Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Abu dėdės, Hilmaras ir Ragnaras, turi nuosavus taksi, bet į Vesteroleną važinėja sunkvežimiu; jo kėbule įrengtas savadarbis „namukas“. Hilmaras su šeimynykščiais atvyksta beveik kasmet — kaip migruojantys paukščiai. Ragnaras lankosi rečiau. Mes žiūrime, kas jų sunkvežimyje: palapinė, čiužiniai, indai, primusas, puodas, kavinukas. Juokaujame, šėliojame. Jie pasakoja nekantraujantys išvysti Majavatno ežerą, prie jo pernakvoja. Tuomet pasijunta tarsi pasiekę namus. Prikalbėti juos, kad keltųsi į tetos Helgutės ir dėdės Alfredo namus, nepavyksta. Esą reikėtų gyventi labai susispaudus.

Helgutė šeimininkauja — kepa, verda ir dengia stalą.

Jis toli, šaulių draugijos sąskrydyje. Mama, dėdė Ragnaras ir aš išsirengiame žvejoti. Trise. Šįkart dėdė atvyksta į šiaurę be šeimos. Jis renčia neįtikimas istorijas apie dideles žuvis ir linksmus žmones. Vakaras šviesus. Mes irstomės po lygų it veidrodis kalnų ežerą. Pakrantės apsipylusios šviežia žaluma. Nuo pakeltų irklų tekšena lašai. Mama Jordisė irkluoja, o aš pagaliuku braukiu vandens paviršių. Brėžiasi kelias, skirdamasis į dvi puses jis išnyksta amžinybėje.

Dėdė žvejoja tuo pat metu ir meškere, ir ūda. Jis aistringas žvejys. Bet šįkart nekimba. Dėdė primina meškerykotį koja, pritvirtina ūdą prie irklakabės ir iš striukės kišenės ištraukia nedidelę plokščią gertuvę. Atkiša Jordisei. Ši pasibruka irklus po sulenktais keliais ir ją paima. Palaiko prie burnos, bet negurkšteli.

— Reikia taupyti! — juokiasi grąžindama.

Dėdė siurbteli, suraukia nosį, prisimerkia. Paskui tardamas amen šliūkšteli lašą už borto. Aukoja, kad kibtų. Tai padeda. Užkimba trys riebios žuvys, Jordisė jas kaipmat perskrodžia ir įmeta į kibirą.

— Mikliai darbuojiesi peiliu, Jordise! — pagiria dėdė.

Per papartyną kopiame iki trobos. Lapai mane apskliaučia, einu tarsi mišku. Nešu beržinę vytelę su žuvimis, pamautomis per akiduobes. Jordisė įkuria laužą ir kepa jas suodinoje keptuvėje. Iš blindės šakelės Ragnaras bando išsukti švilpynę, bet žievė nepasiduoda — per vėlyvas metas. Bala nematė tos švilpynės, aplinkui vis tiek tvyro blindžių kvapas.

Troboje tik vienas kambarys. Užmiegu ant plataus gulto vatiniame civilinės gynybos miegmaišyje. Naktį užsimanau sisiuko. Prie laužo kartu su Jordise ir Ragnaru sėdi nepažįstamas vyras. Jie vadina jį Torsteinu. To vyro kuprinė atremta į trobelės sieną.

— Labanakt, Jordisės dukryte, — man grįžtant vidun, sako jis. Lyg ir matytas. Gal dėl to, kad Jordisė jį pažįsta?

Prieš užmigdama girdžiu Ragnaro balsą:

— Jordise, važiuojam su manim į pietus!

Atsakymo nenugirstu.

— Pasiimk ir mergaitę! — pasigirsta Torsteino balsas.

Taip pat negirdžiu, ką atsako Jordisė.

Rytą to vyro jau nebėra — gal tai buvo sapnas? Vis dėlto paklausiu:

— Kokią mergaitę?

Juodu susižvalgo. Dėdė paaiškina:

— Mergaitė — tai tu!

— Ar važiuosim? — sušnabždu.

— Ne! — atsako Jordisė.

*

Aš jau tokia didelė, kad iš Skogsiojos salos iki Myrės galiu keliauti viena. Plaukiu juodu „maršrutiniu“ keltu. Helgutei ir Alfredui jokio skirtumo, ar prie jų stalo bus viena burna daugiau, ar mažiau. Jų namų durys ir taip neužsidaro. Kai kurie svečiai užeina vien dėl telefono. Jei kas, kamaroje duonos ir maisto likučių visada apstu. Ir kavos tirščių, slūgsančių ant kavinuko dugno.

Teta Helgutė kalbasi su manimi kaip su suaugusia. Tariasi dėl nėrinių ir raištelių kilputėms. Dabar siuvasi vasarinę suknelę.

— Heba, kaip manai, gal sijoną reikėtų kiek susiaurinti? — klausia žiūrėdama į mane. Linkteliu galvą ir tiesiai iš rankos atsikandu atvėsusio oto.

