Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jis tik papurto galvą.

— Fritsai! — pasigirsta maldaujantis Ursulos balsas.

— Aš nealkanas. Gali patausoti maistą gulinčiajai jūros dugne. Nors nemanau, kad jai kada nors jo prireiks, — išgirsta sakant save. Veikiau riaumojant.

Ursula, motina, sesuo. Tos moterys. Tos prakeiktos smerkiančios moterys!

Jam bekrypuojant laiptais aukštyn, niekas neprataria nė žodžio. Tik aplink kaminą džeržgindamas atšokusią skardą stūgauja vėjas. Jau seniai reikėjo sutaisyti. Bet taip ir liko. Niekas nesiseka. Ir, matyt, nebesiseks.

Miegamajame išsineria iš palto, susiranda rankšluostį ir ima uoliai trintis. Bet kūnas taip ir neįšyla. Jis griūva į lovą vis dar jausdamas besisūpuojančio laivelio ritmą. Užsimerkia, bet akys vėl nejučiomis prasiveria ir įsistebeilija į tamsą.

Per visas lubas nušvinta Saros Susanės veidas.

Siūbuoja nešamas bangų.

Kaipgi jis nesuprato, kad, Ursulai radus užrakintas bažnyčios duris, negandų sulauks visi iki vieno? O jis mikliai prisidengęs pastoriaus pareiga viską metė ir paspruko. Išsigelbėjo tarsi dangaus padedamas. Reikalas buvo skubus, tad išvengė aiškinimosi ir pabėgo. O dar anksčiau? Juk bandė nuslėpti nuo Ursulos portretą. Savo svajonių pasaulį pridengė sutana.

Kas vyko, jam išskubėjus iš bažnyčios? Liko jiedvi. Apie ką kalbėjo?

Ursulai grįžus į kambarį, jis apsimeta miegąs. Palaukia, kol ji užmigs. Svetainės laikrodis išmuša pusvalandį, paskui ir visą valandą. Tada jis apsisprendžia. Atsikelia, tamsoje apsirengia ir išeina į audrą.

Bažnyčia — jo prieglobstis. Trokšta pasimelsti už Sarą Susanę. Už jos gyvybę. O vėliau tebūnie, kaip bus. Motyvas

Ant apatinių ji vilki raudoną tuniką. Kaire ranka tiesia į jį taurę. Dešine tarsi ragina nesispyrioti ir išgerti. Veidas neatrodo griežtas. Tik vienas sparnas atrodo tarsi nenatūraliai. Gal dėl apšvietimo, o gal toks jau yra...

Jis ketina keltis ir eiti, bet neįstengia. Tarsi grindys laikytų prikaustytą. Tikriausiai jos akyse visa tai atrodo apgailėtinai, jis žlugęs žmogus. O gal ji nekreipia dėmesio? Sprendžiant iš žvilgsnio, gali būti ir taip. Jos rankoje pasidabruota taurė tvirta kojele. Sidabrinis daiktas — retenybė, pamano jis. Tai daugiau fantazijos vaisius.

— Tu nesi Getsemanės Kristus, gali keltis ir eiti, — atsklinda balsas.

— Kol dar esu kam nors reikalingas, liksiu čia, — ištaria jis.

— Tu jau niekam nereikalingas. Čia žmonės gyvi suryjami, ir už maistą niekas nedėkoja, — nuskamba žodžiai.

Balsas ne jos. Tokių baisių dalykų ji nesakytų. O gal ir sakytų? Ką jis žino apie ją? Tik tai, ką išgirdo per ilgas valandas trunkančius, o jo paties manymu, per trumpus jųdviejų pokalbius. Neretai perklausdavo ją, kad iš atsakymų galėtų susidaryti ryškesnį vaizdą.

O ką jis žino apie save? Kas jis toks? Per penkiasdešimt persiritęs pastorius, kitados norėjęs tapti menininku. Ką yra nuveikęs ?

— Nejaugi aš nebereikalingas? — sušnabžda pastorius ir pasiremdamas į altoriaus užtvarą lėtai atsiklaupia ant kelių.

— Viskam pabaiga! Džiaukis, kad nieko nematė jokia pašalinė akis, regėjo tik altoriaus paveikslas.

Jis nenuleidžia akių nuo sučiauptų jos lūpų. Vaikiškai putlios, bet rodančios tvirtą brandžios moters charakterį. Tokius dalykus pastebi portretų tapytojai, šmėkšteli miglota mintis.

Ne, tai ne jos žodžiai. Ir ne jos balsas. Ji niekada nelinkusi priekaištauti. Jis būtų tai pajutęs. Čia skamba ne kartą permąstyti jo paties žodžiai.

Ūmiai pamato, kad žvakės sudegusios, o nuo šalčio iš burnos verčiasi balzgani garai. Tuomet atsikvoši.

Grįžta į tikrovę.

Jam prieš akis — altoriaus paveikslas. Ryškus kaip niekad.

Įsižiūrėjęs vietoj angelo jis regi ją.

