Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Mama, mamyte, ar galėtume bent kiek patylėti?

Motina tik užsidengia veidą rankomis ir prapliumpa širdį veriančia rauda. Jei vandens paviršius būtų stiklinis, nuo to garso pažirtų į spindulingas šukes. Nelieka nieko kita, tik įsiremti koja į skersinio kraštą, perkelti pilvo svorį į kitą suoliuko pusę ir atsigręžti į motiną. Tada apglėbti, kaip ji apglėbdavo juos žliumbiančius, ir sukuždėti tuos paprastus žodžius, kurių buvo išmokusi dar aname gyvenime:

— Ša, ša, mamyte, nebeverk...

Vos jiems išlipus į krantą, motinos burna vėl atsiriša. Malte mala tarsi trindama į pilką tyrę visas Saros Susanės mintis.

Atsigulusi Sara Susanė nesistengia užmigti. Nori daug ką permąstyti. Kol motinos burna užčiaupta, kol aplinkui tylu. O iš ryto, dar jai nepakilus, motina jau plyšauja. Jos balsas sklinda laiptais, grindimis, skardi kieme. Skamba prie pietų stalo, bandydamas įtraukti į pokalbį ir vaikus, ir suaugusius. Sarai Susanei gėda, ji nesidžiaugia, kad dabar su motina gali pabendrauti vaikai ir visa šeimyna. Ji trokšta tik vieno: nieko nematyti ir negirdėti. Mintyse dėkoja Johanesui už tylėjimą.

Neatrodo, kad motina rūpintųsi tolesniu Chiopsviko likimu.

— Ar kalbėjai su Jakobu dėl turto perėmimo? — kartą tiesmukai paklausia Sara Susanė.

— Su Jakobu? Ne, juk jis turi jektą.

— Mama, nejaugi leisi Lindų sodybai ir krautuvei išnykti kartu su Arnoldu?

— Jo niekas nepakeis, — virpteli motinos lūpos.

— Jakobui niekada neteko savęs išbandyti, — atrėžia Sara Susanė.

— Taip, bet jis turi savo užsiėmimą.

— Gal paprašyti Johaneso, kad padėtų sutvarkyti palikimo reikalus ir popierius? Kad neįsiveltų kokių nors klaidų?

— Taip, žinoma, Johanesas... — dėkingai numykia motina.

Pasitikėjimas jį pamalonina. Savo mintis Johanesas išdėsto raštu bloknote ir parodo uošvei. Paskui vyksta į Chiopsviką pasišnekėti su Jakobu. Sutaria, kad iki Nilso pilnametystės nuosavybę valdys jis.

Tą dieną, kai Johanesas su motina išplaukia pas Mareną į Hunholmeną, Sarai Susanei nušvinta akys. Tarsi sielvartą būtų kėlęs ne Arnoldas, o motina.

Pralekia lemtingojo įvykio paženklintas pavasaris. Negirdėti nė laikrodžio dūžių. Praskrieja vasara. Laiko pojūtis darosi liguistas.

Po truputį Magdos priežiūrą perima auklė Anė. Vakarais Sara Susanė įjunksta vaikštinėti po pakrantę. Jaučiasi lyg statinaitė, kurios dangtis prislėgtas akmeniu. Viduje viskas kunkuliuoja. Veržiasi lauk, rodos, tuoj sprogs. Ji sėdasi ant kelmo ar ant sauso žemės plotelio ir vis bando išgauti iš savęs kokį nors garsą. Tylu. Viskas įkalinta.

Padangė švyti, bangos blykčioja, dvelkia viržiais ir sula. Pučia vėjas. Visa tai lyg pasityčiojimas... Beprasmybė... Ją apėmusi sumaištis, juk pati nutarė įsikurti Havnese. Visam laikui.

Bet prieš užsidarydama savo kiaute norėtų su kuo nors pasidalyti mintimis. Tik tokio žmogaus čia nėra.

Gerai prisimena anų dienų pokalbius. Prisimena? O gal tik prasimano? Kad ir kaip būtų, šiandien jie gyvesni nei tuomet. Ypač sustiprėja jai vaikštinėjant pakrante arba audžiant. Svarbiausia atsitolinti nuo žmonių. Daryti ką nors monotoniško. Žingsniuoti. Kepėstuojant akmenuotu taku laikyti pusiausvyrą. Arba mechaniškai mesti audeklą, kartoti tuos pačius spalvotų ataudų ruožus.

*

Mintyse pradeda vadinti jį Fritsu. Gyvo niekada taip nevadindavo. Pirmiausia vardas užgimsta burnos ertmėje. Priverčia įsiklausyti. Gėdingas pabėgimas iš sodybos jau nebežeidžia širdies. Į galvą ima plūsti jo ištarti žodžiai, ausyse suskamba ir balsas.

„Pradėk užrašinėti savo mintis, Sara Susane“, — sako jis.

