Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Man nusispjaut! Verčiau paskaityti knygynų skelbimus, — suirzta Mina.

— Regis, pati ponia jau yra apsisprendusi, — sušnabžda Neta užsikniaubdama ant laikraščio.

— Tu apie ką? — pasidomi virėja.

— Ponia pieštuku apvedė Holmbu knygyną! Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Ir Holbergo „Komedijas“ — iliustruotas pjeses už talerį. Tikriausiai bus skaitoma ir po Naujųjų metų!

— Taip ir maniau! Ponia Krog tiesiog neprilygstama. Daug kur esu buvęs, bet tokios šeimininkės sutikti neteko! — Danieliui net akys žvilga.

Virtuvėje tvyro šiltas sūrymo kvapas. Dvelkia mėsa, svogūnais ir prieskoniais. Žvilgančiais šonais, kruopščiai susiūti ir apsukti virvele geldoje rikiuojasi vyniotiniai. Įtrinti salietra, kad verdami įgautų rausvumo. Bet kol kas jie turi pamirkti druskos tirpale.

— Gana taukšti! Nuvalykite stalą! Užmaišysime tešlą imbieriniams sausainiams. Rytoj vaikai galės prikepti žmogeliukų. Suolai, stalas ir indai turi blizgėti, o tada į lovą! — sukomanduoja Mina lankstydama laikraštį. Ji vyriausia ir visuomet ima vadovauti.

Danielis atsidūsta. Išneša puodą su sūrymu ir padeda ant virtuvės laiptų, kad atvėstų.

„Tėvai ir vaikai“, prisimena jis slysčiodamas takeliu į klėtį. Reikėtų kaip nors įsiminti raides, tada galėtų skaityti pats. Negi liks visą gyvenimą neraštingas kvailelis. Kalėdos

Jie tik pliaukšteli rankomis, iš susižavėjimo tiesiog netekę žado. Pušaitė dvi paras išstovi rūsyje, kol nuo šakų atitirpsta ledas. Paskui užnešama į viršų. Įstatoma į indą su vandeniu ir trinkelių kryžma, užklojama raudonu audeklu.

Vargu, ar kas matęs gražesnį medelį. Vaikai spokso lyg apkerėti. Suaugusieji grožisi spyglių tankumu ir kamieno išlakumu. Ką jau kalbėti apie taisyklingai nuaugusias šakas. Kuplios, tiesios, tarsi sukurtos puikuotis per iškilmes.

Virtuvėje moterys kraipo galvas, spėlioja. Bet klausiamas, kur surado tokią gražuolę, Danielis tik šypsosi. Aplinkui nedaug lygių ir išlakių pušynų, o šį medelį į Havnesą jis atplukdęs valtimi. Moterys neatstoja. Vidury baltos dienos net vaišina karštu šokoladu, lyg svečią — gal šitaip pavyks išgauti paslaptį.

— Negaliu net paaiškinti, juk jūs menkai pažįstate pakrantę, — išsisukinėja jis.

Danielis godžiai geria šokoladą, aplink burną jam randasi rudi puslankiai, bet nieko aiškaus iškvosti joms nepavyksta.

Pasiėmęs senąją kepurę jau eitų, tik staiga tarsi ką prisimena.

— Ką čia norėjau pasakyti? Nutariau kibti į mokslus, ne vien kuistis apie mažniekius ir pušeles. Kristoferis žada išmokyti mane pažinti raides.

Moterys susižvalgo — tokia mintis joms net į galvą nebūtų atėjusi.

Kūčių išvakarėse Sara Susanė suguldo vaikus ir viena imasi puošti kalėdinę pušaitę. Viršūnė siekia lubas. Svarbu prižiūrėti, kad per šventes nenuvirstų. Kai bus šokamas ratelis, reikės patraukti į kambario vidurį, o paskui pristumti prie sienos, kad neužkėstų visos seklyčios.

Patikrina Danielio įspraustus prie kamieno kaiščius. Paskui palypėja kopėtėlėmis ir pakabina kartoninius angeliukus blizgančiomis galvutėmis ir sparneliais. Spalvoti bumbulai, kuriuos Johanesas pirko Tronjeme pirmaisiais jų gyvenimo Havnese metais, turi būti gerai matomi. Žvilgančių girliandų įsigijo šįmet, nes senosios pateko kačiukams į nagus. Cukruotas figūrėles ir imbierinius sausainius reikia kabinti apačioje, mat vis vien atiteks vaikams.

Pradėjusi kabinti krepšelius, — juos, Johanesui būnant Steigene, laidotuvėse, Sara Susanė nupynė kartu su Agnese ir Jakobu, — ji nusprendžia atsipūsti. Sukaitusi, rasojančia kakta. Nuostabą kelia tai, kad esi gyva, pamano. Tarytum reikėtų džiaugtis, o tik stebiesi. Jauti tuštumą. Lyg būtum ką tik pagimdžiusi ir smarkiai nukraujavusi. Galvoje ūžia, turbūt nuo to laipiojimo kopėčiomis. Ji sukaišioja žvakutes į žvilgančius laikiklius ir susagsto ant šakų. Žiūri, kad nebūtų arti degių papuošalų. Juk degančios žvakutės ją šiurpins per visas Kalėdas.

