Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Bandau vadovauti pusbroliams ir pusseserėms. Nurodau, kokius žaidimus žaisime. Fredas yra išimtis, jis beveik suaugęs. Kaskart sugavusi save įsakinėjant susigėstu. Suvokiu besielgianti panašiai kaip jis. Jaučiuosi kebliai. Man sunku. Prikandu lūpą ir mazgojuosi rankas statinėje po stogvamzdžiu. Jis kur nors toli arba kuo nors užsiėmęs. Miegu kartu su kitais vaikais. Palėpės ištraukiamoji lova plati.

Dabar prie namų visi panūdę sodinti šermukšnius, mat pelkynų plotai atrodo nuobodūs. Kartą pabandau lipti į šermukšnį tetos Agdos sodyboje. Medelis lūžta, nes esu per sunki. Puolu vidun šaukdama, kad nulaužta šermukšnėlė. Apsiverkiu. Nežinau, ar dėl savo poelgio, ar dėl to, kad tetos Agdos sodybvietėje, kaip ir kitur aplink, medžių negausu.

Kaltė suverčiama Helgutės vaikams, nes aš apie įvykį aiškinu nerišliai. Pasijuntu bjauriai. Neištveriu ir pasakau tetai Agdai visą teisybę. Ji atsigręžia nuo krosnies į mane, lūpas iškreipia nenaudėliškas šypsnys. Tarsi būtume susimokiusios. Nejau ji nebeprisimena, kad dėl nulaužto medžio apkaltino berniukus?

Jordisė, toji niekada nesišypsotų.

Ūmai pajuntu, kaip nepaprastai kvepia tetos Agdos virtuvė. Tikra kvapų visovė. Vienas kito nenustelbdami, kvapus skleidžia maistas, kakava, prakaitas, muilas, šienas, drėgni auliniai, durpžemis, mieguisti kūnai. Ir dar — prišlapinti vystyklai, mat neseniai gimė kūdikis. Jaučiuosi esanti neatskiriama tos visumos dalis.

Agda negyvena pagal, savo išgales, kaip kitos seserys. Matyt, niekada ir negyveno. Rengia vaikams šventes, nors beveik neturi iš ko. Nesijaudina, kad nėra kur atsisėsti. Padeda lentą ant dviejų taburečių, kaip daroma jaunimo namuose per Gegužės 17-osios šventę, taigi vietos užtenka visiems. Vykdami pas ją mes visada pasiimame po stiklinę ir lėkštutę iš namų. Ir viskas būna gerai!

Evergordo Ema turi arklį, nuo jos dvelkia sviestu ir šviežiai nupjauta žole. Žinoma, ir arkliu. Emos skruostuose žydi roželės. Rėčkutėje baltuoja grietinė. Mudvi su mama dažnai ją aplankome. Joju aukštyn žalia pašlaite, Emai vedant arklį už apynasrio. Mama Jordisė prilaiko mane už čiurnos. Bet aš nė nemanau kristi.

Kalnas nusėtas smulkiomis mėlynomis gėlytėmis, aplinkui saldžiai kvepia. Mums sustojus, Jordisė nukelia mane žemėn ir prašo priskinti neužmirštuolių. Skinu, skinu, bet jų nemažėja. Jordisės skraitas kaupinas žiedų, o mėlynuojanti gėlių jūra vis vien neišsemiama.

— Kai tu gimei, aš atvežiau pribuvėją. Tai buvo smagi diena, gerai atsimenu! — porina Ema.

— Ir aš atsimenu! — sakau.

Kvatodama ji pasisodina mane ant kelių.

Jordisės nuotaika taip pat gera.

Šiandien ji tikriausiai paliko tą skrandžio opą namie.

Žaisdama retai sulaukiu savo eilės, užlendu už akių net tetos Helgutės Fredui. Kur ten sulauksi — leidžiuosi bėgti. Kai skelbiamas startas, aš jau pasiekiu finišą.

Paskui man, aišku, gėda, todėl bandau įsiteikti.

Kad ir kas nutiktų, niekada nelieku kalta. Moku, kaip tai daro suaugusieji, sumaniai naudotis viena gudrybe. Stengiuosi likti nepastebėta. Niekur nesikišu ir nepraveriu burnos — prieš tokį ginklą jie neatsilaiko. Tupiu kaip pelė po šluota. Tad niekas negali manęs apkaltinti ir nevaro į lovą.

Mes daug bėgiojame. Žaidžiame kamuoliu, nors aš to nemėgstu. Man nepatinka, kad kas nors atskrieja oru. Nepatinka bijoti to, kas ne mano valioje. Kas nuspręsta kitų.

Verčiau žaisti „klases“. Apima geras jausmas, kai gali viską atlikti savarankiškai ir dar ant vienos kojos. Mėgstu šokinėti per virvutę. Karstytis. Tvirtai laikytis, kad nenukrisčiau. Ir pati nuspręsti, kada paleisti rankas. Daug ką mėgstu išbandyti. Visiems nebūtina žinoti, ką.

Pusbroliai ir pusseserės gyvena išsibarstę po viensėdžius pelkių plynėse, toli nuo pajūrio. Maudytis durpyno duobėse griežtai draudžiama, bet mes — Agnaras, Fredas ir aš — vis vien maudomės. Malonu braidžioti, kojomis minkant durpėdumblį.

