? — klausia Elida, pripildama stiklinę vandens.

— Kas?

— Sara Susanė.

— A, tavo motina.

Ir nutyla. Spokso į medžio šakas. Klevas, dar ne visai išskleidęs lapus.

— Perskaityti?

— Taip.

Elida atplėšia voką. Išima laišką. Peržvelgia. Kai kur pakeverzota, bet rašysena aiški, rašyta tvirta ranka.

Pilkšvoje prietemoje blizga klevas. Mėnulio veide brėžiasi šakų raštai.

— Kaip čia atsitiko, kad ji parašė? — stebisi Elida.

— Prieš kurį laiką išsiunčiau jai laišką. Hilmaras padėjo... nenorėjau trukdyti tavęs.

— Trukdyti? — tarsteli Elida.

— Ką rašo? — pasidomi jis.

Elida pradeda skaityti. Pati stebisi tolygiu ir tvirtu savo balsu.

Mielasis Fredrikai,

dėkoju tau už laišką. Aš jį labai branginu.

Nuolat galvoju apie jus visus. Pasidomiu jumis, kai tik atsiranda proga, daugiausia per mieląją Kjerstę. Elidai, be abejo, dabar irgi nelengva. Neprašyk atleidimo, kad susirgai. Atleisk pats sau. Man jūs nieko blogo nepadarėte, neturiu už ką jums atleisti. Ne visada deramai elgiausi ir pati. Juk galėjau ištiesti ranką. Bet anuomet Elida atkakliai laikėsi savo nuomonės, kad ir ką sakydavau, viską priimdavo priešiškai. Taip viskas ir susiklostė. Kai po tiek metų prašai atsiliepti, darau tai su džiaugsmu ir su palengvėjusia širdimi. Jau viskas per vėlu. Aš sena, bet turiu bent kiek lėšų. Apmokėsiu jūsų kelionę namo, prašau man tai leisti. Nebūk pernelyg išdidus ir neatmesk šio pasiūlymo. Rosenhaugą pardavėte, bet turite mano namus. Vietos užteks visiems, jei tik nepasididžiuosite.

Fredrikai, tavo laiškas nuėmė man akmenį nuo širdies. Daug linkėjimų Elidai ir vaikučiams.

Širdingai

Tavo uošvė

Sara Susanė Krog

Elida lėtai sulanksto laišką, atstumia nuo savęs ir eina prie durų. Bet išgirdusi sunkų jo alsavimą stabteli.

— Ar galėtum padėti? — šnopuodamas klausia jis.

— Žinoma!

— Išvesk mane į mėnesieną, nepasigailėsi, — ištaria.

Fredrikas lengvas kaip skiedrelė. Elida padeda jam apsirengti. Išeina, nuvalo suoliuką ir pakloja vilnonį apklotą. Paskui grįžta jo atsivesti.

Jis nors ir lėtai, bet stumiasi pirmyn. Sutelkęs visas jėgas stengiasi klibikščiuoti pats, protarpiais pasiremdamas į sieną arba į Elidą. Pagaliau atsisėda ir su palengvėjimu atsidūsta. Prisėda ir ji.

— Elida, noriu kai ko paprašyti. Nors tu ir šiaip jau darai daugiau nei įmanoma...

— Ko? — tyliai klausa ji.

— Marselas Haugenas pasakė, kad... jei dar norėčiau aplankyti gimtąsias vietas, tai turėčiau važiuoti nelaukdamas žiemos.

— O tu ir patikėjai? Tavo patiklumas beribis! Tikriausiai jis tau paskyrė ir datą? — kone piktai sušnibžda ji.

— Tikslios nepaskyrė, bet mudu kalbėjomės atvirai.

— Norėjai susitikti akis į akį, kad atimtų iš tavęs ryžtą gyventi, tiesa?

— Ne. Veikiau įgauti drąsos, kad geriau suvokčiau tikrovę... Tavo motina rašo, kad galime apsigyventi pas ją. Elida, ar gali pargabenti mane į šiaurę? Kaip būtų gera ir smagu — mirti Saros Susanės namuose...