Smailus pailgas papuošalas būdavo kabinamas po lempa, bet dabar kažkas jo galą apsukęs viela ir pamovęs ant pušaitės viršūnės. Apkarstytas daugybe stiklinių karoliukų jis linksmai laužia šviesos spindulius. Sara Susanė jį iškaulijo būdama Tysfjorde. Šį žaislą Bergene pirko tėtis, tai įsirėžė atmintin. Vaikams daug laiko jis neskirdavo. Arnoldas, mirus tėvui, jau beveik suaugęs, apie jį kalbėdavo retai. Motina prisimindama tėvą visada dūsaudavo. Lindų namuose ant sienos kabojo jo nuotrauka. Sara Susanė prisimena, kaip sėdėdavo tėčiui ant kelių. Nuo jo dvelkdavo tabaku ir druska. Kalbėdavo trūkčiodamas šnerves ir barzdą.

„Irkluoti privalu net nugeibėliams“, — tikriausiai dėl savo skaudžios patirties dabar ji prisimena tėvo žodžius.

O koks buvo jo balsas? Žemas? Nepamena. O gal ji girdi Fritso Jenseno balsą?

*

Kūčių dieną į viensėdį atvyksta ponia Lind, sesuo Anė Sofija ir Arnoldas su savo Elena. Sara Susanė su broliene ne pernelyg palaiko ryšius. Nieko nuostabaus, juk jas skiria netrumpa kelionė per jūrą. Kai jiedvi paskutinį kart matėsi, Sara Susanė pastebėjo, kad Elena nepraeina pro veidrodį nedirstelėjusi. Be perstojo plepa apie visokius niekniekius, nors visa tai galima nusakyti keliais žodžiais. Neatrodo, kad turėtų savų minčių. Regi tik save kitų akyse. Ir veidrodyje.

Labiausiai Sarai Susanei patinka, kai Arnoldas atvyksta į Havnesą vienas. Šįkart tai neįmanoma. Bet, šiaip ar taip, juodu susitinka.

— Iš lauko jūsų kalėdinė pušelė man atrodo kaip spindintis stebuklas, — sako ponia Lind remdamasi į Anę Sofiją ir duodama Johanesui kailinius. Anė Sofija pavadinta motinos vardu, ji ir gyvena kartu su motina. Kažin, ar verta pavydėti.

Arnoldas glaudžia Sarą Susanę prie savęs, nuo barzdos jam pabyra balti šerkšno spygliukai.

— Pasiilgau tavęs, — stiebdamasi sukužda ji.

— Va, pažiūrėk, kuo aš dabar užsiėmęs, — rodydamas į mažąjį Nilsą nusijuokia jis. Vaikutį iš Elenos rankų perima Anė Sofija — būti paslaugiai, rodos, jai jau įprasta.

Nors kelionės būta ilgos, o alkanas vaikas zirzia, Elena puikiai nusiteikusi. Šviesūs banguojantys plaukai krinta ant pečių, nupūsti žvarbaus vėjo liepsnoja skruostai.

Ji traukia visų dėmesį, to negali nepastebėti ir Sara Susanė. Elena lyg tas ant pušaitės siūbuojantis angeliukas. Trapi auksaplaukė.

Papietavę visi šeimynykščiai šoka ratelį aplink kalėdinę pušelę. Vaikai, — Agnesė, Jakobas, Sandra, Magda ir Nilsas, — samdinys Hansas, melžėja Marena, auklė Anė, virėja su abiem padėjėjomis, ūkvaizdė Henrietė, Kristoferis ir Danielis, taip pat ūkvaizde dirbanti sesuo Elena Lind. Rateliu sukasi Arnoldas su savo Elena, laivininkai ir ponia Lind. Vietos užtenka visiems. Durys tarp svetainių atviros, ant pušaitės dega žvakutės, nuo krosnies dvelkia smilkalais. Marga draugija vaišinasi skanėstais ir gėrimais, siekia palaikyti pokalbį. Tai puikiai geba Arnoldas ir ponia Lind.

Kai ratelis sušokamas ir į vieną, ir į kitą pusę, kai išgiedamos kalėdinės giesmės, iš savo vietos pakyla Sara Susanė su Biblija rankose. Šeimynykščiai, pratę prie skaitymo, tučtuojau nutyla ir lūkuriuoja. Kai kurie jų nudelbia akis, mat šįkart teks klausytis ne apie žveję, o apie patį Jėzų.

Skaitovei pasitikėjimo savimi teikia jau įgyta patirtis. To ponia Lind su saviškiais dar nežino.

Girdėdama ausyse Fritso Jenseno balsą Sara Susanė pradeda skaityti evangeliją. Nesutrinka, pravirkus Sandrai. Nutyla tik perskaičiusi eilutes apie Marijos širdin nusėdusius išminčių žodžius. Tuo metu įkniaubęs galvą į kelius prie krosnies sukūkčioja Danielis.