Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ne! Tai būtų veidmainiška.

Vis dėlto mintys apie laišką neduoda jai ramybės. Jakobas trokšta dėmesio

Kaip visuomet, Johanesui kreipiant jektą namų link, širdį apima smagumas. Retkarčiais susišūkaudami savo darbus dirba kiti du laivininkai. Dangus niaukstosi, bet ne kartą nušvinta ir saulė.

Pernakvojęs su savo palyda Drejerių namuose Heningsvere, Johanesas dabar plaukia stačiai į jūrą palei rytinį Vestfjordo krantą, pučiant palankiam vėjui. Jis vilki žvejo aprangą, kepurės nenusivožia.

Apsilankymas Heningsvere labai naudingas. Jis ne tik priimamas ir apnakvindinamas, bet ir sužino daug naujienų apie prekybą bei žmonių gyvenimą. Tokių kalbų Johanesas visada klausosi labai įdėmiai. Juodviem su Henriku Drejeriu rūpi konjektūros, kaip pastarasis vadina šį reikalą. Abu skaitinėja laikraštį, gaudo pakrantėmis sklandančius gandus. Pasitarnauja ir telefonas, per jį Henrikas išgirsta papildomų žinių ir apie būsimus įvykius nutuokia ne menkiau už Aukščiausiąjį.

Johanesas, kaip ir Henrikas, visuomet stropiai suskaičiuoja savo pajamas ir išlaidas. Neretai prasėdi prie lempos iki pat išnaktų. Juodu išvis gerai sutaria. Johaneso motina mėgdavusi pabrėžti, kad buhalterijoje visada turi būti tvarka. Henriką Drejerį jis gerbia nuo vaikystės.

Šįsyk Drejeris svarsto įvykius, susijusius su prancūzų ir Vokiečių karu. Tai, anot jo, teigiamai veikia prekybą iki pat Šiaurės regiono.

— Be to, gerai eina žuvys. Šiaurės mažažemiams verčiau džiaugtis laisve jūroje nei kamuotis su blogai derančiais javais ar bulvėmis. Štai ką turime įsidėmėti, Johanesai! Žuvų netrikdo nei prastas pavasaris, nei ankstyvos nakties šalnos. Jos laisvai plaukioja savo pačių takais, — paskelbia Henrikas Drejeris ir siūlo išlenkti po taurelę. Kontoroje, be pašalinių akių.

Johanesas jau kai ką pastebėjęs savo krautuvėje Havnese. Palei krantą plaukiantys laivininkai sustoja ir užsuka apsipirkti įvairių atsargų ir žvejybos priemonių. Vis dėlto Henrikas sako teisybę: pasirodžius silkėms, ne kiekvienas pasirengęs kaipmat pradėti žūklę. Esą Johanesas turįs apie tai pagalvoti. Pasakyta — padaryta. Nieko negaišuodamas Johanesas paprašo Henriko telefonu užsakyti tinklą silkėms traukti. Užperka druskos ir naujų statinių už didelę kainą. Žino, kad tai apsimokės tik esant geram metų laimikiui. Atsiskaityti — jau jo paties reikalas, jo aptarinėti su Henriku nėra prasmės.

Jis viską permąsto stovėdamas prie vairo. Čia taip laisva kvėpuoti. Johanesas siekia turėti laiko atsargą savo sumanymams įgyvendinti. Visų pirma reikia parplaukti į krantą. Ten lengviau vertinti būsimų sprendimų padarinius.

Grįždamas jis visada pasirengia susitikti su ja. Su vaikais ir šeimynykščiais.

Aštraus vėjo košiamas Johanesas stovi ir galvoja, kad laivų judėjimas palei krantą labai pagyvėjęs, ypač per žvejybos Lofotene ir Finmarke sezoną. Kad dabar daugelis už nakvynę Havneso klėtyje moka dosniai. Kita vertus, pagausėja ir darbo, ir atsakomybės. Ūkyje užsilieka tas savotiškas jaunuolis Danielis, viskam tinkamas, visada prisišaukiamas.

Prieš kurį laiką jis nusamdo vaikams mokytoją Anetę Borten, jauną moterį iš Tronjemo. Nusamdo be ypatingo džiaugsmo, mat ši yra ponios, jo sutiktos pas pažįstamą pirklį, giminietė. Kaip tik toji ponia Gudruna ją ir rekomenduoja. Išlenkęs ne vieną taurelę jis vis laisviau užrašinėja į bloknotą savo mintis. Pamini ir vaikus, reikalingus mokytojos. Beje, tas vakaras neįprastas. Ponia Gudruna jį nuolat kalbina tarsi ypatingą asmenį. Rodos, jai visai nekeblu šnekėtis su juo. Ką čia slėpti, Johanesui tai patinka.

