Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

— Ne, ko gera, ne, — trumpai atsakiau.

Ir supratau, jog tiesa.

— Kas jūs? Giminaitis? — paklausė jis.

— Taip. Veikiau draugas...

— Turėjote būti jaunas draugas.

Pasijutau kvailai.

Kol gėrėme, buvo tylu.

— Manau, jums reikia apsispręsti, — iš lėto tarė jis, — ar ieškote violončelės, ar moters.

— Aš ieškau violončelės, — piktai atrėžiau.

— Tuomet violončelę radote.

— Jūs žinote daugiau apie ją? Ar ne?

Jis papurtė galvą ir nusišypsojo. Lyg erzindamas. Man sunkiai sekėsi valdytis, nes pasirodė, kad jis mane kvailina.

— Ji ir jus paliko? Juk taip? — išgirdau save tariant.

Jam kažkas pasidarė. Net nežinau, kas. Šešėlis vyzdžiuose, krustelėjusi ranka. Vos matomas judesys. Staiga supratau, jog taip ir yra. Ji paliko jį.

— Kodėl manote, kad mes buvome tokie artimi? Aš — senas žmogus, — nusišypsojo jis.

— Nežinau.

Jis šyptelėjo.

— Nedarykite jaunuoliškų išvadų. Suprantat... Daug mačiau jų ateinant ir išeinant. Visi svajoja išgarsėti. Kadaise svajojau ir aš. Vieni ateina laiku, tačiau neturi talento ar valios atsižadėti. Kiti turi ir valią, ir talentą, bet per vėlai ateina. Arba gyvenimas juos vienaip ar kitaip sustabdo.

— Kaip?

— O, būna visko. Šeima, pinigų stygius. Meilė ir kitokia beprotybė...

— Kas sustabdė Diną?

— Visų pirma tai, kad ji per vėlai atėjo. Kas nori tapti virtuozu, privalo būti kaip vaškas ir paklusti geležinei drausmei. Be to, neturi slėgti namų ilgesys ir širdgėla.

— Ar ją slėgė?

Jis žiūrėjo j mane tylėdamas.

— Kodėl ji nevažiavo namo? — klastingai paklausiau.

— Nežinau nieko, — skubiai atsakė jis. Pernelyg skubiai?

— Nieko nežinote?

— Ji nebuvo iš tų, kurios bet kam gali atverti širdį, — pasakė jis.

— Bet jūs turbūt nesat bet kas? Esate jos draugas ir mokytojas, argi ne?

— Tai nereiškia, jog esu visų jos reikalų patikėtinis. Ką tikėjotės iš manęs sužinoti?

— Kur galiu ją rasti.

— Apgailestauju, bet nesu tas, kurio jums reikia, — atsiduso jis.

Netrukus išsitraukė kišeninį laikrodį ir pasakė, kad tuoj ateisiąs mokinys. Jis atsistojo ir vėl mostelėjo galva violončelės pusėn.

Kai išėjome į prieškambarį, jis padavė vizitinę kortelę.

— Taip, tiesa, — staiga tarė, — galiu duoti teatro, kuriame ji lankydavosi, adresą. Manau, ten turėjo nemažai pažįstamų.

Jis užsikabino lazdą ant rankos ir, atsirėmęs į masyvų ąžuolinį stalą, kitoje kortelės pusėje užrašė adresą. Aš padėkojau.

Netrukus stovėjau gatvėje su Dinos violončele. Dėklo rankena buvo nutrūkusi. Nešiau ją po pažasčia. Kai sukau už kampo, pasivijo ledinis vėjas. Atskriejo du dideli klevo lapai ir prilipo prie palto.

Liko tik pasvajoti, kaip viskas galėjo būti. Jei būčiau ją radęs. Tačiau kas iš to? Orfėjo kelionė turėjo aiškų tikslą. Galėjai net teigti, jog tikslas pasiektas. Juk parašyta, kad iš požemio karalystės Orfėjas grįžo tuščiomis rankomis. O dabar jis ėjo atgalios su violončelės dėklu.

Pėdindamas į savo buveinę, prisiminiau studentus, kurie mėgdavo garsiai svajoti apie keliones. Per pobūvius Regensene arba Valkendorfe. Arba smuklėse, kai ant stalo atsirasdavo alaus. Svajodavome pamatyti pasaulio, padaryti medicinos atradimų ir išgarsėti.

Kaip dabar savęs nepatraukti per dantį? Keliavau po pasaulį. Ir kas iš to? Argi dulkės ir purvas ne tokie pat visur, kad ir kur jų užeitum?

Ji taip pat svajojo keliauti. Prisiminiau, kaip lipo į „Princą Gustavą“, duodama vėjui darkyti skrybėlės kraštus. Vis dar neapkenčiu jos nosinaitės, kuri plazdėjo atsisveikindama. Bandžiau įžiūrėti veido bruožus. Atstumas tarp mūsų buvo per didelis.

Ką ji laimėjo iš tų savo svajonių? Ar surado ramybę, pasprukusi nuo manęs? Pabėgusi nuo to, kad viską galėjau išduoti vienu žodžiu?

