Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Už dėžių krūvos ima talžyti jį delnu, kur pakliūva. Po trečio kirčio Jakobui iš nosies pliūpteli kraujas. Sara Susanė sunkiai šnopuoja, kol pagaliau susigriebia pajutusi besitvenkiant šleikštulį.

Susirietęs Jakobas laikosi už galvos. Gal pyla dar nebaigta? Ir staiga garsiai bliaudamas smogia ten, kur pasiekia. Griebia Sarą Susanę už plaukų ir išrauna visą kuokštą. Čiumpa už palaidinės apykaklės. Atsisegusi po kojomis nukrinta segė. Išskėtęs stiprios rankutės pirštus jis visa jėga dreskia jai per veidą. Lieka kruvini brėžiai.

Vos tik ji, gelbėdama segę iš tarpugrindžio, paleidžia vaiką, šis nurūksta akmenimis grįstu keliu link sodybos. Užbėgęs beveik iki pat viršaus stabteli, paskui nuskuodžia per lauką ir dingsta už uolyno.

Lietus liaujasi. Pro vėjų genamus debesis tykšteli saulė. Jos spinduliai nušviečia pažeme besidraikančius garus. Grindlenčių medienos lankai panašūs į grūmojančius kumštelius, dvelkia derva ir druskingais dumbliais. Nuo krautuvės stogo į statinę pakšnoja vandens lašai. Bet visa kita aplinkui tarsi nekvėpuoja. Atsigręžusi ji pamato artėjant prie kranto laivą „Olinė Kristine“.

Bet Sara Susanė jo nelaukdama eina namo.

— Ar v-v-vertėjo t-t-taip i-i-imti į š-š-širdį?

Palėpėje į ją žvelgia tiriančios Johaneso akys. Tik praėjus kelioms valandoms po atvykimo ji papasakoja apie grumtynes. Vakarienės berniukas negrįžta, ir Danieliui nepavyksta jo surasti.

Violetinės rugsėjo sutemos pamažu pereina į šaltą vakaro tamsą. Pirmąkart Johanesas ryžtasi pradėti nemalonų pokalbį.

— J-j-jis n-n-neka-l-l-tas, k-k-kad aš m-m-mi-k-k-čioju.

— Negaliu pakęsti, kad mėgžioja tave. Niekas neturi to pakęsti! Ir tu taip pat! Jei dar kartą užgirsiu, išmušiu jam tą norą.

— K-k-kad t-t-tu ž-ž-žinotum, k-k-kiek p-p-prisiken-t-tėjau nuo tų m-m-mėgdžiojimų... b-bbūd-d-damas v-v-vaikas...

— Kas? Kas mėgdžiodavo, Johanesai?

— V-v-visi i-k-ki v-v-vieno. Ma-m-m-ma irgi. J-j-ji m-manė, k-k-kad t-t-tai tik b-b-blogas į-p-prot-t-tis. T-t-taigi tu j-j-jo n-n-nemušk.

Sara Susanė pribėgusi tvirtai apglėbia jį. Nuo Johaneso dvelkia prakaitu ir sūriu oru. Staiga į galvą nelauktai šauna mintis, kad net suskausta: ji pasirengusi visada mylėti šį žmogų. Išgyventi jo nedalią kaip savą. Suprasti geriau nei savo pačios vaiką.

— Ar motina tave mušdavo?

— T-t-taip. Bet t-tau n-n-nevalia t-to d-d-daryti! — griežtai sako jis atsišliedamas. — M-m-mudu d-d-drauge eisime jo ieš-k-koti.

— Ne, aš neisiu į tą šaltį, grįš ir pats! Nesu nieko mušusi. Niekada! O šįkart nesusivaldžiau. Negeras tas mūsų vaikas! Jis turi...

— S-s-sara S-susa-n-ne! — sušvokščia Johanesas, jo akys juodos nuo išsiplėtusių vyzdžių, lūpų kampučiuose kaupiasi seilės. Tokio įpykusio Johaneso ji dar nėra mačiusi. Kalbėdamas jis atstumia ją nuo savęs. Šnypšdamas iškloja, ką reiškia mikčioti, ką reiškia visąlaik jausti gėdą, kad esi niekam tikęs ir negali nieko pakeisti. Ką reiškia, kai žmonės juokiasi ar sutrinka, vos tau išsižiojus. Vis dėlto jis prisitaikęs ir įstengiąs gyventi su savo bėda. Tik niekaip nesuvokiąs, kad ji, pats brangiausias pasaulyje žmogus, galinti mušti jųdviejų vaikų dėl nederamų išdaigų. Tarsi giliai širdyje gėdytųsi savo mikčiojančio vyro.

Kur berniukas gali pasislėpti, Johanesas žino kaip niekas kitas. Randa lindintį oloje, priebėgoje nuo vėjo ir lietaus. Kiaurai peršlapęs išsigandusiomis akimis jis spokso į tėvus. Veide matyti ašarų ir sukrešėjusio kraujo žymės. Johanesas ištraukia jį laukan. Netardamas nė žodžio ima ant rankų ir neša namo. Įkandin kuldena Sara Susanė. Pokalbiams dabar ne laikas ir ne vieta. Bet ji supranta, kad pasikalbėti reikia. Tai jos pareiga. Johanesas vaikui tikrai nepriekaištaus, bent jau šį sykį.

