Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

PROLOGAS

JĖZUS ATSAKĖ: „LAPĖS TURI URVUS, PADANGIŲ SPARNUOČIAI — LIZDUS, O ŽMOGAUS SŪNUS NETURI KUR GALVOS PRIGLAUSTI“.

(Mt 8,20)

Tai aš: skruzdė viržiuose. Arba paukštis, paklydęs visatoj. Toli nuo žemės. Tačiau ji tebėra taip arti, jog juntu, kaip kvėpuoja j kaktą.

Tvirtai stovi išžergtomis kojomis ir tiesia į priekį rankas. Tada numeta daiktą žemėn. Pasigirsta čaižus barkštelėjimas, nes metalas kliudo akmenį. Visada nešiosiuos tą garsą.

Kai pamanau, jog viskas virto tyla, sukruta viržiai. Sausas šnaresys. Jos batai atsiskiria nuo sijono apačių ir pamaži ima trauktis atatupstom. Kol atsiduria už rato, kur viskas vyksta.

Rate lieku aš. Ir vyriškis. Jis guli viržiuose raudonom putom nudrengta galva. Jos sklinda platyn ir platyn. Raudonis — tai ratas aplink mus. Aplink jį ir mane. O ji atbulom pasitraukia. Mums nepasiekiama. Palieka sijono apačias.

Nesu nei skruzdė, nei paukštis. Aš niekas. Tačiau kažkas priverčia pakilti. Išdygti iš oro, kad ji mane pamatytų.

Pajuntu jos rankas. Liečia man galvą. Pečius. Kaklą. Veidą. Įgręžia man į akis pirštus. Lėtai. Kol viskas pajuosta. Neskauda. Tačiau persmelkia baimė.

Ji paima mane į glėbį, lyg būčiau kas nors trapu ir lengva. Laiko mane. Glaudžia.

Užuodžiu jos odos kvapą. Saulėj išdžiūvus žolė ir šviežias prakaitas. Prieskoniai ir druska. Bet jos nematau, nes kartą ir visiems laikams ji suvarė man į akis pirštus.

Jaučiu, kaip prieš atstumdama įtempia raumenis. Pilvo. Krūtinės, rankų. Juntu jos arteriją. Stipri srovė, grumzdžianti po ledu. Grėsmingai arti.

Kūną slegiantis šaltis. Pats vienas aklai leidžiuos visaton. Bijodamas nukristi pariečiu kojas. Pasiruošęs viskam. Užsidengiu rankomis veidą. Noriu apsisaugoti, kad nenukrisčiau.

Tuomet suprantu, jog kybau ore. Sklendžių. Jos balsas suošia prie ausies, kaip nakties vėjas pro atvirą langą: „Laiminu tave, Benjaminai, esi laimės sūnus!“

Sako, jog nutylėta tiesa taip pat gali būti melas. Taigi melo daugiau, nei įsivaizduojame.

Nesakiau, kas numetė samišką šautuvą į viržius. Tikriausiai jau buvau pradėjęs ieškoti savo tiesos.

Galbūt tikrasis melas ir yra nutylėta tiesa?

Dievas nebylus. Ar Dievas melagis, jei tyli?

Parašyta, kad mes sukurti pagal Dievo paveikslą.

Tai gal didžiausias mūsų ir Jo panašumas yra gebėjimas nutylėti?

... TIK TAS, KURIS BIJOJO, RANDA ATILSĮ, TIK TAS, KURIS NUSILEIDŽIA Į POŽEMIO PASAULĮ, IŠGELBSTI MYLIMĄJĄ, TIK TAS, KURIS IŠSITRAUKIA PEILĮ, LAIMI IZAOKĄ..[1]

(S. Kirkegoras. „Baimė ir drebėjimas“)

Tai irgi aš: svetimame mieste bandžiau suvesti balansą. Tačiau viskas buvo ne taip. Gyvenimas lėkė pro šalį. Aukštyn kojomis. Atbulom. Žmonės, sutikti gatvėse, buvo kaukėti. Visi iki vieno. Jie buvo Dina, kuri, visaip keisdama apdarus, bandė nuo manęs pasislėpti.

Dangus buvo milžiniška nušveista moneta, į kurią spjaudė ilgos plytinių kaminų eilės.

Kažkas man parašė laišką, prašydamas atsiimti Dinos violončelę. Taip daro draugai ar giminės, kai kas nors miršta. Variau tą mintį šalin, nes norėjau surast jos gyvos pėdsakus.

Priešais mane, kraipydama klubus, kurį laiką ėjo moteris didele skrybėle. Prisiminiau, kaip Andersas kartą pasakė: „Venk moterų, kurios galvą bando paslėpti po skrybėle, o atrodo taip, lyg vaikščiotų pliku užpakaliu. Jos nėra tokios drovios ar nuogos, kaip svajoji“.

Violončelę galėjai vaizduotis kaip moterį nuogu užpakaliu. Ji stovi kažkur čia, svetimame mieste, atremta į sieną, verksmo pilnais viduriais.

Galėjai sau tarti, jog, suradęs violončelę, rasi verksmą. Arba mirtį. Arba ir viena, ir kita.

