Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Pagaliau viskas sužiūrėta, ir jis kvatodamasis sviedžia kepurę žemėn. Įgula pritaria — tris kartus pakelia kepures ir užsimaukšlina ant pakaušių. Juoko bangos nusirita fiordu ir atsimušusios į kalnyno uolas grįžta atgal.

— Buvo baimė, o dabar tik laimė! Buvo baimė, o dabar tik laimė! — aidi tarp juoko papliūpų. Iš pradžių vyrai skanduoja po vieną, o paskui unisonu, nors ir pakrikokai.

Aplink plyti jūra ir dangus. Blykčioja spurdančių silkių sidabras!

Johanesui stinga žmonių laimikiui apdoroti, todėl jis paskelbia ieškąs pirkėjo. Bet pirmiausia reikia įsitikinti, ar silkių neapipuolę parazitai. Jeigu taip, teks palaukti porą dienų, kol apsivalys. Tada jau bus galima imtis sūdymo. Kol kas oras geras, vieta apsaugota nuo audrų. Galima tikėtis, kad nuostolių nebus.

Silkės beveik be parazitų, todėl nutariama pradėti krovos darbus kitą rytą. O dabar reikia nusnūsti, nesvarbu, kaip ir kur — užsiklojus bure ar užlindus už dėžių. Laimikis turi būti saugomas.

Brėkštant tinklas taip sutraukiamas, kad silkės kunkuliuoja kaip katile. Aplink stovi laivai, du iš jų su gervėmis; didžiuliai graibštai panyra į nenustygstančią žuvų gausybę. Darbas nelengvas net stambiems tvirtarankiams vyrams. Silkės verčiamos į valtis ir gabenamos į krantą.

Supirkėjas iš Vestlando jau lūkuriuoja plačiame vienstiebiame laive, užsisakęs visa, ką galėtų gauti. Škiperis atiduoda už du trečdalius žuvies gautus pinigus Johanesui į rankas. Šis likusią laimikio dalį parsiveš į Havnesą, pasūdys ir pardavinės statinėmis. Supirkėjas atsivežęs savo žuvų dorotojus. Kaip tik to Johanesas ir pavydi. Kai silkės iškraunamos, pamatuojamos ir pažymimos lentelėje, dorotojų rankos ima judėti kaip būgnininko lazdelės. Ant denio tvarkingai surikiuotos tuščios statinės. Čia pat ir dėžės su druska. Silkių dydis žymimas brūkšneliais — nuo dviejų iki penkių. Tos su dviem brūkšneliais — didžiausios. Mažesnės nei penkių brūkšnelių lieka neišdorotos, jos metamos į atskirą krūvą ir kartkarčiais užberiamos druska.

*

Žinia apie didžiulį laimikį viesulu pasiekia Havnesą.

— Kuriam velniui mesti pinigus brangiam garlaiviui, kai pačios silkės stovi už lango ir virste virsta į krantą? — išsižioja Danielis kumštelėdamas Kristoferiui į krūtinę.

Johaneso laimikiui apdoroti į Havnesą sukviečiami nauji žmonės. Atsiranda dar penkiolika burnų, jas reikia maitinti ir nakvindinti. Žmonės suguldomi į lovas ir klėtyje ant grindų. Taip pat išimtininkų troboje. Iškūrenus krautuvės palėpę, guldomi dar ir ten. Silkėmis dvokiančioms jų pirštinėms bei kojinėms irgi reikia podėlio. Viralinėje viskas verdama ir kepama ant didžiosios krosnies. Juk gyvenamojo namo virtuvėje nepagaminsi maisto tokiai daugybei žmonių.

Johanesas Krogas grįžta iš žūklės su milžinišku laimikiu!

Dabar jis — silkių karalius. Bent tol, kol kas nors nurungs.

Havneso prieplaukoje su žirklėmis laukia silkių dorotojai. Vos tik išverčiamas pirmasis graibštas, jie nieko nelaukdami griebiasi skrosti. Kuo daugiau nubėgs kraujo, tuo geriau žuvis įsisūdys. Netrukus juos visus gaubia rausvi žvynų purslai. Ką gi, pirmarūšių silkių užteks daugeliui metų.

Kai dorotojai sumeta išskrostų silkių krūvą, sūdytojai tuoj pat kloja tą sidabrą plonais sluoksniais į statines, galvomis į vieną pusę, ir užpila storu druskos sluoksniu. Juk Johanesas patikrina kiekvieną pripildytą statinę ir tik tada brėžia brūkšnelius, žyminčius silkių dydį. Už paruoštą statinę sūdytojas gauna brėžį ant savo šulo.

