Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ką dar norėtum žinoti, Johanesai?

Jis papurto galvą. Ir dar keletą kartų. O, kad šis pokalbis niekada nebūtų įvykęs... Staiga randa išeitį.

— S-s-suprask, j-juk a-aš t-t-tave t-t-taip m-m-myliu...

*

Šalčiausią žiemos metą Jakobiną ir našlė Jensen praleidžia Bergene. Kajutė laive užsakyta iš anksto, bet išvykti anaiptol nelengva. Jos graužiasi, kad palieka sergantį Fritsą. Daktaras ramina, esą krizė praėjusi, netrukus ligonis pakilsiąs iš lovos.

Bet nelauktai pastorius liaujasi sveikęs. Kitą dieną, išvažiavus motinai, seseriai ir daktarui, negali nei valgyti, nei gerti. Sutrinka žarnyno veikla, stumdama jį į labai nepatogią padėtį. Kamuoja galvos, kojų ir rankų skausmai. Ligonis grimzta į vis į gilesnį snaudulį. Kartą pašoka iš lovos lyg traukulių tampomas. Suriaumoja, tarsi su kuo nors grumtųsi. Nublokšta nuo naktinio staliuko sudūžta stiklinė su vandeniu ir aptaško Ursulai kojas.

Vakare jis ima karščiuoti, kūną išberia raudonos dėmės, kai kur pasirodo kraujo. Apimta nevilties Ursula skubiai iškviečia daktarą. Nepavyksta rasti pastoriaus paskutiniam sakramentui suteikti. Karštis vis kyla, sąmonė temsta.

1870 metų lapkričio 28 dieną Ursula užspaudžia savo vyrui akis. Apima vienišumo jausmas, ji nežino, ar beištvers.

Nukiūtina į bažnyčią pasimelsti. Prie durų apninka mintys apie pastaruosius įvykius. Nėra jėgų eiti vidun. Ji nusileidžia prie jūros, pavaikštinėja pakrante. Po valandėlės atsitokėja — juk laukia vaikai. Grįždama takeliu nuo kranto pajunta savotišką ramybę.

Sakytum viskas nebereikšminga.

Vėl grįžta į bažnyčią ir pro didžiąsias duris pėdina taku prie altoriaus. Stabteli. Tamsoje pamažu ryškėja sodrios paveikslo spalvos. Fritso spalvos. Lėtai eina į zakristiją. Nežiūrėdama suvynioja portretą į seną išgruntuotos drobės atraižą. Akimirką sutrinka, mat neturi, kuo surišti. Bet galima nešti ir taip. Pakelia nešulį ir laikydama priešais save patraukia per bažnyčią. Taip ir neša nemenką kelią iki pat pastoriaus namų. Į Havnesą atvyksta žvejė

Naujasis krautuvės pardavėjas Kristoferis svarsto miltus į maišelius. Darbuojasi atsargiai, kad nenubertų. Juk už prekystalio stovi pati ponia ir matuoja drobę, paskui imasi kirpti, bet žirklės atšipusios. Atsidūsta ir drykst atplėšia gabalą pagal skersinį siūlą.

— Įrašyk, kad paėmiau šešis metrus, — liepia Sara Susanė, padėdama rietimą atgal į lentyną.

Prie durų ant statinės tabaluodamas kojomis gokso liesas kaip stagaras Danielis. Jo amžiaus lengvai neatspėsi, jaunatvišką išvaizdą teikia žvitrus nemirksintis žvilgsnis. Tarsi galvoje knibždėtų milijonai klausimų. Jis vilki šiam kraštui būdingą samišką megztinį, įdiržusiomis rankomis laiko išblukusią kepurę. Kadaise blizgėjęs jos snapelis dabar nusitrynęs ir sutrūkinėjęs.

Danielis laukia tikėdamasis, kad į krautuvę užeis pats ponas. Į kontorą eiti nesiryžta, užtat su ponia ir darbuotoju plepa nesivaržydamas.

— Ką čia dar norėjau pasakyti... Ar girdėjote, kad Sturi Ronesas iš Chejojos nuslėpė pinigus, uždirbtus žūklaujant gaubiamaisiais tinklais, nors jais naudotis draudžiama? — pasako ir atsidūsta, tarsi pats būtų kaltas.

— Betgi tas draudimas jau seniai panaikintas, — patikina Sara Susanė.

— Kaip čia pasakius, juk Ronesas visada taip žvejojo. Ir ką jam padarysi? Sumokėdavo baudą ir varydavo savo. Kol šitaip žvejojo tik jis vienas, pelnas buvo neapsakomas. Iš kontrolierių jis tik pasišaipydavo. Neseniai iš Tromsės laivų statyklos parsiplukdė naują garlaivį, pavadintą „Chejoja I“! Kaip jums tai patinka? — sukikena Danielis.

— Jeigu pavadino pirmuoju numeriu, kol dirba, tikriausiai ketina jų skaičių padidint, — nusišiepia Kristoferis.

