Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Johanesas tebestoviniuoja. Paskui tarsi ką sumanęs padeda krepšį ant grindų. Vaikai ir kiti šeimynykščiai žvalgosi tai į Iverinę, tai į Sarą Susanę. Stoja tyla. Netikėtai į langą subarbena lietaus lašai, ir šviesa ima trauktis. Tik nesiliauja krykavę jūros paukščiai, atkakliai šaukdami kiekvienas savo porą.

— Prašom sėstis, Iverine! Netrukus išgersime po puodelį kavos, — kone įsakmiai prabyla Sara Susanė. Tai išgirdusi Iverinė apsiramina, nes supranta, kad viskam savas laikas.

Vėjui su lietumi įsismarkavus, jauku sėdėti prie šiltos krosnelės ir džiaugtis, kad valtis išvilkta ant kranto. Iverinės viešnagės proga svetainėje dar nesutemus uždegamos lempos. Sara Susanė žvalgosi į vieną jų, vis rūkstančią. Paprašo tarnaitės sutrumpinti dagtį, bet tai nepadeda. Tarytum nuo lango trauktų skersvėjis. Sara Susanė jaučiasi kiaurai perpučiama, kad tik nesusirgtų nuo peršalimo. Visa tai, matyt, dėl Iverinės prašymo parodyti portretą.

Vaikams sugulus, svetainėje vakaroja tik abi seserys. Sara Susanė laukia, kada Iverinė ims klausinėti apie būsimą kūdikį. Bet ši vėl teiraujasi apie portretą.

— Negi gaila parodyti? — neatlyžta.

Akimirksnį Sara Susanė stebeilija į savo rankas. Gyslos išpampusios, taip esti per kiekvieną nėštumą. Galų gale ji lėtai pakyla ir nieko nepasakiusi išeina į priebutį. Užkopia laiptais į palėpę. Stumteli ištraukiamąją lovą ir iš galvūgalio iškelia ryšulį. Palaiko rankose. Alsuoja giliai lyg dirbdama patį sunkiausią darbą.

Iverinė atraišioja virves, išvynioja ryšulį iš neperšlampamo audeklo, tada iš popieriaus. Tylėdama pakelia į save atgręžtą paveikslą.

— Dieve mano! — jausmingai sušnibžda ir atsargiai stato jį ant sofos. Jos pailgas, raukšlių išvagotas veidas spinduliuote spinduliuoja. — Tikras genijus buvo tas pastorius Jensenas, tik pamanyk, kaip tapė!

Sara Susanė žiūri į portretą, bet savęs nemato, tik Fritsą Jenseną. Veidą, nušviestą įžambių šviesos spindulių. Kairėje barzdos pusėje susiraičiusios žilos gijos. Tarp antakių įsirėžusios raukšlės, nosis nusmailėjusi, jos galas pablyškęs. Retos neklusnių plaukų sruogos ties smilkiniais. Neryžtingas žvilgsnis. Rankoje teptuko nėra. Fone matyti žaibo nutvieksti aukšti langai. Už jų siaučia audra. Ir tos jo rankos...

Sara Susanė stovi vidury svetainės ir dairosi, už ko nusitverti.

Tada išgirsta ateinant Johanesą. Eiseną lengva atpažinti: žingsniai tvirti, tikslingi. Priebutyje jie nutyla, bet nusivelkamų drabužių šlamesio jos neišgirsta. Jis tikriausiai stabteli lyg nujausdamas, kad portretas jau išvyniotas. Arba ketindamas pasiklausyti už durų, kas kalbama. Portretas tebestovi svetainėje ant sofos. Rantytas jos atkaltės kraštas neblizga. Seniai išdžiūvusiuose drobės potėpiuose slaptingai žaižaruoja šviesa.

Priešais seseris nelauktai išnyra Johanesas. Su žvejo auliniais ir apranga. Nuo jo varva vanduo. Veidas perbalęs kaip popierius. Bando kalbėti, bet nenutaiko danties ant danties. Sara Susanė gaudo jo žvilgsnį. Ar viskas dėl to portreto? Ne, į paveikslą jis nežiūri, akys įbestos į ją. Tokio jo veido jai dar neteko matyti. Sara Susanė jaučia galinti tuoj prarasti ryšį su tikrove. Johanesas dar keliskart nesėkmingai bando prabilti. Tada ji prieina prie jo, viena ranka įsikimba į parankę, o kita uždaro duris.

Pagaliau vienu atokvėpiu kliūsteli žodžiai.

— Arnoldasirelenanuskendovestfjorde!

*

Esą siautęs vėjas, nors audra to nepavadintum. Ant uolų laivas neužplaukęs, aptiktas beplūduriuojąs atviroje jūroje. Paviršiuje kyšojęs pirmagalis. Stiebas nulūžęs, burė nuplėšta, nei gyvų, nei mirusių, jokio daikto — tokį vaizdą išvydę trys vyrai iš Chiopsviko, priplaukę femberingu. Jie iškart atpažinę Arnoldo škuną. Apiplaukę ratais, bet nieko neaptikę. Kylant bangoms, vėjui dar labiau įsišėlstant, jiems tekę sukti savo laivą į krantą. Nebuvę nė ko svajoti temptis škuną iš paskos. Vienatvė

Seseriai Marenai skiriamos atsakingos pareigos: erdviuose Chiopsviko namuose surengti Arnoldo ir jo žmonos paminėjimą giminėms ir svečiams. Ji imasi vadovauti samdinių ir tarnaičių, virėjos ir kepėjų darbui. Paliepimai duodami tyliai, bet aiškiai. Marena žodžiais nesišvaisto. Protarpiais meta darbą ir apsipila ašaromis. Visiškai nesvarbu, ar jas kas mato, ar ne. Tik dabar, jau per vėlai, supranta, kad buvo neapsakomai prisirišusi prie brolio.