Nuo stogo dar kapsi lietaus lašai. Krinta ne į Hilmaro atbogintą statinę, bet šalia jos.

Elida nesusigraudina.

Širdyje tuščia, akys sausos.

— Padarysiu viską, bet kažin, ar ištversi kelionę...

— Kad ir kaip būtų, pabandyti verta.

Valandėlę abu tyli. Fredrikas vilki paltą, kelius dengia pledas, ant galvos užmaukšlinta kailinė kepurė, visai kaip žiemą. Iš po pledo, tarsi liudydami sėdint žmogų, o ne skudurinę kaliausę, kyšo juodi kaliošai.

Mintimis Elida nusikelia į Rosenhaugą. Šiuo metu ten miega svetimi. Bet juk gyvenimas siūlo ir kitokias galimybes, ne vien tas, kurias lėmė jos išdidumas.

— Už namą čia, pietuose, tu gausi tiek, kad galėsi įsigyti namus šiaurėje. Kai viskas baigsis, — prabyla Fredrikas.

— Nenoriu, kad taip kalbėtum.

— Juk supranti, tai neišvengiama, — tepasako jis.

Juos užstoja pastogė, bet netrukus ir ten įsilieja mėnulio šviesa. Ji išryškina pilkšvai žalias Fredriko akis, dabar beveik linksmas, nubalusius smilkinius, išsišovusius skruostikaulius, pagilėjusią smakro duobutę. Pastaruoju metu Elida padeda jam nusiskusti. Tamsūs ūsai atrodo dailiai.

— Nepalik manęs! Neištversiu... — sušnabžda Elida, paliesdama jo ranką.

— Nepaliksiu tavęs niekad! Visada būsiu šalia.

Elida dar tramdo ašaras.

— Pamažu, Elida, įgysiu tvirtybės... kad galėčiau numirti. Nors norėčiau gyventi dar ilgai. Ilgai...

— Kas bus su manimi, Fredrikai?

— Elida, tu ištversi! Esu tikras, kad ištversi. Bandyk įsidarbinti telefono stotyje. Kai nebereikės slaugyti, tau atsivers daugiau galimybių. Gal susirasi vyrą... Tik žiūrėk, kad būtų sveikas!

Staiga jis sukikena.

— Laiminu tave, Elida, juk tu man atvėrei pasaulį!

— Veikiau tu man tą pasaulį parodei. Atkaklusis tu mano... — ašarodama šnabžda Elida, glausdamasi arčiau. Spraudžia ranką po drabužiais ir glosto jo kūną. Besidaužančią širdį.

Naktį ji susapnuoja, kad sėdi ant pylimėlio priešais Havneso namą ir trobesius. Žvelgia į šėlstančią jūrą. Ši smarkiai gaudžia. Vėjas šuoru metasi po klojimo užvaža, paskui nudūksta tolyn per ganyklas. Prieš akis suplazdena nurudęs šermukšnio lapas. Sustingsta ore, tarsi norėdamas pranešti kokią nors žinią, paskui apsuka ratą aplink vėliavos stiebą ir lėtai nusileidžia po kojomis. Elida jį pakelia. Apsunkęs nuo drėgmės lapas vyniojasi aplink pirštus. Lyg būtų gyvas ir valingas. Pasižiūrėjusi atidžiau ji supranta, kad tai — žemės grumstas, reikia jį laikyti abiem rankomis. Iš jo kalasi želmuo. Sparčiai stiebiasi aukštyn. Padvelkia gaivia žaluma.

Penktoji knyga Pusbroliai ir pusseserės

Atvykėliai iš šalies pietų yra kitoniški. Šiaurėje jie jaučiasi svetimi. Vargu, ar čia apskritai kas gali prigyti. Senelė Elida susirašinėja su jais. Kartais aplanko. Paskui pasakoja apie juos. Rodo nuotraukas. Prisimena istorijas iš tų laikų, kai juodu su Fredriku gyveno ten, pietuose.