Reikia baigti siūti suknelę, kol atvyks svečiai iš pietų. Helgutė dūsaudama vaikštinėja po namus ir tvarko, ką pamiršusi. Paskui ir vėl suka siuvamosios mašinos rankenėlę. Dirba nesustodama. Jos šypsena santūri. Jiedvi su Jordise panašios, bet kartu ir skirtingos. Helgutė dažnai sėdi kaip sustingusi, net neatversdama ant kelių gulinčios knygos. „Rasa rasoja, lietus lašnoja“ — šį romaną ji balsiai skaito per knygų mėgėjų sueigas. Jordisė gali visai nelauktai pareikšti ką nors suplanavusi. Tik ne visada išaiškina, ką. Ir nelabai tuo rūpinasi. Ji irgi siuva, tada nesiima jokių kitų darbų. Atrodo, bet koks užsiėmimas tėra priedanga netrukdomai pamąstyti.

Pietuose šeimos ne tokios gausios kaip čia, šiaurėje. Hilmaras su Olga atsiveža tik du vaikus. Viena pusseserė, vardu Bjorga, jau visai suaugusi, kone sena. O jaunėlis — kaip pupų pėdas.

Helgutės ir Alfredo namuose darosi triukšmingiau nei mes pratę. Atvykėliai kvatojasi garsiau už abi tetas, Erdą ir Agdą.

Jei nėra senelės Elidos, jie gali susikivirčyti; viskas gerai girdėti net po pelkes išsibarsčiusių kaimynų sodybose. Tada teta Helgutė sutrinka, bet nieko nesako. Alfredas išslenka į pašiūrę prie kubilo su jauku. Verčiau neįsivelti, sako jis.

O mes, pusbroliai ir pusseserės, tūnome kur nors atokiau, tačiau klausomės ir stebime. Mums smagu. Tai trunka ne ilgiau kaip valandą, bet įaistrina labiau nei knygos apie indėnus ir baltuosius. Turbūt visa tai panašu į cirką, nors jame niekada nebuvau, tik kažkur mačiau nuotraukų. Skeryčiodami rankomis giminės trepsi kieme tarp sunkvežimio ir gyvenamojo namo. Šūkalioja. Vis dėlto nešaudo, peiliais nemosuoja.

Pačiame kivirčo įkarštyje staiga pamatau ant neseniai pasodinto šermukšnio šakos linguojant tetos Olgos skalpą. Šalia jo kybo tos senosios pusseserės skalpas. Šiaurys kedena plaukus. Skalpai puikūs: tetos — tamsus su žilomis gijomis, pusseserės — su vešliomis garbanomis.

Nuo dėdės Hilmaro peilio varva kraujas: pagaliau bobos įveiktos.

Paskui ta kone suaugusi pusseserė, pritardama gitara, užtraukia „Menu aš kraštą šiaurėje“. Tada iš pašiūrės iškiūtina Alfredas, ir jo akordeonas prabyla šokio ritmais. Mes visi namie, visų skalpai savo vietose. Teta Helgutė priverčiama paimti liutnią. Ji padainuoja „Tarsi sapnas“ ir „Ligoninės palatoje“.

Netrukus mes, pusbroliai ir pusseserės, sprendžiame, kokias dainas dainuosime toliau. Pirmenybė teikiama radijo šlageriams, jų žodžius mudvi su pussesere Ana Turida turime susirašiusios į sąsiuvinį.

Galiausiai užplėšiame „Tik Dievo globoje jautiesi saugus“ — kad nenukentėtų mūsų dievotumas.

*

Virtuvės stalas užtiestas klijuote ir Elidos siuvinėta staltiese. Helgutė iškepa tortą „Tropikų aromatas“, perteptą sviestiniu kremu su išlydytu „Frėjos“ šokoladu ir abrikosų kisieliumi. Aš dailinu torto viršų vedžiodama šakute vingiuotas linijas. Mudvi su Ana Turida jau tiek didelės, kad galėtume suplauti indus. Kikename, apsimetame dirbančios. Deramai lėkštučių neplauname, tik iššluostome ir sudedame į spintelę.

— Jeigu jau susirgsim, tai visi ta pačia liga! — sako Ana Turida. Aš pritardama linkteliu.

Ana Turida turi nuostabiai gražius ugninius plaukus. Kai tik atplaukiu maršrutiniu pas tetą Helgutę, ji atmina iki mūsų dviračiu. Mudvi beveik bendraamžės. Ji niekada nesiginčija. Mane kai kada net sąžinė graužia, kad nebūnu jai ganėtinai gera. Be to, esu didesnė begėdė , nei ji nutuokia.

Jos sesuo Tūpė jaunesnė, todėl mums žaidžiant ir kitomis progomis turi laukti savo eilės. Jaunėlis brolis Haraldas raišuoja. Nevalia pabėgti ir palikti jo vieno — niekada.

Evergordo teta Agda yra juodaplaukė kvatoklė, bet greita ir ašaroti. Tai Anos Turidos, Tupės ir Haraldo mama. Esu tikra, kad tetos Agdos širdis man palanki. Kodėl — nežinau, juk nesu iš tų gerųjų. Nesu ir padūkusi. Nors, tiesa pasakius, galiu iškrėsti išdaigų.