Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Tai trunka vos akimirksnį. Susitvardęs jis pritariamai linkteli skaitovei. Ši virpančiu pirštu susiranda skaitytą vietą. Kosteli ir nebestabčiodama skaito toliau.

Kūčių vakaro šurmuliavimas ir klegesys nurimsta. Šeimynykščiai išsiskirsto kas sau — vieni į klėtį poilsio, kiti į virtuvę baigti darbų. Prie stalo lieka šeimos nariai ir du vaikai, septynmetė Agnesė ir penkiametis Jakobas. Kiti pavalgydinti virtuvėje ir suguldyti. Arnoldas su Elena nori, kad jų mažasis Nilsas pavakarotų ilgiau, bet Sara Susanė, savo pačios nuostabai, prieštarauja:

— Na, ne, vaikinukas pavargęs ir patenkintas. Tai ilgai netruks. Nereikia laukti, kol jo zirzimas sugadins kitiems apetitą.

— Aš nežinau, iš kur tas tavo griežtumas, Sara Susane. Tik jau ne iš manęs, — ponia Lind atsidūsta. Bet iš tiesų ji patenkinta.

— Ne, mama, ne iš tavęs. Tikriausiai mėgstu skaniai pavalgyti ir noriu, kad būtų ramu, — žaismingai atsako Sara Susanė.

— Tavo išvaizda byloja ką kita, — kiek susirūpinusi ištaria ponia Lind.

Agnesė elgiasi visai kaip didelė, nors augančios jos niekas netramdė ir nekomandavo. Vos išmokusi vaikščioti ji pradėjo ugdytis gebėjimą apsieiti be kitų dėmesio. Tūnodavo po stalu ar kokiame nors kamputyje ir stebėdavo, kas vyksta aplinkui. Šviesiaplaukė garbanė, vaiskių akių — visa į tėvą; tai, galima sakyti, privalumas.

Jakobas neriasi iš kailio, kad užkariautų tėvo, dėdės ar senelės dėmesį. Sara Susanė galų gale atsistoja ir priėjusi kažką sukužda jam į ausį. Jis kuriam laikui nurimsta.

Arnoldą Sara Susanė pasisodinusi šalia savęs, o prie Johaneso įkurdinusi motiną su Elena. Bet anie du, kad ir kur būdami, susiranda vienas kitą: tai žvilgsniu, tai šypsena, tai rankos krustelėjimu.

Ponios Lind nuotaika pakili. Nelaukdama atsakymų ji be paliovos kalbina Johanesą. Trata, kas tik guli ant širdies. Šįvakar ne apie Arnoldą, o apie smulkius ir svarbius Havneso reikalus. Per vakarienę nė kiek nesivaržydama įterpia skambius žodžius: grožis, meilė, sielos labirintai, Dievo malonė, apsivalymas per atleidimą. Pastarieji taikomi nesibaigiantiems Arnoldo vaidams su kaimynu.

Jos kalba liejasi kaip srauni upė. Visų ausis pasiekia liaupsės, kuriomis ji į padanges iškelia Johaneso rankomis sukurtą unikalią sodybos aplinką. Jis esą tikras stebukladarys — rankos limpančios prie kiekvieno darbo. Statiniai senojoje Havneso dalyje atnaujinti, Sara Susanė aprūpinta padėjėjais — galinti gyventi kaip ponia.

Tai išgirdęs Johanesas bejėgiškai žvelgia į uošvienę ir purto galvą, nors iki tol dėjosi esąs abejingas.

O ponia Lind ir toliau gražbyliauja. Giria prekybinius Johaneso reikalus, nuolatines jo keliones jekta. Nelieka be dėmesio ir buitinės smulkmenos. Esą baltesnės tvoros niekur nemačiusi, o dar žiemą! Jos atvažiavimo garbei iškelta vėliava — naujutėlaitei Johaneso veiklą ir finansus ji vertinanti kaip sektinus pavyzdžius, nors ir apie tuos reikalus jis nėra prasitaręs.

Tik nereikia manyti, kad ponia Lind rėžia kalbą. Toli gražu ne. Tiesiog prašnekusi nebegali nutilti.

Geriant kavą ir skanaujant tekšių uogienę su plakta grietinėle, nuo jos lūpų nedingsta mąsli šypsena. Johanesui siūlant nuplauti širdį antra portveino taure, ji neatsisako. Viena bėda — ne bėda

Tai ir vėl nutinka palėpėje, Johanesui grįžus iš pastoriaus Fritso Jenseno laidotuvių. Vieną naktį jis pasigenda Saros Susanės šalia savęs. Ieškoti verta tik vienoje vietoje. Susirietusi kaip gemalas ji guli ant ištraukiamosios lovos šaltajame kambarėlyje. Žiemą jame laikomi geriausi kailiai. Johanesas atsigula greta. Oras pritvinkęs troškaus avikailių kvapo ir liūdesio. Spausdami vienas kitą glėbyje jie atsiduoda geismui. Išties ji to trokšta karščiau nei jis. Pabaigoje ji tarsi pagauta įniršio neleidžia jam laiku atsitraukti.