Taip pat galėjai su savim ginčytis, ar tai pamišėlio poelgis, ar suprantama vaiko reakcija. Šiaip ar taip, vienodai juokinga.

Griežti nemokėjau ir neketinau mokytis. Violončelė greičiausiai nėra tokia vertinga, kad ją praradęs labai kentėčiau. Tačiau buvo nuspręsta. Turėjau surasti instrumentą ir pargabenti į Reinsnesą.

Pro mane skubantys žmonės, balsai, neįprasta šnekta, sumaištis virto tikru pragaru, kuris atvėrė kiekvieną porą. Buvau vaikas, Dina užsodino mane ant arklio sakydama, kad laikys už apynasrio, kol išjosim iš kiemo, o paskui pats turėsiu paimti pavadį.

Purvinoje, dvokiančioje geležinkelio stotyje mane apėmė jausmas, jog įžengiau į požemio karalystę. Buvau Orfėjas. Moters pėdsakai atvedė į mirusiųjų pasaulį.

Važiuodamas iš stoties keletą kartų pasitikrinau, ar laiškas su adresu guli vidinėje palto kišenėje. Nors adresą vežikui buvau sakęs dukart ir abu sykius jis linktelėjo patvirtindamas, jog suprato.

Didelis, aukšta tvora aptvertas namas stovėjo atokiau nuo gatvės. Jį saugojo kaltiniai geležies vartai su smaigais viršuje ir apačioje. Gėlių lysves prie laiptų buvo užgožusios laukinės vynuogės ir piktžolės. Namas neatrodė gyvenamas.

Paprašęs vežiką luktelėti, žengiau kelis žingsnius iki vartų ir susiradau pažaliavusį skambutį. Kažkur name sučirškė. Bet nieko neįvyko. Pabandžiau atidaryti vartus. Šie garsiai, grėsmingai girgžtelėjo, tačiau nepasidavė.

Ėmiau vartus klebinti. Šaukti. Apimtas vaikiško įniršio. Vienatvę, nusivylimą, nuovargį, — viską išrėkiau šiurkščia jų kalba, kurios dorai nemokėjau. Benjaminas nori pas Diną. Pas mamą!

Niekinau save. Bet negalėjau sustoti. Dar ne!

Galų gale vežikas, matyt, dėl to triukšmo pasijuto nejaukiai. Norėjo gauti užmokestį ir važiuoti sau.

Kaimyniniame name atsivėrė langas, jame pasirodė moteriškė ir ėmė man kažką šaukti. Nesupratau jos. Tačiau iš žodžio „wahnsinnig“[2] nusprendžiau, jog ji mane plūsta. Į gatvę atsivėrė daugiau langų. Pasigirdo daugiau balsų. Kažkas šūktelėjo žodį „policija“.

Tuomet atlyžau. Ir jusdamas, jog iš tiesų namas egzistuoja tik mano sąmonėje, įlipau į vežimaitį.

Netoliese susiradau pigią nakvynę ir kasdien po keletą kartų ateidavau prie namo. Spiginanti saulė buvo tikra kančia. Mano tamsūs drabužiai — taip pat. Žinoma, galėjau įsigyti lengvesnių. Tiek pinigo aš turėjau. Bet kada juos dėvėčiau, iš čia išvykęs? O ir žmonės, pas kuriuos buvau apsistojęs, sakė, jog atšalti gali bet kurią dieną.

Visas pensionas, net kieta it akmuo pagalvė, buvo prisigėręs lašinių ir dešros kvapo. Blakės buvo gyvas, nenustygstantis tapetų piešinys. Todėl mieliau sėdinėjau aikštėse ir turgavietėse, aplink krentant lapams. Žmonės skubėjo savais reikalais, nekreipdami į mane dėmesio. Tačiau persekiojo slogi nuojauta, jog esu stebimas.

Galėjai vaizduotis, jog širdis kraujui varyti nereikalinga. Viską vertė cirkuliuoti vienatvės jėga. Neaplenkdama nė mažiausios kūno kertelės.

„Mirtis!“ — šnabždėjo ji.

Buvau Orfėjas. Apsiėmiau padaryti žygdarbį. Dėl ko?

Kalba mane mirtinai vargino. Iš pradžių visi kalbėjo motušės Karenos balsu. Sugrįždavau į vaikystę, o ji garsiai skaitydavo įdomias vokiškas istorijas, norėdama išmokyti kalbos. Maniau, kad moku ją tiek, jog galiu susikalbėti paprastomis temomis. Tačiau po kelių valandų viskas galvoje susijaukdavo. Pradėdavau manyti, jog žmonės leidžia garsus tam, kad ne taip suprasčiau arba kad mane suklaidintų.

Kai vakarais atsiguldavau į lovą, pro langelį lubose žvelgdamas į nesantį Dievą, galvoje imdavo suktis balsai ir žodžiai. Ar žmonės, su kuriais bandydavau kalbėtis, suprasdavo, ko juos klausiu? Ar aš suprasdavau, ką jie atsako?

Tikėjausi, kad ji gyva. Ir bijojau, jog tai pasitvirtins.

Tačiau Orfėjas privalėjo įsitikinti ir parvežti žinią namo.