„Kodėl?“

„Todėl, kad jos svarbios ir protingos. Tu turi ne tik įžvalgų protą, bet ir savimonę, tai ne kiekvienam duota. Be to, lengvai paverti mintis žodžiais.“

„Bet aš neturiu pašnekovo.“

„Turi mane.“

„Gerai, o būdama Havnese?“

„Todėl ir siūlau, kad jas užrašinėtum, o paskui, progai pasitaikius, perduotum užrašus man. Man įdomu, ką tu mąstai.“

„Kodėl?“

„Negaliu paaiškinti — neįmanoma, bet taip yra.“

„Manau, ne viską pasakai, nedrįsti...“

„Kaip tik taip! Matai, esi drąsesnė ir nuovokesnė už mane.“

„Kur jau ten! Bet ar galiu paklausti? Kodėl sugrįžai iš Vokietijos tada, kai viskas sekėsi kaip pasakoje?“

„Tik netekęs suvoki jos vertę.“

„Pasaka teikia džiaugsmo, leidžia suprasti, kodėl gyveni. Tau reikėjo tapyti. Argi ne tai tavo džiaugsmo šaltinis?“

„Tiesa. Bet man visada rūpėjo pats gyvenimas. Žmonės. Tapyti galėjau būdamas bet kur. Svarbūs atrodė ir kiti dalykai. Ypač tai, kas neišvengiama ir būtina — apie tai esame šnekėję. Atsakingumo jausmas .“

„Niekada nesu sakiusi Arnoldui, kaip jį myliu“, — ištaria ji.

„Manai, jis to nesuprato?“

„Nežinau. O tu pats ar supratai?“

„Taip, paskutinį kartą bažnyčioje.“

„Negaliu tuo patikėti...“ — sušnabžda ji.

„Tai tiesa.“

Sara Susanė užsikniaubia ant staklių. Skruostu pajunta ruplėtus metmenis. Panosėje styro pilkšvas siūlas. Iškvepiant jis kaskart suplevena.

Vadinasi, Arnoldas ją suprato.

*

Ji to tikrai nenori. Kam juodviem tokia sunki našta? Šaukiamas tas vardas nuaidės per laukus, per sodybą. Vis dėlto vaiką pagal tradiciją reikia pakrikštyti kurio nors šeimos nario vardu. Priešintis Sara Susanė neturi jėgų. Kad nebūtų keliamos kalbos, jog ji nenorinti pagerbti savo brolio, naujagimis pavadinamas Arnoldu. Jai užtenka žaizdų, ypač dilgsinčių sieloje.

Berniukas, vardu Arnoldas, išvysta pasaulį praėjus vos daugiau nei metams nuo dukrytės Magdos gimimo. Gimdymas nesunkus, pieno netrūksta. Viskas priešingai, nei ji tikėjosi. Juk nėštumas buvo tapęs kova, vidinių jėgų išbandymu. Save įsivaizdavo kaip nugriebto pieno puodynę. Paskutinį mėnesį ne kartą abejojo, ar kūdikis dar gyvas, mat nejuto jokių judesių. Be to, jis ir nesiskubino ateiti į pasaulį. Bet, tam stebuklui įvykus, nuo pirmos gyvenimo akimirkos mažasis Arnoldas jaučiasi puikiai. Jis ramus, linksmas ir gražus. Besilaukdama Sara Susanė skendėjo sielvarte dėl mirusiųjų ir beveik negalvojo apie kūdikį. Todėl gimusiam skiria daug laiko. Nesuklysime sakydami, kad motinos instinktas kyla iš sąžinės.

Gal dėl to vardo, o gal dėl gero būdo Arnoldas visų mylimas nuo pat kūdikystės. Kaip ir jo velionis dėdė. Bet ilgainiui nutolsta nuo motinos labiau nei kiti vaikai. Smalsaus proto, linkęs viską tyrinėti Arnoldas ne kartą apverčia sodybą aukštyn kojomis.

O jei kas nors gebėtų įžvelgti ateitį, regėtų, kad 1893-iųjų lapkričio 23 dieną Arnoldas, sulaukęs dvidešimt dvejų, išplauks laivu „Umbrija“ iš Liverpulio į Ameriką, Elio salą, ir namo nebegrįš. Kiek anksčiau iš Kristianijos su dviem lagaminais laivu „Hekla“ išplauks jo vyresnioji sesuo Sandra. O truputį jaunesnės už Sandrą ir truputį vyresnės už Arnoldą sesers Magdos troškimas pažinti pasaulį tenuves ją į Tronjemą.

Dieną naktį Sara Susanė rūpinasi vaikais, nors ir prižiūrimais dviejų auklių. Jie braunasi net į sapnus. Kartą regi juos plaukiančius Vestfjordu Arnoldo glėbyje kaip blyškių jūros gyvūnų tuntą. Plaukai surizgę, akys užmerktos, kojos ir rankos juda į taktą su Arnoldo kūnu.

Kartą regi sapne ir žuvų guoto apsuptą, per vandenį besikasančią Ursulą Jensen. Sapnuoja sužinojusi, kad ši su jaunesniaisiais vaikais persikėlė į Bergeną ir ten atidarė žuvų parduotuvę. Žuvų parduotuvę! Sara Susanė svarsto, ar neparašius jai laiško, jame ji viską paaiškintų. Bet taip ir neparašo. Kokius reikėtų parinkti žodžius? Negi pasakos, kad vis dar kalbasi su Ursulos vyru?