Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Bet jis ištaria:

— Sara Susane... Laikyk tvirtai! Tavo rankoje — plakanti mano širdis!

*

— Kaip tos vargšės našlės sveikata? — Fritsui Jensenui kabinant paltą, užuojautos kupinu balsu klausia motina. Stovi tarpduryje, lyg būtų jo laukusi.

— Našlė arti mirties, savo grytelėje. Bet ją slaugo kažkokia moteriškė. Turiu rasti, kas galėtų priglausti vaikus, — pavargęs atsako jis.

— Žmonių vargams galo nėra, Fritsai...

— Ir ne visada lengva iš tų vargų išbristi, — atsidūsta jis.

— Nesuprantu, kur dingo ponia Krog, — susirūpina motina.

— Ką?

— Rodos, ji išvyko neatsisveikinusi.

— Tikriausiai nuėjo pas lensmaną. Ji pažįsta jo šeimą. Ką sako Ursula? — sumurma jis.

— Ji viršuje. Man pabeldus, tarstelėjo, kad prastai jaučiasi.

— Lipu į viršų... Mama, paprašyk, kad mergaitė užneštų karšto vandens.

— Išties keista, kad ponia Krog išvyko netarusi nė žodžio. Juk tokia mandagi, — burbteli motina.

Tylėdamas Fritsas Jensenas kopia laiptais.

Įėjęs į miegamąjį randa Ursulą stovint prie lango. Ji neatsigręžia ir neprabyla. Kai tarnaitė atneša vandens ir vėl išeina, jis teužduoda kankinantį klausimą:

— Kur išėjo ponia Krog?

— Klausk savęs! Silpnadvasi! Apgavike! Dievas viską mato! — Atsigręžusi įbeda į vyrą savo didžiules akis.

— Ursula, aš sėdėjau prie mirštančio žmogaus patalo, — ištaria jis.

Tvirtais žingsniais ji išeina iš kambario ir uždaro duris.

Pastorius nusirengia, apsiprausia. Išsitiesia lovoje ir užmerkia akis. Galvoje sukasi mintys, bet jis nepajėgia jų surikiuoti. Ką tik aprimęs vėjas ir vėl įsisiautėja.

O baisiausia dar prieš akis.

Fritsas Jensenas išgirsta šūkaliojimus. Nulipęs žemyn pamato šalia prienamio durų stovint samdinį. Šis springdamas bando atgauti kvapą. Lėkęs kaip viesulas. Rankomis samdinys be perstojo gniaužo kepurę, tarsi ji būtų kuo nors kalta.

— Rasta tuščia valtis su Saros Susanės Krog batu ir kelioniniu krepšiu!

— Kur? — išrėkia Fritsas Jensenas.

— Tarp šcherų ties lensmano prieplauka. Ponios niekas nematė. Žmonės jau išplaukė ieškoti. Ar galiu paimti pastoriaus valtį?

— Ir aš plauksiu su tavim! — Jensenas jau bebėgąs.

Bernui net kvapą užima.

— Gal apsirengtumėt, pastoriau, — suvapa jis.

Jensenas pasigręžia kabyklos pusėn. Ten stovi Ursula — išbalusi, sustingusiu veidu. Pastorius griebia striukę, šoka į žvejo batus.

Skubėdamas prie jūros grįžteli. Ant laiptų stovi Ursula, jos plaukai išsiskleidę lyg vėduoklė.

Septynios valtys stengiasi nenutolti viena nuo kitos, kad žmonės galėtų susišūkauti. Beieškantieji turėjo būti pasirengę gelbėti ir kits kitą. Lietus rimsta, bet šėtoniška vėjo galia dar nenuslopusi. Aplinkui tikras pragaras. Tokių dalykų Fritsas Jensenas dar nėra patyręs. Saugiai įsikūręs, nė piršto nesušlapdamas jis tik kurdavo eiliuotas užuojautas skenduoliams atminti. Dabar įtempęs visas jusles žvalgosi, ar nepamatys beplūduriuojant kūno. Porą kartų pasivaidena, kad jau mato, bet netrukus vaizdinys išnyksta, virsdamas baltomis putomis ir uolėtų salelių kontūrais.

— Gal ji išbrido į krantą? — šūkteli jis artimiausią valtį irkluojančiam lensmano samdiniui ir dar kažkokiam vyriškiui.

— Reikia tikėtis... — ramiai ir viltingai nuskamba sėdinčio pirmagalyje nepažįstamojo žodžiai.

— Bet valtis... kodėl ji buvo tuščia? — giliai įkvėpdamas klausia samdinys, mėgindamas irkluoti prieš bangas.

— Gal apžiūrėkim krantą? — sušunka Fritsas Jensenas.

— Ne, krante neprapuls. Pirmiausia reikia apiplaukti pakraštį, — rikteli balsas iš lensmano valties.

Fritsas Jensenas pasisiūlo prie irklų, bet bernas nenori nė girdėti.