Silkių tvaikas atsklinda iki namų. Jis užuodžiamas ir kambariuose. Tramdydama šleikštulį Sara Susanė eina žemyn, į pakrantę, pažiūrėti to stebuklingo laimikio. Apsivelka šiltai, nes popietė žvarbi. Rikiuojasi statinės. Bruzda žmonės, skardi balsai. Kartais nuskamba juokas. Petys į petį darbuojasi vyrai ir moterys. Apsitūloję skraistėmis, kad nesušaltų, apsijuosę didžiulėmis žvejų prijuostėmis, kad neišsiterliotų žuvų viduriais. Dažnas ant galvos užsidėjęs kepurę su snapeliu arba užsirišęs skarą — vos ne kaukių pokylis.

Pamačiusi Johanesą ji įvertina įvykio svarbą.

Jis vienplaukis. Veidas ir plaukai tarsi rungiasi su akimis, kieno žvilgėjimas ryškesnis.

Prasegtais marškiniais, maloniai šypsodamasis Johanesas žirglioja tarp statinių ir tikrina, kaip dirba sūdytojai. Kažin, ar ir jam teko nusnūsti laive ant grindų, po galva pasikišus trinkelę? Lūpų kamputyje stirkso užgesusi pypkė. Nuo šalčio sukembę kumščiai pusiau atgniaužti lyg norėtų kibti į darbą. Jis nė nejunta, kaip šaltis juos išlenkė ir nudažė. Atrodo apmirę ir patinę, bet pasirengę griebti naują laimikį.

Johanesas. Sarą Susanę persmelkia keistas jaudulys, net kvapą užgniaužia. Tik pažvelkit! Ne, ne į silkių stebuklą, o į tą vyrą. Tokio dar nėra mačiusi.

Grįžtelėjęs jis ją pamato. Veidą nušviečia plati šypsena. Jis išskleidžia rankas, tarsi ketintų apglėbti visą pasaulį. Pypkė krinta į artimiausią tuščią statinę, šuolis — ir jis jau greta. Nesulenkdamas rankų čiumpa ir apsuka ją ratu. Akimirksnį jai pasivaidena, kad jų krautuvė slysta padange ir dingsta jūroje. Regis, tuoj iššoks širdis.

Kai Sara Susanė kojomis vėl paliečia žemę, jis surinka, kad visi girdėtų:

— Dabar namuose turi silkių karalių!

— Manau, kad šiam karaliui pirmiausia reikia gerai išsiperti ir tik tada svajoti apie namus! — sušunka šmaikšti moteriškaitė.

Akimirką žmonės atsitraukia nuo darbo ir leidžia sau pasijuokti. Juk šiandien viskas galima, taigi ir papokštauti — net su pačiu Johanesu Krogu.

*

Visuose sodybos pakampiuose nugrimzdę į gilų miegą ilsisi žūklės nualinti kūnai. Nakties tylos gaubiamame name Johanesui už nugaros nesumerkdama akių guli Sara Susanė. Grįžtelėjęs jos pusėn jis kažką suniurna. Nors ir uoliai išsiprausęs, tebedvelkia silkėmis.

Ji prisislenka arčiau. Tarsi netyčia per miegus grabalioja ranka tol, kol jis atsigręžia į ją. Galbūt dar įsijautęs į žūklės triumfą. Į pergalę, užtikrinančią jų gyvenimą ilgus metus.

Nuvargęs? Jis, flotilės vadas? Ne. Jis nenugalimas. Ne kas kitas, o jis nugramzdino svarmenį į gelmę ir aptiko milžiniškus silkių būrius.

O jinai? Netikėtai pajunta laisvę. Ją apima beprotiškas geidulys. Pasimėgaus nežabotu džiaugsmu nesibaimindama vėl pastoti. Svetimas laiškas

Sara Susanė pasibeldžia į kamaros duris, čia gyvena mokytoja. Ketina atiduoti perskaitytą Agnesės rašinį. Anetės kamaroje nėra. Jau gręždamasi išeiti ant lovos pastebi išlankstytą popierių. Matyt, mokytoja bus nusviedusi per skubėjimą, o gal tikėdamasi, kad kas nors perskaitys.

Laiškas. Aiškia rašysena išvedžiotas šviečia vardas: Johanesas. Nespėjusi nė susivokti ji žengteli prie lovos ir perskaito: „Perduok sveikinimus Johanesui ir pasakyk, kad laukiu atvykstant į Tronjemą! Geriausi linkėjimai. Pusseserė Gudruna.“

Vis dar laikydama rankose Agnesės rašinį Sara Susanė išpuola į koridorių. Staiga akyse šmėkšteli Elenos plaukai, košmariškuose jos sapnuose vilnijantys ant paskendusio brolio kūno. Pasklidę tarp jūržolių ir lentgalių. Jų nepalaidosi. Gausėdami vejasi aplink jo kūną. Ir aplink jos. Elenos plaukai liejasi it mėnulio šviesa — sveiki, purūs. O ji, Sara Susanė, virtusi niekinga utėle, ropinėja po juos laukdama tankių šukų.

Bet šis laiškas, kaip jį suprasti ?

Tronjeme kas nors apie jį galvoja? Apie jos Johanesą?

Gal paklausti, kodėl Tronjeme kažkokia Gudruna galvoja apie jį?