Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Kodėl ji čia?

Spoksančios vyrų akys. Tai išsižiojančios, tai susičiaupiančios jų burnos.

Samdinys stovi per arti. Jo žodžiams ankšta. Ji bando nustumti juos šalin.

— Pastorius susirgo. Daktaro manymu, peršalo jūroje per audrą. Būklė blogėjo. Viskas įvyko labai greitai... — jis baigia pasakoti pašnibždomis.

Kažin, ar suprasdama, ką daro, Elida uždeda ranką samdiniui ant peties.

— O ji? — išlemena Johanesas.

— Sunku pasakyti... Vargšė, viskas užgriuvo ant jos pečių. Mat Jenseno sesuo su motina išvyko į Bergeną. Tiesa, rytoj atplauks duktė Lena. Pastorienės rūpesčiu laidotuvėms pasiruošta. Bus daug žmonių. Visi stengiamės padėti, tik vargu, ar ją tai guodžia...

— Nuo ko jis mirė? — tyliai klausia Kristoferis.

— Daktaras sako, kad tai šiltinė, ar kaip ją vadinti... Nuo to daug kas miršta.

Kristoferis traukiasi atatupstas iki pat lentynų. Danielis tik žiopteli. Abu yra girdėję ne vieną atvejį. Turėję ir pažįstamų, taip pat mirusių nuo šiltinės.

— Ar jį kamavo skausmai? — įsitverdama į prekystalio kraštą sušnabžda Sara Susanė.

— O taip, apsaugok Dieve! Tai baisi liga, ką ir kalbėti. Kartą būdamas tvarte pats girdėjau pastorių dejuojant...

Krepšį su ryšuliu į palėpę ji užsineša pati. Portretą atremia į kėdę, ant kurios paprastai sėdi. Bet čia jam ne vieta. Pastumia prie sienos už kėdės, o pati atsisėda. Reikia pažiūrėti, kas krepšyje.

Išgirsta, kaip antrame aukšte susiginčija Agnesė su Jakobu. Paskui kažkas smarkiai dunksteli į grindis. Jakobas pravirksta. Po valandėlės ataidi juos prižiūrinčios Anės balsas, ir juodu sudrausminami.

Ne, sėdėti ant kėdės nepakenčiama. Už nugaros — portretas. Perstato jį po palange priešais kėdę. Spokso į gelsvą ryšulio audeklą, kryžmai perrištą dervuota virve su mazgu per vidurį. Galiausiai užkiša portretą į kampą už lovos. Vėl sėdasi. Po valandėlės supranta galinti paverkti, kol kambaryje yra viena. Neapsiverkia.

Į ką įremti akis?

Langas.

Pietinė dangaus pusė be šviesos.

Prisitraukusi atidaro kelioninį krepšį. Tarp drabužių randa ryšulėlį, įsuktą į vyniojamąjį popierių. Įbeda į jį žvilgsnį ir sustingsta. Iš kur ši dovana? Pakilnojusi suvokia, kad tai knyga. Lėtai išvynioja. „Žvejė“ — be jokio užrašo, be jokios žinutės.

*

Johanesas vyksta į Steigeną palydėti pastoriaus Jenseno į paskutinę kelionę. Suplūsta daug žmonių iš toli ir iš arti. Pažįstamų ir nepažįstamų. Tarsi daugelis tik dabar būtų pajutę didį dėkingumą juos palikusiam Fritsui Jensenui.

Apie jį rašo laikraščiai pietuose ir šiaurėje. Teigia, kad šis nepamainomas žmogus prieš pat mirtį gavo paskyrimą Storume, Akershuso srityje. Našlės valia jis bus palaidotas ten, kur dirbo — Norlando apskrityje, Steigene.

Kapavietės žemė jau sukaustyta įšalo, bet apie tai neužsimenama.

*

Portretas stovi palėpėje už lovos neišvyniotas. Tą pačią dieną, kai jis atvežamas, Johanesas klausia, ar ji ketinanti išvynioti.

— Ne dabar... — atsako Sara Susanė.

Nustebęs jis pažvelgia į ją, bet nieko nebeištaria.

Naktimis it sraigė savo kiaute ji guli jam už nugaros. Rytais keliasi prie nepabaigiamų darbų. Kokia viso to prasmė? Mirtis?

Sara Susanė duoda sau žodį neatsiriboti nuo aplinkos. Nesibodėti žmonių. Nevengti šėliojančių vaikų. Nesikratyti ūkio darbų. Stengtis netylėti, išsakyti savo mintis. Bandyti kurti planus. Rūpintis, kad jie būtų įgyvendinti. Juk ne ji tapo našle.

Kartą naktį ją pažadina Fritso šauksmas. Bet ne toks, apie kokį kalbėjo portretą atvežęs samdinys. Šįkart — džiugus. Valiūkiškas. Pasivaidena, kad jis kambaryje. Ji įbeda akis į tamsą, bandydama iš ten ką nors išplėšti.

— Neleisk žemiškiems rūpesčiams praryti savo gyvenimo. Tu privalai skaityti, Sara Susane, skaityti!