Kūnai nesurasti, bet motina vis vien nutaria iškelti šermenų pietus.

Sarą Susanę tolydžio pykina. Kamuoja šleikštulys, nors, jos skaičiavimu, turėjo seniai baigtis. Po ceremonijos bažnyčioje ji vėl palinksta virš išvietės skylės. Nesiskubina, laukia, kol atsigaus ir galės pasirodyti žmonėms.

Išėjusi pamato lūkuriuojant brolį Jakobą. Jis stovi be striukės, vėjo perpučiamas. Blyškų, ištįsusį veidą svarina tamsi barzda. Staiga ji supranta visiškai jo nepažįstanti. Juk jai buvo svarbus tik Arnoldas ir niekas kitas.

— Atleisk, nenorėjau sutrukdyti, — tarsteli Jakobas.

— Nesutrukdei. Nė neįtariau, kad tu čia.

— Girdėjau, kaip tu galuojiesi, — linkteli galvą būdelės pusėn.

— Praeis.

— Su laiku viskas praeina. — Jo lūpas iškreipia keista šypsenėlė.

Sarai Susanei dingteli, kad dabar Jakobas, matyt, jaučiasi pašėlusiai sutrikęs. Juk jis atsidūręs dėmesio centre. Vienintelis likęs sūnus. Sara Susanė neįsitikinusi, ar pasirengęs tokiam vaidmeniui.

— Galėtum dažniau atvažiuoti į Chiopsviką, Sara Susane. Nuo tada, kai ištekėjai, pasigendu tavęs.

— Ačiū! O tu galėtum dažniau pasirodyti Havnese, — paliesdama jo ranką sukužda ji.

— Galbūt, — nusukdamas žvilgsnį atsiliepia Jakobas.

Juodu pastovi laikydamiesi už rankų.

— Na, nereikia pamiršti, ko atėjau, — taria jis mėgindamas nusišypsoti, bet virpteli tik lūpų kampučiai.

Gal nesiliaujančiu kalbėjimu motina bando slėpti jausmus? O gal išsilaisvinti nuo jų? Jos žodžiai be perstojo skamba ir po pastoriaus kalbos bažnyčioje, ir per šermenų pietus namuose. Balsas sklinda taip, lyg būtų visą gyvenimą lavintas tokioms kalboms. Motina gieda liaupses Arnoldo ir Elenos dorybėms. Vinguriuoja pamąstymus, kad dabar juodu išvengs daug žemiško sielvarto ir nepatirs senatvės. Aukština linksmą Arnoldo būdą ir Elenos plaukus — it auksinės mėnesienos gijos. Apdainuoja žuvusiuosius — jaunus, gražius ir laimingus. Tarsi prieš miegą klausytum prodainiu sekamos pasakos.

Taip, atsiradusią tuštumą turės užpildyti gyvieji. Bet kas toliau rūpinsis Lindų šeimos geru, ji nutyli. Apie Jakobą neužsimena, lyg šis tam būtų netinkamas. Motina kalbamiems, o ne su jais, tarsi kitų vaikų, be Arnoldo, neturėtų.

Paskutinė kovo diena pasitaiko saulėta. Lyg tyčiodamasi iš Arnoldo mirties visur tarpsta gyvybė. Sarai Susanei nusmelkia širdį: galbūt motina yra jos pačios veidrodinis atspindys? Tarsi įspėjimas, kad gyvieji gali tapti nebesvarbūs. Šią baugią praregėjimo akimirką ji ima dairytis Johaneso, kad turėtų prie ko prisišlieti. Tvirtas kaip mūras jis stovi tarp valgomojo stalo ir indaujos. Sara Susanė prisiglaudžia prie jo. Į juos krypsta visų akys.

*

Marena su Johanu išsiveža mažąjį Nilsą į Hunholmeną. Tai tarsi savaime suprantama. Dabar Marena augins abu brolio sūnus.

Motina ir Anė Sofija išplauks drauge su Sara Susane į Havnesą. Tai irgi atrodo savaime suprantama. Ji kaipmat susikrauna daiktus į lagaminėlį, sėdi ir laukia.

Visu keliu šiaurėn Sara Susanė klausosi nesibaigiančių motinos šnekų. Pučia priešpriešinis vėjas, laivas sunkiai iriasi į priekį. Bet bekraštė padangė giedra. Kartais Sara Susanė susižvelgia su seserimi Elena, sėdinčia laivo pirmagalyje. Susižvelgia ir su Johanesu, sukiojančiu vairą. Bet anie nepuola jos gelbėti. Galiausiai pati atsigręžia į motiną, sėdinčią laivagalyje po antstatu.