Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ne! Ji nesižemins. Tokia kaip ji negali šitaip žemintis!

Sara Susanė mintimis perbėga nugyventą dieną. Sąsiuvinis su rašiniu, apsisnarglėję mažiai, kamantinėjimas, zyzimas.

Galiausiai ji pabėga į palėpę. Bet nepabėga nuo galvoje kirbančios minties.

Stovėdama prie lango, pajunta kylantį priešiškumą Anetei, nes laiškas adresuotas jai. Nelauktai prieš akis išplaukia Ursulos Jensen paveikslas. Tarsi pasikartoja smūgis į veidą.

Tu dar gailėsies atsibeldusi čionai!

Iverinė... ką ji pasakė viešėdama aną kartą?

„Liaukis gedėjusi mirusiųjų, kai šalia tavęs gyvut gyvutėlis vyras!“

Sara Susanė pajunta tūžmastį, bet kažin kodėl jis greitai atslūgsta. Užlieja palengvėjimas, nors ir bukas, apatiškas. Iverinė gali išrėžti tai, apie ką nedaugelis drįstų prasižioti. Kitam Sara Susanė neatleistų. O Iverinės žodžiai glostyte glosto širdį.

„Ne visuomet gebu valdyti savo mintis, Iverine“, — atsiliepia ji.

„Aš tai puikiausiai suprantu. Jausdamasis vienišas greta artimųjų, žmogus gali pridaryti keisčiausių dalykų“, — sušnibžda Iverinė ir pritariamai linkteli galvą. Pamirko pyrago gabalėlį kavoje ir įsikiša į burną. Valandėlę gardžiuojasi. Paskui, lyg valgydama paskutinįkart gyvenime, godžiai sužiaumoja ir nuryja.

*

1872 metais gimsta septintasis vaikas, berniukas. Jis pakrikštijamas Eilertu, vyriausiojo Johaneso brolio vardu. Johanesas pasižada Iverinei, kad artimiausiu laiku daugiau vaikų nebus. Kaip tokį pažadą įvykdyti, vienas Dievas težino. Kūdikis gimsta sveikas, ateina į pasaulį gerovės ir prekybos klestėjimo metais. Žvelgiančią į jį Sarą Susanę užplūsta dėkingumo jausmas. Vis dėlto likimas jos nenubaudė už nenorą susilaukti vaiko.

Ji nerimauja dėl kitko. Sparčiai sensta motina. Laimė, dažnai pas juos nesilanko, bet kartais pasiprašo Johaneso atvežama. Susuktas žilas plaukų kuodas jau išretėjęs. Veido bruožai susilieję su raukšlėmis. Motina skundžiasi Chiopsvike nejaučianti gyvenimo, kad Jakobas su savo jauna žmona iš Tronjemo neprilygstąs velioniams Arnoldui ir Elenai. Nepaliaujamai mala vis tą patį tai pagražindama, tai pasikartodama. Ne, anų dviejų ji nekritikuoja, bet vienaip ar kitaip papeikia. Paskui, kaip įpratusi, atsidūsta ir pareiškia, kad ir jiems nelengva.

Nusikamavusi nuo svarstymų Sara Susanė klausia Johaneso, ar šis neprieštarautų, jei motina persikeltų gyventi į Havnesą. Nujaučia, kad, motinai mirus, ją užkankintų baisūs sapnai. Kitos išeities nemato. Nebent motina apsigyventų Hunholmene. Bet pasiimdama motiną pas save Sara Susanė palengvintų Marenai gyvenimą.

Johanesas tučtuojau sutinka. Neatrodo, kad būtų kada nors pastebėjęs Sarą Susanę kenčiant nuo motinos plepumo. Namuose jis mato tik tai, ką nori matyti, o paskui išskuba. Į kelionę!

Sara Susanė pavydi tokio gyvenimo. Regis, jau daugelį metų ji pervargusi ir apatiška arba nešioja vaisių, arba žindo, arba ko nors gedi. Neabejoja, kad Johanesas sutiktų pasiimti ją drauge į kelionę. Retsykiais. Ar tikrai pasiimtų? Ar gerai jį pažįsta? Perskaičius laišką, Johaneso įvaizdis kiek pakitęs.

Sara Susanė ima jį stebėti. Bando suvokti jo mintis, ypač po kelionių. Gal grįžta pasikeitęs? Linksmesnis? Slėpdamas kokią nors paslaptį? Keliskart įsistebeilija taip, kad tas neišlaiko ir kažką sumekena apie keistą jos elgesį.

— Aš taip nemanau, — atkerta ji užuot paaiškinusi, kas yra, paklaususi apie laiške minimą jo vardą. Arba išdėsčiusi savo abejones dėl jo kelionių į Tronjemą. Bet neįstengia. Įsivaizduoja jo veidą — persimainiusį, įtarų. Arba dar blogiau — nupliekstą raudonio, nudelbtomis akimis. Ne!

Pardavęs tą didžiulį laimikį jis išplėtoja prekybą ir dar daugiau keliauja. Sara Susanė bando susigaudyti, ar pasiilgsta jo. Jei taip, tai kodėl? Ar jai rūpi vien tai, kur jis apsistoja?

