Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Atsakymo jis neišgirsta.

— Viskas labai rimta, drauguži mano. Karščiavai keletą dienų. Kai buvai surastas bažnyčioje, atrodei panašus į nugeibusį zakristijos katiną. Plaučių uždegimas. Krizė praėjo, bet būklė prasta. O štai tavo kliedesiai kelia abejonių, ar šventas Petras lengvai įsileis tave, nors žemėje gyveni taip, lyg norėtum pelnyti rojų.

— Ko aš prikliedėjau? — silpnu balsu klausia jis.

— Tai, kas blogiausia, girdėjau aš. Bet tikriausiai girdėjo ir tavo žmona.

— Tai, kas blogiausia?

— Nesuk sau galvos! Vyras visada vyras, nors sekmadieniais ir įlenda į sutaną, — ramina daktaras.

Sėsdamasis prie lovos jis išsitraukia monoklį ir laikrodį. Po valandėlės paleidžia pastoriaus ranką, įsideda laikrodį į kišenėlę, išsiima monoklį. Išsišnirpščia nosį ir ryžtingais žingsniais išeina į koridorių.

— Ar galite patiekti karšto punšo dviem žvaliems vyrukams? Tučtuojau!

Fritsas Jensenas šypteli, bet pabandęs atsisėsti supranta — popieriai prasti.

Punšo atneša pati Ursula. Keista ją matyti. Tiesą pasakius, ji tokia kaip visada. Ir vis dėlto kitokia. Padėjusi padėklą ant naktinio staliuko sugriebia jį už rankų.

— Dėkui Dievui, atsigavai!

Jis abiem rankomis suima duodamą taurę. Ursula ją prilaiko. Gėrimas — tarsi veikiantis ugnikalnis. Pasijunta lyg karščiuojantis vaikas, kuriam motina atnešė karšto medaus gėrimo. Nusiplikyti baugu, bet atsilaikyti negali. Ir gulėti lovoje vienam baisu, bet kovoti su miegu jis neįstengia.

Fritsas Jansenas įsmeigia akis į Ursulos lūpų kamputį — virpantį, dailų. Panašų į duobutę. Į dvi duobutes. Bet ne, visa tai iš kito gyvenimo.

Ką toji moteris čia veikia?

*

Visi suguža į kambarį. Jis regi juos kaip per rūką, visus iš eilės: motiną, vaikus, seserį. Paskui išnyksta laikas, kažkur išplaukia kambario erdvė. Ar ilgai tai trunka, jis nesusigaudo. Bet kaskart pabusdamas mato daktarą sėdint šalia. Retsykiais pro langą sklinda šviesa. Gal rytas?

Sykį pabudęs pasijunta geriau. Užkalbina snaudžiantį daktarą.

— Sakei, kad visko prikalbėjau... — prataria pastorius.

Daktaras ūmai knarkteli, atsibunda ir palinksta į jo pusę.

Ima stetoskopą, kad išklausytų krūtinę.

— Nebesuk sau galvos... Įkvėpk! — liepia jis.

— Noriu žinoti.

— Ką gi! Mums atrodo, kad tu liejai širdį tai Sarai Susanei.

— Mums?

— Tavo žmona taip pat budėjo prie tavęs...

— Ką aš pasakiau? — neatlyžta jis.

— Viskas gan miglota, bet aš neblogai gaudausi karščiuojančiųjų kliedesiuose...

— Negi galima į tai rimtai žiūrėti?

— Kodėl gi ne? — pralinksmėja daktaras. — Nors tai ir prasilenkia su blaiviu protu, — priduria.

— Bet juk aš — sielų ganytojas...

— Tu, bet ne ji, — sako daktaras.

— Tai ką, viskas taip dramatiška?

Fritsas pasižiūri daktarui į akis, bet šis neatlaiko žvilgsnio.

— Dramatiška? Tau geriau žinoti. Dar kažką paistei ir apie portretą...

— Ką?

— Meiliai tarei tos moters vardą, ir tai girdėjo tavo žmona.

— Kaip ji elgėsi?

— Pasiūlė man eiti ko nors užkąsti.

— Nuėjai?

— Ne, smalsumas sulaikė. Ši savybė kartais mane smagina. Atvirkščiai, paprašiau jos, kad atneštų drėgną skepetą. Norėjau likti su tavimi.

— Ar ji pakluso?

— Žinoma, ir tai buvo išsigelbėjimas.

— Ką kalbėjau? — pakartoja pastorius.

— Telieka tai tarp Dievo ir manęs, nemėgstu perpasakoti. Bekliedint pasakoma daug neįtikimų dalykų. Išdėstomos keisčiausios tiesos. Arba svajonės...

— Bet aš noriu žinoti!

Daktaras įdėmiai pažvelgia į jį, ir abiem pasidaro nesmagu.

— Fritsai, kiek metų mūsų draugystei?

— Nuo tada, kai atvykau į Steigeną...