Kankinausi galvodamas, kaip ją pakeitė metai. Kokių turėjo meilužių? Iš ko gyveno? Kaip atrodė? Kodėl neišvažiavo iškart, kai suprato, kad reikia? Bandžiau prisiminti, kas ją paskatino. Iš kokių mano žodžių ar poelgių ji nusprendė, kad ją išduosiu? Ar parodžiau silpnumą, kuris privertė ją suabejoti, kad pajėgsiu? Pajėgsiu tylėti.

Violončelė darėsi vis sunkesnė. Žvalinau save vaizduodamasis, kaip ji užšoka ant arklio arba uždaro duris. Visados keliaujanti. Tolyn nuo manęs.

Tokios mintys padėjo apsispręsti rytojaus dieną grįžt į Kopenhagą.

Tačiau kitą dieną neišvažiavau į geležinkelio stotį. Nuėjau į teatrą, kurio adresą buvo davęs maestras. Negalėjau taip visko palikti. Pirmiausia lemendamas kreipiausi į pilkaveidį vyriškį už langelio sienoje. Ieškąs Dinos Mėr, ar jis negalėtų padėti. Vyriškis papurtė galvą ir toliau užkandžiavo iš popierinio maišiuko. Kaskart, kai į jį panirdavo, kyšodavo tik viršugalvis. Stengiausi būti mandagus ir paaiškinau, jog labai svarbu, kad gaučiau pasikalbėti su kuo nors, kas ją pažįsta.

Jis visiškai manęs nepaisė. Kol susiprotėjau ištraukti banknotą. Tada, čiulpsėdamas dantis, jis susimąstė ir žaibiškai pačiupo pinigą. Atsargiai sulankstė popierinį maišelį, atidarė gavo narvo duris ir pamojo eiti kartu. Ėjome garsų kakofonijos link, kurią, pasirodo, skleidė repetuojantis orkestras.

— Šrėderis! Pirmasis smuikas!—parodė jis ir dingo.

Palaukiau, kol orkestrantai padarė pertrauką. Tada puoliau prie vyriškio, kuris, mano supratimu, griežė pirmuoju smuiku. Neatrodė toks atšiaurus, kaip baiminausi. Iškart pradėjau nuo reikalo. Prisistačiau esąs Dinos giminaitis, atvykęs į Berlyną ir norįs su ja susitikti. Nedvejodamas davė maestro adresą.

— Ar ji ten gyvena? — paklausiau nutylėdamas, kad ten jau buvau.

— Taip, — tarė jis ir pasisuko į dirigentą, kuris pasakė kažką, ko aš nesupratau.

Nušiurusi scenos uždanga ir dėmėti kėdžių apmušalai rodė, jog tai — nedidelis trečios klasės teatras. Pagal jį, matyt, ir orkestras.

Vos tik dirigentas pasišalino, paklausiau Srėderį, ar jis neturėtų laiko šnektelėti. Jis dvejojo, ketinęs pusryčiauti. Pasisiūliau pavaišinti. Jei netoliese esanti kokia vietelė. Bet jis neturėjo tiek laiko. Nekantriai mostelėjo žiūrovų salės link ir ten atsisėdo.

Buvo neaiškaus amžiaus. Siauro veido. Plaukai juodi, su baltu ruožu, einančiu nuo dešinio smilkinio ir siaurėjančiu ties viršugalviu. Atrodė keistokai. Jis pažinojo Diną!

— Ji nebegyvena tuo adresu, kurį minėjote, — tariau.

— Štai kaip, — gūžtelėjo jis.

— Ar ji čia griežė?

— Ne, — nusišypsojo jis, tarsi tokia mintis būtų juokinga.

— Tai iš kur ją pažįstate?

— Ateidavo su ponu Erenstu.

— Kas yra Erenstas?

— Teatro savininkas.

— Ką ji čia veikdavo?

Jis nepatenkintas vėl patraukė pečiais ir žvilgtelėjo į duris.

— Žiūrėdavo spektaklius. Klausydavosi koncertų...

— Koks buvo Erensto vaidmuo?

— Jis nevaidina, jis braižo ir stato namus, — suirzo jis.

— Norėčiau pasišnekėti su Erenstu!

— Išvykęs.

— Kur?

— Į Paryžių.

— Ar Dina galėjo su juo išvažiuot į Paryžių?

Jis pakraipė galvą. Po to atsuko man nugarą ir kreipėsi į ką tik įėjusį muzikantą. Čiupo stryką ir ėmė griežti. Lyg aš būčiau tuščia vieta.

Suprantama, gali iššvaistyti daug energijos, piktindamasis pasaulio nemandagumu ir kvailybe. Ėjau nuo vieno orkestranto prie kito, klausinėdamas apie Diną ir Erensto adresą Paryžiuje. Leidausi kankinamas prasčiokiškų, neįdomių, nedraugiškų, kvailų žmonių. Grubiai nutašytų ir pasiustų į šį pasaulį ardyti visų teigiamų ryšių.