Kartą jauniausias Agnaro ir Fredo brolis Jarlas įkrenta į durpyno duobę. Eidami iš namų bandome jo atsikratyti, bet jis visą laiką seka mums iš paskos. Kasant durpes, susidaro pakopos, jomis galima nulipti iki pat dugno, ir vanduo nesieks net juosmens. Bet Jarlas to nežino ir įkritęs pradingsta drumzliname vandenyje.

— Jis paskęs! — surinka Agnaras.

Matyt, taip būtų geriausia, nes tas mažis tik painiojasi mums po kojomis. Bet Fredas mano kitaip ir nedelsdamas ima veikti. Sugriebia mane už kasos ir liepia leistis į gilumą. Gurkšteliu pelkių vandens ir grabalioju dumblinoje duobėje. Viskas vyksta taip greitai, kad nespėju nė išsigąsti. Be to, jaučiuosi Fredo tvirtai laikoma už kasos.

Laimė, užčiuopiu Jarlo ranką ir ištraukiu jį aukštyn. Kasa atlaiko. Paskui visą dieną dilgčioja galvą, kur prasideda pynė. Nesiskundžiu. Tokiomis aplinkybėmis tai nedera, mat namuose kyla baisus triukšmas. Esą pasitikėti Fredu nebegalima. Teta Helgutė šaukia ir barasi, nors paprastai nelinkusi karščiuotis. Kaltas ne kas kitas, o Fredas, nes yra vyriausias. Kam nusiviliojo visus į durpyną, užuot sumanęs ką kita?

O aš žvelgdama tetai Helgutei į akis aiškinu:

— Jarlas nuėjo pirmas. Mums teko vytis, kad neįkristų į duobę. Galiausiai taip ir atsitiko. Supratome turį pulti jo gelbėti. Visi trys. Todėl ir šlapi.

Jau beprasižiojąs Fredas tuoj pat užsičiaupia. Agnaras tikrai neturi ko pridurti prie mano aiškinimo. O Jarlas nelabai nutuokia, kaip ten atsitiko. Sėdi motinos sterblėje ir kalena dantimis.

*

Iš pusbrolių ir pusseserių pulko prie jūros įsikūrusi tik aš. Visi kiti gyvena didžiulėje saloje tarp bekraščių pelkynų. Iš ten iki pakrantės reikia važiuoti dviračiu arba autobusu. Jų pasaulis man nesvetimas — ten gimiau ir nugyvenau penkerius metus, kol persikraustėme į Skogsioją. Bet manojo pasaulio jie nepažįsta.

Man tai patinka.

Jie atvyksta pas mus į svečius. Nė vienas neirkluoja taip gerai kaip aš. Bet nesu stipriausia. Ilgainiui net Jarlas tampa stipresnis už mane. Užtat ilgiausiai išbūnu šaltame jūros vandenyje ir geriausiai ištveriu krabų žnaibymą. Stebiuosi, kaip to nevalioja iškęsti berniukai.

Jeigu jau ištrauki žuvį, tai turi jai nupjauti ir galvą, taip mano Jordisė. Parodo, kaip laikyti žuvį, smeigiant peilį į ertmę tarp žiaunų. Jei to nemoki, tai gali, pasak jos, ir nežvejoti.

Jūrų žuvys tokį žiaurų susidorojimą atlaiko. Jos ne tokios švelnios ir patiklios kaip žuvytės iš senelės šaltinio Hamariojaus saloje. Žvejodamas niekada negali žinoti, koks padaras užkibs. Tai gali būti kokie nors žuvies griaučiai aštriais dygliais, tik ir besitaikantys įdurti. Baisiai nekantru ir įdomu, ką pasiseks ištraukti. Jūra slepia begalę pavojingų ir siaubingų gyvūnų, žuvų bei skenduolių. Tikra negyvėlių prieglauda.

To nepaisydami žmonės maitinasi jūroje pagautomis žuvimis. Įsivaizduoju, kaip jos nusipeni misdamos dugnan nugrimzdusiais skenduoliais. Apie tai galvodama galiu paspringti net mailiumi. Bet galiu ir išmesti tokias mintis iš galvos — dėl sočių pietų.

Fredas yra įgudęs žuvų galvų pjaustytojas. Kartu su dėde Alfredu jis Myrės įmonėje apdoroja jūrų liežuvius. Helgutės berniukai nuo pat lopšio išmano, kaip užsidirbti pinigų. Suuodžia guaną ir jau seniai žino, kad nupjautos žuvų galvos kvepia pinigais.

Mums, mažiams, Fredas neaiškina, ką moka geriau už mus. To nė nereikia. Mes žinome.

Žuvims galvas pjaustau tik spiriama reikalo. Kitaip Jordisė neskolintų savo valties. Jai reikia žuvų pietums, o man — pasiirstyti. Irklinė valtis jau sena, bet niekaip nenori užbrinkti, matyt, spyriojasi dėl to, kad per visą žiemą tenka driūksoti po medžiu šuns vietoje. Tikriausiai mano esanti ganėtinai užbrinkusi. Kaimynų berniuko Toro nuomone, valtis įskilusi. Bet neradęs plyšio nežinai, kur grūsti kamšalus ar samanas.