— Tai argi svarbu, ką sakei. Tavo reikalas sveikti! Priešingu atveju netekčiau ne tik geriausio draugo, bet ir gero daktaro vardo. Viskam savas laikas

Žinia greitai apskrieja aplinkinius viensėdžius. Per audrą ponia Krog išplaukusi į jūrą, bet ne pastoriaus valtimi. Prie šcherų bandžiusi gelbėtis, jos valtis dingusi. Laimė, prasidėjęs atoslūgis, ir jai pavykę išsikapstyti į krantą. Ten ją aptikęs žvejys, rankiojęs bangų išmestus šakalius. Kol jo žmona džiovinusi ir šildžiusi ponią prie ugniakuro, jis nuėjęs pranešti, kad pražuvėlė atsiradusi.

Tokie įvykiai žmonėms kelia nuostabą. Traukydami pečiais jie svarsto galimą priežastį. Viena pastoriaus samdinė esą mačiusi ponią Krog bėgant iš bažnyčios. Keista, kodėl ši bėgusi. Paskui, net neatsisveikinusi su pastoriaus žmona, esą palikusi pastoriaus namus. O po geros valandėlės į namus ramiai paržingsniavusi pastorienė. Ir ką gi tai galėtų reikšti? Spėlionėms nėra galo.

Johanesas irgi bando susivokti, kas įvyko. Bet jos nieko neklausinėja. Grįždami iš Steigeno kelionės pradžioje juodu nedaug tesikalba. Vėjas vis dar dūksta, nors ore justi permaina. Pučia gerokai silpniau nei tada, kai Sara Susanė sėdėjo anoje valtyje. Apsimuturiavusi kailiniu apklotu ir skraiste dabar ji gūžiasi ant Johaneso suolelio prie šturvalo ir nebesitiki, kad kūnas kada nors atšils.

— Pamečiau kelioninį krepšį. Nugrimzdo į jūrą, — netikėtai prakalba ji.

Johanesas stovi be kepurės, vėjas taršo plaukus, šiaušia barzdą. Pažvelgęs į ją šypteli. Ji atsidūsta su palengvėjimu — nuo pat atvykimo į Steigeną jo veidas buvo toks rūškanas. Jai knieti pasiteirauti, apie ką kalbama pastoriaus sodyboje, bet dabar ne laikas. Būtų įdomu žinoti, ką pasakė ji ir ką jis. Bet klausti nedrįsta.

— Ar j-j-jame b-b-buvo k-k-kas n-n-nors v-v-ver-t-t-tinga?

— Tu man jį atvežei iš Tronjemo.

— N-n-nu-p-p-pirksiu n-n-naują.

Jis įtempia burę, nustato kursą. Po valandėlės pareiškia, kad krepšys tik daiktas, svarbiausia, ji gyva ir sveika.

— Neklausi, kodėl taip pasielgiau?

— Ne, neklausiu, — patvirtina jis. O ar ji pati suvokianti to neprotingo poelgio priežastį?

Valandėlę ji žvelgia, kaip platėja Sagfjordas, skendintis tirštoje migloje. Lyg kokie suvelti vilnų tumulai niūkso uolynai ir kalvagūbriai — negi galima apskaičiuoti, kiek jie nutolę?

— Ne, — pagaliau atsiliepia ji. — Ko gero, man reikėjo paaiškinti pastorienei, kad neketinu nieko iš jos atimti. Gal nebūtų taip įsiplieskusi.

Jis tyli iš nuostabos išplėtęs akis.

— Ji sakė, dar pasigailėsiu pas juos atvykusi. Ji...

Nenuleisdamas nuo jos akių jis pakreipia laivą. Staiga griebia kepurę ir užsimaukšlina ant galvos. Tada užsikirsdamas klausia, ką pastorienė norėjusi tuo pasakyti.

Atsakyti reikia gerai parinktais žodžiais. Sara Susanė nedrįsta pakelti akių.

Jai tebetylint, jis tiesmukai paklausia, ar turinti ką jam pasakyti.

— Kai jis tapydavo, mudu likdavome dviese. Jai tai nepatiko.

— D-d-dviese? S-s-su p-p-pastorium J-j-jensenu? — nevykusiai nusišaipo.

— Gal jai susikaupė nuoskauda... kad jis valandų valandas žiūri į mane. Nežinau, ką kalba žmonės, kad viską metusi išlėkiau iš sodybos. Pasielgiau paikai. Taip pat nežinau, ką tu galvoji, Johanesai. Bet noriu, kad būtum mano pusėje. Man dabar tavęs reikia. Niekas nėra kalbėjęs su manimi taip, kaip kalbėjo ji... Ir dar trenkė per veidą!

— Trenkė!!! — Johanesas net irklus pamiršta, ir laivas nukrypsta nuo kurso.

— Taip. Tada jau nebeįstengiau pasakyti ką nors protinga. Tik viską metusi pabėgau lyg vaikas.

Valandėlę Johanesas žvalgosi po drumstą pilkumą tarsi ieškodamas atsparos taško. Paskui prisiekia visada buvęs ir būsiąs jos pusėje. Nieko nepaisydamas. Akimirką tas „nieko nepaisydamas“ tarsi pakimba ore... Patylėjęs jis vėl klausia, ar ji norėtų dar ką nors pasakyti. Jeigu taip, tegul nedelsdama sako dabar. Daugiau jis nieko nebeklausinėsiąs.