Jiems artėjant prie apšviesto namo, Johanesas nuleidžia vaiką ant žemės — dar kas pamatys, kad jis nešiojamas kaip kūdikis. Nunarinęs galvą berniukas tipena tarp tėvų, kol Johanesas stabteli ir sučiumpa už rankytės.

— G-g-gali m-m-mane m-mėgdžioti k-kiek n-nori, bet n-ne-d-daryk t-t-taip, kad mam-m-mai b-būtų g-g-gėda.

Berniukas nusitveria motinos ranką ir baimingai žvelgia aukštyn.

— Mama, aš niekada daugiau taip nedarysiu...

Susijaudinusi Sara Susanė spusteli tą mažą rankytę.

— Negerai padariau ir aš, kad mušiau, Jakobai. Daugiau niekada nemušiu. Pažadu!

Jiems parėjus namo, tarpduryje stovi Karlas ir Agnesė. Pirmas mergaitės žvilgsnis skirtas tėvui. Ar Sara Susanė praranda ryšį su savo paaugusiais vaikais? Ar mažieji ir kasdienė buitis išvagia jos laiką? Kodėl Johanesas toks patikimas? Nei jis sklandžiai su jais pasikalba, nei laiko ganėtinai skiria. Galiausiai kas tokia ji pati, jeigu matydama tą patikimumą širdyje junta dilgsėjimą? Johaneso triumfas

Johanesas įsigyja didįjį tinklą vos prieš savaitę iki žinios, kad netoli kranto spiečiasi silkės. Per keletą valandų jis sutelkia žmones. Vadovauja nebe pirmą kartą. Jūros sidabro medžioklei ruošiasi ne tik jo flotilė, suplaukia ir daugiau laivų.

Jis stovi laivo gale laikydamas prie plono žalvarinio lyno pritvirtintą švininį svarmenį. Dar kartą jį nugramzdina kone iki pat dugno. Johaneso veidas susikaupęs, rankos įsitempusios nuo plaštakų iki pečių. Vyrai įdėmiai stebi ir laukia, kol lynas nuo silkių baksnojimo taip suvirpės, kad Johanesas duos ženklą mesti tinklą. Kiti laivai laikosi kiek atokiau.

Jei į tą pačią vietą suplaukia ir kitos flotilės, ženklas duodamas patylomis. Negi išsiduosi, kai tavo rankose laimikis. Silkės. Šiandien jie sutarę, kad jis kilstelės kepurę kaire ranka. Tai gali reikšti tik viena — meskit tinklus!

Visi savo vietose, kad netrukdytų vienas kitam. Aplink rami jūra. Dangus tviska lyg naujai išgaląstas dalgis. Nuo irklų varvena vanduo. Ore tvyro įtampa. Laivas tarsi milžiniškas voras laiko apraizgęs žvejus ir verčia sutartinai siekti vienintelio tikslo.

Ir prasideda! Pirmiausia Johanesas ranka pajunta nesmarkiai virptelint. Su pertrūkiu tai pasikartoja du kartus. Paskui virptelėjimai susilieja į nenutrūkstamų srautų. Luktelėjęs Johanesas nusivožia kepurę, ir viskas aplinkui užverda.

Komandos „Meskit tinklus!“ negirdėti, nes netoliese lūkuriuoja svetima flotilė. Bet Johaneso vyrai, esantys laive su gerve, meta tinklo galą, greitai nusiiria prie kranto ir prisišvartuoja. Kita žvejų įgula ratu tempia tinklą ten, kur abiem rankomis rodo Johanesas. Nuleisto tinklo galai atsiduria tolokai nuo kranto, todėl vyrai irkluoja kiek įkabindami, kad jį pritrauktų ir žuvys neprasprūstų. Savąją tinklo dalį žvejai ištraukia į krantą, o kitą jo galą naudodamiesi gerve ir negailėdami raumenų vyrai įkelia į laivą. Abiejuose tinklo galuose žvejai iš valtelių didžiulėmis pliauškėmis baido silkes. Kiekviena pliauškė žuvies pavidalo, jai prie galvos svarmuo, prie uodegos pririštas lynas. Vyrai juda žaibiškai: sviedžia, traukia, sviedžia, traukia. Pliauškės šokčioja kaip gyvos. Staiga pro vieną tinklo galą silkės ima veržtis atgal į jūrą. Tada valtelėje vyrai trypia kojomis, svaido akmenis į vandenį priešais sprunkantį žuvų būrį. Rėkia, kiek gerklės neša. Bjauriai, nešvankiai.

Johanesas dabar nebe prekeivis, stovintis savo krautuvėje ir žiūrintis, kad juodi kaip smala vyrų spjaudalai pataikytų į spjaudyklę. Ir ne vedžiojantis pirštu buhalterijos knygoje. Jis — laisvas žmogus, turintis nuosavą tinklą ir svarmenį ir jau galįs vertinti valksmo dydį! Nuostabu! Žuvų tiek, kad tenka apjuosti apsauginiu tinklu su keturiais svarliais.