Mokytoja išties reikalinga, ir Sara Susanė maloniai sutinka Anetę. Priima į namus ir globotinį iš Liodingeno nepasitarusi su Johanesu, mat kaip tik tada šio nėra namie. Grįžęs jis atsargiai vapteli, esą turint visą būrį vaikų, kuriais reikia rūpintis, nederėtų prisiimti dar ir svetimų. Į tai Sara Susanė atšauna:

— Man atrodo, kad draugas labiau užgrūdintų Jakobą. Dabar mūsų jaunikaitis klaidingai manosi vienas pats valdąs Havnesą su visais žmonėmis ir gyvuliais.

Johanesas nebeprieštarauja. Berniukas, vardu Karlas, yra Jakobo bendraamžis. Guvaus proto, bet baukštus. Jam irgi reikia mokytojos.

Vienaip ar kitaip tėvams pavyksta susitarti. Bet tas keistas vakaras Tronjeme nejučiomis vis iškyla jo mintyse. Žinoma, tada ten buvo ir daugiau žmonių, ne vien toji Gudruna. Žinoma, kad ne vien ji.

*

Apžvelgusi save miegamojo veidrodyje Sara Susanė lieka nepatenkinta. Po Arnoldo gimimo kūnas nebeatgauna gražių formų. Krūtinė nebe ta, juosmuo išnykęs.

O juk ji vėl laukiasi.

Po brolio mirties praranda norą lieknėti. Užtrūkus pienui, vis vien geria grietinėlę ir kemša sumuštinius. Valgydama nusiramina, todėl visą laiką turi ką nors žiaumoti. Stengiasi išvengti Johaneso akių. Laimė, artėja tamsusis metas. Dieną jos pilvotą kūną slepia dukslūs drabužiai, naktį — patalai.

Bestoviniuodama ryto brėkšmoje išgirsta, kaip busdamas lopšyje knirkteli Arnoldas. Tuo metu ją pačią supykina. Mechaniškai palinksta virš kibiro ir vemia. Po valandėlės atsigaiveliojusi jaučiasi ne tik visiška bejėgė, bet nenorinti nė to vaiko. Veikiausiai nuo tokios gėdingos minties vėl pradeda žiaukčioti.

Kaip trokšta, kad kūnas priklausytų tik jai pačiai! Kad greta nebūtų lopšio, vystyklų, zyzimo. Dabar, Johanesui išvykus, ji jaučia didžiulį palengvėjimą. Jis bent jau vemiančios jos nemato.

Pravirksta Arnoldas. Ji apsisiaučia chalatą ir išėjusi į koridorių šūkteli Hanai, kad pašildytų pieno. Šiai bėgant laiptais aukštyn, Sara Susanė viena ranka remiasi į durų staktą, o ant kitos laiko Arnoldą.

— Ponia blogai atrodo! Aš pamaitinsiu, — sušunka Hana norėdama perimti vaiką.

Valandėlę suima pagunda — atiduoti Arnoldą, ir tiek. Ne, papurto galvą ir sugniaužia buteliuką saujoje.

— Tu pasirūpink kitais, — tarsteli jau beužverdama duris.

— Ponas Krogas man liepė prižiūrėti ir tave, — patylom sako susijaudinusi Hana.

— Ačiū, bet nereikia. Pamaitinsiu gulėdama.

Sara Susanė lieka kambaryje viena su mažyliu. Jos tuščias pilvas gurgia. Pamiršo paprašyti, kad atneštų ko nors užkrimsti. Ir stiklinę aviečių gėrimo. Apima nenumaldomas noras atgaivinti širdį šaltu vandeniu su aviečių sultimis tiesiai iš rūsio. Tarsi visas jos gyvenimas dabar priklausytų nuo tos stiklinės su gėrimu. Paguldžiusi lopšin visa gerkle plyšojantį vaiką Sara Susanė nukrypuoja į koridorių.

— Ar galite atnešti man stiklinę aviečių gėrimo? Ir du sumuštinius! — šūkteli.

Hana atneša padėklą su maistu. Nepratardama nė žodžio ima vaiką, buteliuką pieno ir lipa žemyn.

*

Sara Susanė užsuka į krautuvę ketindama pasiteirauti, kada parplauks Johanesas. Durys praviros, kad patalpa vėdintųsi nuo pypkės dūmų ir spjaudyklės tvaiko.

Ar jai tik dingojasi, ar tikrai girdi Johaneso balsą? Įėjusi viską supranta. Vidury krautuvės mėgdžiodamas tėvo mikčiojimą kraiposi Jakobas, aplinkui būriuojasi šeši ar septyni suglumę suaugusieji. Pamatę ją visi sutrinka. Atsukęs nugarą į duris berniukas mėgdžioja tėvo balsą ir judesius. Jam tai sekasi! Kaitaliodamas balsą nuo žemo, nevaikiško iki neryžtingo, persmelkto nevilties, kartais pereidamas į spigų falcetą jis aiškina, kaip sūdyti silkes. Tas mėgdžiojimas toks tikroviškas, kad negali patikėti, jog prieš tave septynmetis vaikigalis, o ne pats mikčius.

Sarai Susanei net akyse aptemsta. Prišokusi čiumpa berniuką už pakarpos. Persimeta tą drūtą spurdantį septynmetį per strėnas ir išsineša pro duris.