Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Rudenį eisiu į trečią klasę, o vasarą mokausi prišvartuoti valtį. Visą popietę mano pastangas nuo kranto akylai stebi Jordisė. Šalia jos dėžėje nuo margarino guli mažoji mano sesutė. Jordisė įkuria laužą, kad išsivirtų kavos. Kartais purto galvą ir liepia:

— Bandyk dar kartą.

Kai ketinu mesti tuos bandymus, Jordisė pareiškia:

— Dabar jau išmokai! Jau galėsiu būti rami ir dėl laivo, ir dėl tavęs, — tvirtina ji, bet tuose žodžiuose girdėti pagąsdinimas: vargas tau, jei bangos nusineš valtį.

Stovėdama ant kranto atrišu lyno galą. Trūkteliu, ir jis net sukibirkščiuoja trindamasis į besisukančią plūduro ritę. Šniokšdama atlekia valtelė ir užčiuožia tiesiai ant slidžios kranto nuošliaužos. Lyno galus pritvirtinu prie geležinio strypo pakrantės uoloje. Įlipu į valtį ir atsistumiu irklu. Ant dugno guli nedidelis inkariukas ir lynas, bet man leidžiama švartuotis tik savo prieplaukoje, niekur kitur. Kad neatsitiktų kas nors baisaus. Kad kur nors neprapulčiau. Galiu plaukioti tik Lysvike. Valtyje turiu metalinį kibirą ir kaušą. Jordisė negali manęs matyti pro virtuvės langą, nes namas stovi aukštai pašlaitėje. Nuo ten iki jūros driekiasi giraitė ir dirvonai.

— Žiūrėk man, būk atsargi, nieko neišsigalvok! — griežtai perspėja Jordisė. Suprask, jei kas nors atsitiks, pati viena daugiau nebeirkluosi.

Jis šia valtimi nesinaudoja. Todėl jos irklai ir suoliukai švarūs. Niekur jokios bjaurasties. Šaukti ir rėkti nuo kranto galima, kiek jėgos leidžia, bet kaip į tai reaguoti, sprendžiu aš pati. Jeigu, pavyzdžiui, šauktų jis, imčiau ir nusiirčiau iki pat plūdurų. Ten jis neplauktų. Tikriausiai suprastų, kad nedera trikdyti mažų valtelių irkluotojų. Sllpnadvasiškumo kaina

— Nagais, Sara Susane, tik nagais! Kabinkis visais iki vieno. Abiem rankomis. Dešimčia nagų...

Tai vienintelis įsakymas, kaskart skambantis galvoje, kai banga ima slūgti. Ir kai vėl ima kilti. Gaudydama orą ji iki kaklo panyra į ledinį vandenį. Kelius ir alkūnes braižo glitūs, dumbliais apaugę šcherai. Bet ji stengiasi paklusti įsakymui.

— Nesitverk už dumblių, jie gali atplyšti. Kabinkis į akmenis. Nesipriešink, o susiliek su banga! Kilk drauge. Ji pamėtės tave aukštyn. Tada vėl kabinkis. Ji vėl padės, toji banga. Palauk, palauk, štai, ji atūžia. Nebandyk kapstytis aklai. Užsimok viena ranka. Įsikirsk nagais. Ramiai. Dabar kita. Nepasiduok. Ropškis aukštyn. Ar girdi? Aukštyn! Nekreipk dėmesio į skausmą! Vandenyje nieko neskauda. Kraujas? Jokio pavojaus. Viskas sugis, užsitrauks. Tu pajėgsi...

Lyg leisgyvis ruoniukas Sara Susanė leidžiasi priplojama prie šchero. Traukiantis šniokščiančiai bangai, įsikabina į jį nagais. Visu svoriu užgula tą bejausmę uolą. Jau ne kartą jai atrodė, kad laikosi įsitvėrusi tvirtai, bet ranka vis vien nuslysta. Ir vėl užgriūva banga. Priploja, talžo. Ji springdama ryja vandenį. Laukiant kitos keteros, akyse sušmėžuoja besiblaškanti valtis. Be irklų, tarsi džiūgautų galėdama jų atsikratyti. Kartą ji švysteli vos ne iki bangos viršūnės, lyg kas iš gelmių būtų paleidęs ietį. Kiek vėliau vėl ima suptis ant vandens. Nevaržoma, įmirkusi sena valtis.

Sara Susanė pameta ledinių antpuolių skaičių. Žiopsoti nevalia. Reikia iš visų jėgų tvertis nagais, kad tai nebūtų paskutinis kartas. Kuriam tikslui jie duoti, tie nagai? Ar kada nors anksčiau jai buvo jų prireikę? Iki šiol ne! Matyt, tos juokingos raginės antaugos ir duotos tam, kad būtų panaudotos gyvenime vienintelę lemtingą akimirką. Belieka tikėtis, kad atliks savo prievolę. Šiuo neįmanomu atveju. Įsikabinusi ji laukia bangos. Brūžindamiesi į uolą ir kriaukles girgžda alkūnių ir kelių sąnariai. Tai dar nieko. Sara Susanė užuodžia sumišusius druskos, jodo, šlapios vilnos kvapus. Neviltis, šėlsmas, mirtis.