— Ne, pastorius nepratęs, — šniokštuodamas sako jis ir dar smarkiau sugniaužia irklus.

— Reikia apžiūrėti anapus kyšulio, ten labiausiai siautėja vėtra ir bangos. Gali būti išmesta tenai, — sušunka lensmano samdinys.

Išmesta... Fritsas Jensenas bando atsiriboti nuo tokio žodžio. Bet prieš akis per visą drobę pasklidę banguoja ugniniai Saros Susanės plaukai.

Rodos, jie kapstosi visą amžinybę. Smarki bangų mūša trukdo irtis. Fritsas Jensenas keliskart bando bristi ir peršlampa iki siūlo galo. Slysdamas nuo akmenų ne kartą murkteli iki juosmens.

— Pastorius turi lipti į valtį, antraip teks ieškoti dviejų! — sukomanduoja lensmano samdinys.

Pagaliau jam pavyksta įsiropšti į valtį, jos neapverčiant. Šalia riaumoja grasi bangų siena. Veltui jo akys klaidžioja po tamsų, neįžvelgiamą kranto ruožą, veltui vėl spitrioja po šėlstančias bangas. Ar gali ten būti kas gyvas? Vietoj atsakymo lyg vargonai gaudžia jūra. Pirmieji tonai pasigirsta tarsi iš labai toli ir tik po valandėlės nugriaudi visa jėga. Prisideda ritmingas vėjo stūgavimas. Plakasi blogai pritraukta burė. Stichijai trumpai nuščiuvus, pasigirsta irklų girgždėjimas.

Bernui net kvapą gniaužia nuo irklavimo. Bangos šniokšdamos virsta valtin. Kėsinasi juos pasiglemžti. Nusitempti kartu! Iš baimės pastoriui virpa kiekvienas raumuo. Tokiems potyriams jis nepasirengęs. Klaidžiojančiu žvilgsniu tebeieško jos. Akis graužia sūrus ledinis vėjas.

— Velniai griebtų tokį orą! — kažkas nusikeikia iš tolimesnės valties. Vyrai, matyt, užsimiršta, kad su jais pastorius.

— Reikia grįžti! Greitai nebematysime kranto, — šūkteli kitas balsas.

Jau sunku ką nors įžvelgti pro drumstų bangų siautulį. Laikas baigti, kol patys nepakliuvo į bėdą.

— Perlipk į kitą valtį, o aš liksiu čia, — liepia bernui Fritsas.

— Dabar neįmanoma laipioti iš valties į valtį. Ieškosiu tol, kol ieškos pastorius!

Ties uolėtu kyšuliu valtys viena po kitos suka į krantą. Ypač reikia saugotis burlaiviams, mat jie greitai virsta. Jūroje telieka du laiveliai.

— Grįžtam ir mes! — paliepia Fritsas Jensenas, bandydamas ištraukti antrą porą irklų, kad padėtų apsigręžti.

— Verčiau imkite manuosius ir irkluokite atgal, — atsišaukia bernas.

Pastorius suspėja pačiu laiku. Pakyla banga. Laiveliai prieš ją — tik skiedros. Po amžinybę trunkančios akimirkos jie bloškiami į pakrantės akmenis.

Viskas skendi tamsoje. Vyrai laukia vieni kitų, kad įsitikintų, ar visi grįžo. Suskaičiuoja valtis. Šįkart paieška baigta. Sutaria ieškoti toliau, vos tik prašvis ir aprims vėjas. Lensmano samdinys turįs perduoti šeimininkui, kad tas sukviestų daugiau žmonių. Reikėsią apžiūrėti krantą.

Ursula pasitinka jį su žibintu rankoje.

— Ačiū Dievui, grįžai! Radote?..

Jis papurto galvą ir nusimeta šlapius drabužius. Ji padeda nusitraukti aulinius. Ant grindų telkšo vandens klanas. Ursulos sijonas sušlampa.

— Atsargiai. Susitvarkysiu pats, — burbteli bejausmiu balsu, sklindančiu iš suledėjusio kūno. — Pripilsiu kubilą šilto vandens virtuvėje šalia krosnelės, — nusprendžia ji.

— Niekai! Einu miegoti, — nenulaikydamas danties ant danties sako Jensenas.

— Betgi tu iš jūros!

Jis neatsiliepia.

— Virtuvėje šilta, — priduria Ursula ir nutyla.

Išsirengęs Steigeno pastorius numeta drabužius ant prieangio grindų. Likęs nuogas apsisiaučia išeiginiu paltu ir jau ketina lipti laiptais aukštyn.

Tada abejose duryse pasirodo motina ir sesuo, veiduose matyti didžiausias susirūpinimas. Sužvarbėlis. Prapuolėlis.

— Dėkui Dievui, kad tu namie! — surypuoja sesuo.

— Yra karštos sriubos. — Motinos ranka susiranda jo ranką ant laiptų turėklų.