Valandėlę atsitraukęs nuo miltų jis įrašo šešis metrus drobės į knygą — joje žymimi asmeniniai pirkiniai.

— Ką gali žinoti? Garlaivis medinis, bet korpusas cinkuotas. Tikriausiai tarnaus ne vienerius ir ne dvejus metus.

— Viską tu išuostai besibastydamas iš vietos į vietą, — vapteli Kristoferis ir užverčia knygą.

— Daug neiškamantinėsi... Šiaip ar taip, čia, šiaurėje, turėsim pirmąjį žvejybos laivą, varomą garais, — paskelbia Danielis švirkštelėdamas į spjaudyklę parudusių seilių čiurkšlę.

— Ir senuoju būdu galima sugauti daug žuvies, — šypteli Sara Susanė lankstydama drobę į patogų ryšuliuką.

— Daugelis keikia tuos moderniškus laivus. Skrieja pašėlusiu greičiu ir pirmieji pasiekia žuvų būrius, kitiems nieko nebelieka, — sumurma Danielis.

Tuo metu į krautuvę įžengia Johanesas pasiimti pypkei tabako. Danielis strykteli nuo statinės ir nusilenkia.

— Laba diena, Johanesai Krogai! Ar neatsirastų man kokio darbelio prieš Kalėdas? Neturiu batų, žieminių drabužių.

Johanesas stabteli ir maloniai linkteli galvą.

— Galėtum pradėti nuo žirklių galandimo, jos visai atšipusios. — Sara Susanė maldaujamai žvilgteli į Johanesą.

— Galiu imtis bet ko...

Johanesas susimąsto. Iš lėto nužvelgia vyriškį. Nepiktai. Paskui dirsteli į Sarą Susanę. Tada išsitraukia savo bloknotą ir kažką parašo. Danielis laukia pakreipęs galvą. Johanesui atkišus bloknotą, jo veidą užlieja raudonis.

— Nelabai išmanau, kaip čia perskaityti tokį dailų ir ilgą parašymą, — sumurma Danielis, perduodamas bloknotą Kristoferiui. Šis perskaito:

Tvirtinu, kad Dantelis, vadovaujamas Kristoferio, iki 1870 metų pabaigos likusį laikų tvarkys sandėlį, skaičiuos statines ir atliks kitus jam skiriamus darbus. Sutartis galioja iki Naujųjų metų, todėl šventes jis galės praleisti Havnese. Algos gaus: naujas milo kelnes, panešiotus žvejo batus, maitinimų ir nakvynę samdinių troboje.

Johanesas Krogas

Danielio veidas ne tik užkaista, bet ir nušvinta it saulė, tokios šiuo tamsymečiu niekur nepamatysi. Prišokęs nutveria Johaneso ranką ir kosteli.

Vos užsivėrus kontoros durims, Danielis tučtuojau paprašo galąstuvo. Palinkęs Kristoferio pusėn galanda žirkles ir kamantinėja:

— Eina kalbos, kad per audrą ji vos nenuskendo jūroje. Grūmėsi vienui viena! Kažin, kas ten atsitiko?

Kad ir žinodamas, Kristoferis nespėtų atsakyti, nes pro langą pamato kažką ateinant.

— Atplaukė keturirklė valtis! — sako jis spėriai valydamas prekystalį pakuline prijuoste.

Krautuvėn įeina vyriškis ir užkrauna ant prekystalio dryžiais nublukusį kelioninį krepšį, o ant grindų pastato didelį plokščią ryšulį.

— Steigeno pastoriaus žmona prašo visa tai perduoti poniai Krog.

Pasibeldęs į duris Kristoferis kyšteli galvą į kontorą:

— Atvyko žmogus nuo Steigeno ponios.

Sara Susanė lėtai pakyla nuo kėdės ir eina į krautuvę. Galvoje sukasi viena mintis: atvyko jos suimti.

Akimirksnis, ir ji atpažįsta samdinį, juodu pasisveikina. Plokščias ryšulys kruopščiai įvyniotas į geltoną neperšlampamą audeklą ir apsuktas stipria virvele. Portretas. Atsiųstas Ursulos!

Ji linkteli galvą samdinio pusėn ir krenkštelėjusi suvapa: „Ačiū.“

— Kaip gyvenimas Steigene? — ištaria įprastą klausimą.

Samdinys stovi nunarinęs galvą.

— Prieš dvi dienas... mirė pastorius Jensenas...

Tas į prekystalį atremtas portretas tikriausiai ne per daug sunkus. Nusineš namo pati, pamano. Visa aplink nuščiūva. Jos žvilgsnis klaidžioja, laksto nerasdamas atsparos taško. Nuo palubėje kabančio kibiro iki kaušų. Nuo metalinio žiedo su grėsmingai prasižiojusiomis žirklėmis iki lentynoje išrikiuotų puodelių. Nuo lentynų su stikliniais lempų gaubtais iki audinių ir klijuočių ritinių. Iš kur tie tamsūs dryžiai ant balto rietimo galo? Kaip jie atsirado?