Pro vandens purslus kažkas šmėsteli akyse. Iš pradžių ji tuo nepatiki, bet vis dėlto ryžtasi griebti. Uolos viršuje kyšo geležinis strypas! Ar taip gali būti? Kadaise įkaltas kūju žmogaus rankos. O gal įgręžtas. Ką ji išmano apie tokius darbus? Sugriebia strypą viena ranka, kita įsikimba į uolą. Atūžia banga. Bet strypas išlaiko apglebusį jos kūną kartu su siela ir visomis beviltiškomis mintimis, lyg žiemos žaibai skrodžiančiomis vėjo perkoštą galvą. Strypas patikimas. Dabar ji gali pailsinti vieną ranką dumbliuose — šie tarsi gerindamiesi dursčioja šaltomis ledinėmis adatėlėmis. Po valandėlės gali nuleisti kitą. Taip ir kaitalioja rankas. Atsipalaiduoja pečiai, regis, tuoj pat išnirsiantys iš sąnarių. Kaskart pailsi ir visi penki nagai.

Ar kada nors anksčiau ji yra pasigedusi atoslūgio ? Ar dažnai meldusi Viešpatį, kad nurimtų vėjas ir sumažėtų bangos? Ne, neprisimena nė karto.

Mintyse atgimsta vaizdas. Jai septyneri. Susirinkę žmonės rauda. Valgomajame apgobtas baltomis drobulėmis guli tėtis. Langai atverti, bet užuolaidos užtrauktos. Aplink plazdenančią vaškinės žvakės liepsną sūkuriuoja mašalai, juos prisimena ryškiausiai — geliantys. O ar supranta, kad paskui gali būti dar blogiau? Neprisimena. Tik ar laikas aitrintis tokiu vaizdu?

Štai čia, juodoje pragarmėje? Staiga galvoje jai nušvinta mintis apie žmogaus stiprybę ir silpnumą. Taip, tėra viena — savisaugos instinktas. Visa kita tik gražios kalbos apie svajonėse aukštinamą gerumą.

Prieš akis išplaukia pirmagimė Agnesė, jai jau septyneri. Stovi Havneso valgomajame ir plačiai atmerkusi akis spokso į išbrinkusį druskėtame vandenyje veidą. Aplinkiniai tvirtina, kad tai jos mama. O mažajai terūpi, kaip pasprukti. Išbėgti laukan.

Pasivaidena ir penkiametis užsispyrėlis Jakobas. Jis nenori į ją žiūrėti ir taip pat netiki, jog tai mama. Nenustygsta grįžti prie tvenkinio, mat jame plūduriuoja jo medinis laivelis. Pakeliui ketina paleisti pririštą katiną, kurį vertė šokinėti per tvorą.

Ji regi ir dvimetę Sandrą, timpčiojančią naujas kojines raudonais apvadais ir negalinčią suprasti, kodėl mama tyli, visiems aplinkui raudant. Regi, kaip įsirėmusi į kažkieno petį jaunėlė Magda atpila pieną. Mergytė maitinama žindyvės, tad iš kur jai prisiminti mamą.

O Johanesas, ar jis pajėgs dalyvauti budynėse? Ar ištvers? Kam galės išmykti savo mintis, kai jos nebebus? Užrašinės, kaip buvo pratęs sudarinėdamas sandorius. Bet tik ji viena pažįsta tikrąjį Johanesą. Jam negana vien surikiuoti skaičius ir sutvarkyti sąskaitas. Kai žodžiai tampa bejėgiai, jis trokšta ją apglėbti. Manosi išsirinkęs pačią geriausią. Nereikalauja daugiau, nei ji gali duoti. Tad kaip ji atsidūrė čia — ar tai nėra dviguba išdavystė?

Strypas ima slysti iš rankos. Kažin, ar apmirusiais pirštais pavyktų surišti mazgą? Sara Susanė ilgai plūkiasi, kol aplink jį apsuka skraistę. Įsikimba ir kabo panirusi iki kaklo. Kūnas ir kojos daužosi į uolą, bet galvą ji kaip įmanydama bando apsaugoti. Mataruoja ir gręžioja į visas puses. Supranta, kad saugumo jausmą patiri tada, kai gali suvokti ir pripažinti savo baimę. Kaip tik dabar jos baimė tapusi didesnė už patį Dievą. Bet Sara Susanė nepasiduos. Spjaudydama sūrų vandenį, lyg nesavais pirštais ji vėl stveriasi už strypo.

Netikėtai užlieja šiluma. Priešais ją ant uolos stovi Fritsas Jensenas ir kažką sako. Paskui, padėjęs į šalį teptuką ir paletę, ištiesia į ją rankas. Pakartoja savo sakytus žodžius iš naujo. Ir dar kartą. Ir dar. Keistus, nereikalingus žodžius.

Tuos perlamutru žvilgančius žodžius.

Naivius, nevyriškus žodžius — tokius tikriausiai verta nutylėti.