Sudėjęs rankas ir pakėlęs galvą Kristus žvelgia aukštyn. Panašiai kaip šiąnakt jis pats, atėjęs melstis už jos gyvybę.

Visu kūnu atsiremia į altoriaus stalą. Pasaulis sujuda ir ima suktis aplink.

Kūnas sužvarbęs, ypač šonas, liečiantis grindis. Šiaurėje ruduo trumpas, ir žiemos šaltis kaipmat persmelkia lentas. Nežinia, kiek ilgai jo išgulėta. Jis neprisimena nei kada uždegė žvakes, bet dabar jos jau išdegusios. Žvakidės apvarvėjusios vašku.

Sugrįžta išgąstis.

Ar ji gyva?

Jis užsikvempia ant altoriaus ir sudeda rankas.

Susitelkti maldai nepajėgia. Galvoje sukasi vienintelė mintis. Ar gyva?

Aplinkui viskas atrodo taip pat, kaip jam einant pagrindiniu taku užkabinti bažnyčios durų. Ar tai buvo vakar?

Dažai, teptukai, skudurai. Viskas išmėtyta. Tebetvyro terpentino kvapas. Dažai ant paletės sudžiūvę. Raudonos spalvos — ja portrete tapomi plaukai — tūbelė net neužsukta. Jis valandėlę lukteli — štai ji tuoj įeis, ir juodu dirbs toliau.

Pastorius nusigręžia nuo altoriaus. Pakyla ir nusvirduliuoja į zakristiją. Pro spintos durų plyšį matyti portretas. Ar pats jį ten įkišo? Virpančiomis rankomis ištraukia ir pastato ant stalo. Akyse susilieja spalvos ir linijos. Pila prakaitas ir stingdo šaltis. Sverdėdamas jis čiumpa taurę, kurią ji laikydavo atkišusi Kristui, ir pripildo iš žalio butelio, slepiamo spintos gilumoje. Suėmęs taurę abiem rankomis sėdasi prie sienos ant nuotakos krėslo. Zakristijos durys praviros, ant grindų iki pat jo kojų palšais ruožais liejasi šviesos pluoštas.

Tada išvysta ją. Ji įeina iš presbiterijos ir sėdasi ant priešais stovinčio nuotakos krėslo. Tokia pačia poza, kaip jis pirmąkart nurodė. Ir balsas skamba kaip tąsyk. Negarsiai, bet aiškiai.

— Ar pastorius Jensenas nori, kad sėdėčiau štai šitaip?

*

Gelmėje slūgso žvarbi drėgmė, sumišusi su deginančiu karščiu. Pasigirsta jos šauksmas. Eitų per ugnį ir vandenį, kad tik ją rastų. Būriuojasi kažkokie žmonės. Virš savęs jis girdi kalbas, tarsi gulėtų pašarvotas. Baimės nejaučia.

— Jinai ten... apačioje, — švokščia jis.

Bet jie nesiklauso. Tokia maišalynė — jis niekaip negali suprasti, kur baigiasi jūra ir kur prasideda krantas. Tik žino, kad būtina prisiminti vienintelį žodį. Toks žodis reikalingas visur ir visada.

— Motin! Motin!

Ši pasilenkia prie jo. Jos žodžius jis moka atmintinai.

— Jokių menų, kol nebaigei teologijos!

— Išlaikysiu egzaminą... Tik pirmiau surasiu ją. Kur nors turi būti.

Pramerkia akis gulėdamas lovoje. Aiškiai mato, kad prie lango sunėręs rankas už nugaros stovi daktaras. Paskui prisimena bevaises gelbėjimo pastangas. Kūno nejunta, tik prasmegusią pagalvėje galvą.

— Ar rado ją? — Jis įsitikinęs, kad klausia, bet žodžiai lieka neištarti.

Kampe ant komodos dega lempa baltu gaubtu. Kaip prijaukintas mėnulis, niekada nepatekantis nei pilnatimi, nei jaunatimi. Visada vienodas — pilkšvas, kai nešviečia, ir skaisčiai baltas, kai nušvinta.

— Ar ją... rado ?

Daktaras atsigręžia ir skubiai prieina.

— Taip!

— Gyva? — sušnabžda jis ruošdamasis atsakymui.

— Gyvesnė nei Steigeno pastorius. — Daktaro lūpas iškreipia mįslinga šypsena. Pasirodo, kad jis turi du veidus, bet pamažu jie susilieja į vieną.

— Kaip ji?

— Sveika ir gyva. Žmonės rado pakrantėje ir viskuo pasirūpino.

Fritsas Jensenas trokšta pulti ant kelių, kvatoti ir verkti. Bet tik prikanda lūpą ir užsimerkia. Jaučiasi skolingas Viešpačiui Dievui, bet neprisimena, ką pasižadėjęs.

— Ne pačiam gelbėti skęstančius. Nei išmanai, nei turi tam sveikatos. Rūpinkis sielomis, o ne kūnais, — dirbtinokai griežtina balsą daktaras.