Ar būgštauja, kad jis galbūt turi kitą, kurią irgi traukia tyleniai, pasišaipo iš savęs Sara Susanė.

O gal dėl to, kad jį myli?

Ponia Lind atvyksta į Havnesą su visu savo geru. Dvi skrynios su daiktais, be kurių esą neįmanoma gyventi. Ilgai čia neužsibūsianti, saikstosi ji, tikrai ne! Anetė išsikrausto iš kamaros pas ūkvaizdę. Motina įsikuria jos vietoje. Jaunoji mokytoja nepasitenkinimo nerodo.

Abu vyresnėliai ir Karlas domisi senele. Žinoma, kol toji porina istoriją po istorijos. Mažyliams kantrybės ji neturi. Iš visų vograujančių ir mekenančių šeimynykščių motina prielanki tik Johanesui. O nakvynės namų svečiai, patinka jiems tai ar ne, visada turi pašnekovę. Į šį savo vaidmenį ji žiūri labai rimtai. Pakeleiviams postringauja apie augalijos pasaulį ir metų laikus, paskui pereina prie atsiminimų apie savo gyvenimą Lindų sodyboje Chiopsvike, tada apie vaikystę tėvo Herslebo Drejerio namuose Eksnese. Tardama „Drejeris“ išrango balsą taip, kad niekas nesuabejotų, jog kalbama apie kilmingą žmogų. Paskui kelias dienas žydi iš laimės, kad turi su kuo pasidalyti mintimis apie praeitį. Nesvarbu, ar svečius tai domina, ar ne.

Galiausiai Sarai Susanei pabosta vaizduotis, kaip jaučiasi apsistoję nakvynės keleiviai. Ji susitaiko ir su tokia padėtimi.

*

Agnesė, Jakobas ir Karlas lieka seklyčioje klausytis skaitymo su sąlyga, kad sėdės ramiai. Jakobas kartais neištveria. Perskaitomas rašytojo Jono Li apsakymas „Aiškiaregys, arba Norlando vaizdai“ apie pastoriaus dukterį Susanę ir Davidą Holstą, patiriantį tokius pat regėjimus, kokius prieš pamišdama patirdavo jo motina. Gydytojas jam pataria nesituokti. Agnesę apima liūdesys, o berniukai išprašomi lauk, kad netrukdytų.

Dabar visi laukia naujausiojo Li romano „Lodsenas ir sutuoktinė“. Anetės prašymu šią knygą iš Tronjemo atsiunčia teta. Negi dabar teirausies, ar tai ne Gudrunos motina?

Visi norintieji pasiklausyti romano renkasi trečiadieniais po vakarienės, kai suguldomi mažieji. Batus reikia nusiauti. Sara Susanė visuomet sėdi ant žaliojo girgždančio krėslo su apsitrynusiais kutais, nugara į portretą. Kojas susikelia ant pakojo. Bet, atvykus poniai Lind, šis krėslas atitenka jai. Tad Sara Susanė skaito stovėdama tarp dviejų langų. Taip išties geriau. Gali lengviau kvėpuoti ir išdidžiai atsitiesti, ne vien seniokiškai murksoti krėsle.

Kartais ji įsėlina į svetainę pasėdėti ant krėslo po portretu. Virš jos plevena Fritso dvasia, į portretą nė nereikia žiūrėti. Prisimena, kaip ant drobės guldavo potėpiai. Ausyse suskamba pašnekesių nuotrupos. Ji pasisavintų portretą, laikytų palėpės kambarėlyje. Bet Johanesas nenori apie tai girdėti. Didžiuojasi portretu ir nepraleidžia progos parodyti jo kitiems.

Saros Susanės širdis sklidina ilgesio. Net keista, kad ji tai patiria. Juk ūkyje darbas darbą veja. Ji atlieka visa, ko iš jos tikimasi, ką ji turi ir privalo padaryti. Dideli namai prižiūrimi, rimti reikalai sprendžiami, nemojama ranka ir į smulkmenas. Čia rytas, čia vakaras. Ji pavargsta. Džiaugsmas prislopsta.

Tik nuo ilgesio niekur nepabėgsi. Širdis trokšta ko nors nepatirta. Nenusakomų, didingų jausmų. Vasaros dovana

1874-ųjų rugpjūtis. Stranstedo pirklio svetainėje karšta kaip pirtyje. Sara Susanė nusprendžia išeiti į sodą.

Jis stovi tarpduryje, pusiau slepiamas portjeros. Nugara į svetainę, atraitotomis rankovėmis. Tikriausiai vienintelis vyras, drįstantis nusivilkti švarką. Neaukštas, bet tvirto sudėjimo. Viena ranka įremta į durų staktą, o kita, sugniaužta į saują lyg laminarijų ir smėlio nuglostyta kriauklė, ilsisi ant sprando. Plaukai tamsūs, garbiniuoti. Saulėlydžio atšvaitų peršviečiami ausų speneliai. Kūdikiškai rausvas lopinėlis žaliame sodo fone.