Brėkštant juodu parsėlina į miegamąjį kaip kokie nusikaltėliai. Išeidamas iš kambarėlio Johanesas apžiūri sienas. Nors tvyro prietema, įsitikina, kad paveikslo ten nėra. Norėtų paklausti, bet neįstengia.

Ogi jau ir per vėlu.

Bando įsivaizduoti, kur ji sumanė jį paslėpti. Be abejo, galėtų pasiteirauti, ar jau išvyniojo. Bet nesiteirauja. Tarp jųdviejų tarytum kas įsiterpia. Užsimezga lyg mazgas. Bet priekaištauti nėra pagrindo. Mat Sara Susanė gerai atlieka visas savo pareigas, nors ir neįprastai lėtai, lyg miegodama.

Jį kamuoja mintys, kad ji tik per plauką nežuvo jūroje. Po pokalbio laive nepasidaro lengviau. Sara Susanė pasikeitusi. Bet argi gali stebinti jos sielvartas dėl pastoriaus mirties? Juk pažinojo Fritsą Jenseną geriau už jį.

Johanesas ieško atsakymo. Per laidotuves bando atkurti ankstesnį ryšį su Ursula Jensen. Bet ji lyg apkvaitusi ir, galimas daiktas, tetrokšta likti viena. O aplink gausybė žmonių. Nuo nesibaigiančių ceremonijų net slogu.

Tvylodamas ant paskutinio suolo bažnyčios gale, jaučia gėdą. Juk netoliese, priešais altorių stovi karstas su pastoriaus palaikais. O jis, Johanesas Krogas, sėdi ir svarsto, ar tik Ursula nebus pakėlusi rankos prieš Sarą Susanę dėl pateisinamos priežasties.

Supranta turįs apsispręsti. Tai jis geba. Tada duoda sau žodį, kad nesistengs sužinoti, kas taip užrūstino Ursulą. Tuo labiau, kad viskas baigta.

Bet tos mintys ima ir vėl užplūsta. Ypač tada, kai stovi vienas ant besisūpuojančio laivo denio po besimainančiu dangumi. Mintys sukasi apie tas dienas, kurias Sara Susanė praleido pozuodama. Apie tai, kad altoriaus paveikslas iki galo neatspindi pastoriaus Jenseno ir Saros Susanės santykių. Kartais iš tamsių jūros tolių ataidi aiškus jos balsas, kalbantis su pastoriumi apie tokius dalykus, kokių su Johanesu ji niekada neaptaria.

O portretas? Ji sako, kad tai padėka už pozavimą. O parodyti jam neketina. Kodėl?

Kaip ne kartą anksčiau jį suima piktumas, kad negali sklandžiai reikšti savo minčių, taip darniai besirikiuojančių galvoje. Kad būtinai užsikerta, ir gana. Jau vaidenasi, jog giliai širdyje Sara Susanė jį niekina manydama tas mintis esant tokias pat kapotas kaip ir kalba. Ko gero, ji mano, kad tai dėl menko protelio. Tada jis nebeapsikęsdamas išeina — ne tik iš kambario, kuriame ji yra. Tiesiog dingsta iš namų. Negali gi laukti, kol pamatys, kaip jam gėda. Kiti tegu sau mato, tik ne ji.

Kovo dvidešimt penktąją iš Torstado atplaukia Iverinė. Dėžutes ir kelioninį krepšį nuo prieplaukos atsitempia pati. O laivą juokdamiesi ir šmaikštaudami vyrai vos ne vos užvelka ant kranto.

Jos atvykimo Johanesas laukia įsitempęs. Mat Saros Susanės pilvukas vėl pučiasi. Iverinė linkusi drožti tiesą į akis, tad jam belieka tikėtis pylos. Suka galvą, kaip čia pasiteisinus. Suk nesukęs, vis vien nieko svaraus nepasakysi. Kad tik ji nepratrūktų, kol vaikai dar nemiega.

Iverinė įžengia į seklyčią, bet apie Saros Susanės figūrą nieko nesako. Neperskrodžia Johaneso žvilgsniu. Tik stebėdamasi apeina visas sienas. Galiausiai panūsta pamatyti portretą, mat, pasak gandų, po pastoriaus Jenseno mirties jis buvęs atsiųstas į Havnesą.

Vaikai kabinasi jai į sijoną, čia pat sukinėjasi auklė ir ūkvaizdė. Johanesas stovi tarpduryje pasirengęs nešti atsivežtą mantą į viešnios kambarį.

— Dar neišvyniojau, — atsiliepia Sara Susanė.

— Dar neišvyniojai? Ką nori tuo pasakyti? Negi nepakabinsi tokios vertybės, kad visi galėtų pamatyti tikrą paveikslą? Meno kūrinį?

— Negalėsiu ištverti matydama save ant sienos, — išsisukinėja Sara Susanė.

— Privalai! Jau vien dėl jo kūrėjo! Pagalvok, juk tas žmogus mirė! Kad tai liūdna — per silpnai pasakyta. Gal su protu susipykai, taip elgtis nedera! Kur nukišai portretą?