*

Vieną popietę ji pareiškia vakarais balsiai skaitysianti visiems šeimynykščiams knygą. Kai bus apsiruošta tvarte, suguldyti vaikai. Norintys paklausyti tegu ateina į seklyčią. Ir sugalvok tu man tokį dalyką prieš Kalėdas, per patį darbų įkarštį... Ji pasiruošia. Pripila ąsotį vandens, paskaninto aviečių sultimis, paprašo seserį Eleną, vis dar dirbančią ūkvaizde, patiekti papločių ant didžiosios lėkštės.

Iš klėties susirenka samdiniai, iš krautuvės atpėdina Kristoferis ir Danielis. Suguža tarnaitės. Negi praleisi progą pasivaišinti aviečių gėrimu ir papločiais svetainėje! O pats skaitymas gal ir ne toks svarbus, bet išsėdėti galima.

Sara Susanė abejoja, ar jai pavyks. Gamta neapdovanojo jos tokiu balsu kaip jo. Nei tokia įtaiga, prikaustančia žmonių dėmesį. Bet ji turi atrasti pačiai sau nežinomų galių. Jaučiasi privalanti atskleisti tai, ko gal ir nederėtų.

Nevalia toliau gyventi vien tuo, kas nebesugrąžinama, nevalia įstrigti tuštumoje.

Sunkiausios pirmosios eilutės. Įbeda akis į žodį, jį reikia perskaityti. Žodis nenuskamba. Jai gniaužia po krūtine. Valandėlę sėdi kaip nudiegta. Paskui atsistoja. Visų akys įsmeigtos į ją. Visi laukia.

Tada Saros Susanės ausyse pasigirsta jo balsas. Neskardus, bet aiškus. Visa paslaptis — rasti savą skaitymo stilių, argi jis nėra to pabrėžęs? Taip, žinoma!

Ji įkvepia ir pradeda skaityti iš naujo. Kambaryje, tarsi radę savą vagą, ima lietis žodžiai. Plūsta lyg upeliai iš kalnų ežero.

Ir toji srovė ją nusineša.

Skaitymas visus tarsi užburia. Jau pirmąjį vakarą visose Havneso kertėse tik ir kalbama apie žveję Petrą. Lyg ši būtų atvykusi į jų pakrantę švęsti Kalėdų. Virtuvėje išdygsta Danielis ir suskanta klausinėti moterų:

— Kaip manot, kas bus toliau? Kas galėjo pagalvoti, kad knygose aprašyti žmonės kaip gyvi! Ar girdėjot ką nors apie ją? Iš kur ji kilusi ? Man regis, esu su ja kažkur susidūręs...

Per tą skaitymą vakarai darosi kitokie. Įgauna anksčiau nebūto pakilumo ir naujų spalvų. Tai kas kita nei besikartojanti istorija apie Kūdikėlį Jėzų. Juk visi iš anksto žino, kas bus toliau: kryžiaus kelias ir pasninkas iki pat Velykų. O dabar jie klausosi apie gyvenimą. Tokį tikrą, vykstantį ir čia, ir kitur.

Visą darbo dieną laukiama vakarinio skaitymo. Prieš ateidami vyrai apsivelka mažiausiai išpurvintus marškinius, persiauna pradvisusias kojines.

Jei kas nors atvyksta nakvynės ar užsitęsia darbai, skaitymą tenka praleisti. Kyla visuotinis nepasitenkinimas. Sutariama laikytis vienos taisyklės: negalint dalyvauti kuriam nors klausytojui, tą vakarą skaitymas nevyksta. Tik, žinoma, priežastis turi būti svarbi, ne šiaip pravaikšta. Juk dėl to kenčia visa šeimyna.

Danielis nesiliauja kartojęs, esą juodu su Petrą į viensėdį atvykę tą pačią dieną. Tik jis per šerkšnotus viržynus atklampojęs nudrengtais samių mokasinais, o Petrą atplaukusi laivu. Kad ir ką manytum, toks sutapimas negalįs būti atsitiktinis.

— Tikriausiai mus vedė kieno nors ranka, — suburba sukdamas ant piršto skystoką ūsą.

Likus trims dienoms iki Kalėdų, „Žvejė“ perskaitoma. Visi pajunta tarsi kokią tuštumą. Kaip ją užpildyti? Vakarais ant virtuvės stalo patiesiamas laikraštis „Tromsės vyskupijos žinios“. Dabar jį užgula ir tarnaitės, ir virėja, ir Danielis. Prireikus ką sunkesnio pakelti ar nunešti, šis noriai talkina virtuvėje, nors sutartis byloja, kad Danielio darbo vieta yra sandėlis, o vadovas Kristoferis. Vakarėjant merginos balsiai skaito laikraščio skelbimus. Prieš Kalėdas jų aibės.

— Va, paklausykit! „Justinės Sanem madų salonas siūlo įvairių modelių skrybėles ir gobtuvus, išeiginius paltus, chalatus, įvairių rūšių šydus ir kitokius apdaro reikmenis — žemomis kainomis“, — lyg apkerėta skaito Neta, o jos supleišėjęs smilius nulaužtu nagu slysta modelio nuotrauka — pro prasegtą chalatą puikuojasi plika kojytė.