Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tačiau visi lengviau atsikvėpė, nes ji vaikščiojo po namus ir užkalbinta atsakydavo.

Andersas buvo Stranstede, kai tai atsitiko. Vakare grįžęs namo, rado salėje pašarvotą vyriškį.

Turbūt jis kažkiek gedėjo. Bet patikėti tuo, kas įvyko, buvo sunku. Kai pagaliau rusas buvo išneštas iš namų ir palaidotas, tarsi tapo draugu.

Ar kad buvo miręs?

Andersas visada turėdavo daug reikalų. Dabar jų dar padaugėjo. Sandėliuose. Prie jektos „Motušė Karena“. Ir kitur.

Kai valgydavo namie, Dina ir jis sėdėdavo vienas priešais kitą. Jis buvo tolimas giminaitis, kai reikia, paduodantis lėkštę ar druskinę. Andersas žinojo savo vietą.

Bet jis stengėsi, kad to nebūtų matyti. Tik kaupė. Kaip ploną dulkių sluoksnį ant veido. Jų negalėdavai nuplauti per šeštadienio maudynes skalbykloje. Jos nuolat gražiai gulė ant daugiamečių tos pačios rūšies dulkių nuogulų. Žinot savo vietą!

Andersui rodės, jog sėdi prie vieno stalo su vaiduokliais. Vis tiek sėdėjo. Krovėsi į lėkštę valgių. Kramtė. Leidosi aptarnaujamas. Tardavo savo įprastas frazes. Ir kai kada sulaukdavo stebėtinai įprastų atsakymų. Kartais imdavo karščiuotis, jei kambaryje likdavo vienas su Dina ir turėdavo laukti sriubos ar deserto, neturėdamas kur dėti rankų. Tuomet nei iš šio, nei iš to imdavo pasakoti naujienas iš užeigėlės krautuvėje arba Stranstedo. Dažniausiai ji žiūrėdavo į jį su abejingu draugiškumu. Tačiau kasdien dingsėjo mintis: ji nemato tavęs.

Iš pradžių kaip pelytė tarp jų sėdėdavo berniukas, nes Dina liepdavo jį pašaukti. Vėliau jis grįžo išimtininkų trobon prie baltai nušveisto Stinės stalo. Staltiesė prastą dieną nebūdavo tiesiama. Užtat galėdavai ir kvėpuoti, ir valgyti.

Benjaminas jau kuris laikas miegojo išimtininkų troboje pas Stinę ir Tomą. Tryliktą dieną po laidotuvių, trečią valandą nakties, žemas įsakmus ruso balsas pašaukė jį į lovą su baldakimu. Vienais naktiniais, apsiginklavęs motušės Karenos didinamuoju stiklu, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo, jis išsirangė iš lovos išimtininkų troboje ir išsverdėjo laukan.

Žolės kuokštai ir aplediję akmenukai kaip žvilgančios stiklo šukės žeidė padus. Jį mušė karštis, nors naktis buvo tokia šalta, jog iš burnos ėjo garas.

Didžiajame name švietė tik du salės langai. Blausus gelsvas spingsėjimas, kuris jam sakė, jog Dina degina vaškines žvakes. Jis ir anksčiau stovėdavo kieme žiūrėdamas į Dinos langus. Netgi bandydavo nueiti pas ją į viršų. Bet tai buvo seniai. Dabar jis didelis. Dideli berniukai nebėga į lovą pas mamą.

Buvo tamsu. Tačiau jis įžiūrėjo trobesius. Sulinį vidury kiemo. Prie žemės linkstančius medžius, kurių lapais, apsunkusiais nuo sušalusios rasos, žaidė vėjas. Trapus garsas įsismelkė į sąmonę. Kai kurie medžiai stovėjo pusplikiai, stiebdamiesi į dangų lyg apipešiotos baidyklės.

Jis nežinojo, iš kur sklinda šviesa. Ji krito ant sutryptos žolės prie jo kojų. Judėjo. Kai jis žengė pirmyn, ji slinko kartu. Kai suko šonan, taip pat buvo šalia. Požemių dvasios rodė jam kelią.

Ruso balsas buvo arti ir toli. Kažko reikalavo, bet jis nenorėjo paklusti. Tad eidamas stengėsi galvoti apie ką nors gera.

Pjaustiniai virš laukujų durų įgijo akis, nasrus ir drakono dantis. Įprastos mintys, virtusios akmenimis, sukosi kartu su ruso balsu. Jis įėjo į vidų. Namas — tarsi miražas ar šarvas. Buvo nusprendęs šiame name nebenakvoti. Nenorėjo prisiminti, kodėl.

Bet šiąnakt tai negaliojo. Jis sugniaužė geležinę durų rankeną. Šaltis ją pavertė dalgio ašmenimis.

Netrukus jis atsidūrė viduj. Ruso balsas aprimo. Tarsi žinodamas, kad gaus tai, ko norėjo. Kvepėjo kitaip nei išimtininkų troboje. Nebe toks stiprus Stinės prieskonių kvapas. Šiame name kvapai varžėsi dėl vietos, grūdosi vienas per kitą. Kai kurie buvo senos, pamirštos mintys. Kiti atpažįstami. Pelenų kibiras, cigaras, knygos ir rožių vanduo. Visi kvapai susitiko koridoriuose. Slėpėsi avikailių skrandose ir šaliuose, kurie kabojo po laiptais. Sienos kvepėjo žmonėmis, gyvenusiais čia per šimtą metų. Jis pažinojo juos iš pasakojimų.

Viskas, ką jis lietė, girgždėjo. Pratisi garsai, pastojantys jam kelią. Juodi ovaliniai rėmeliai laiptinėje turėjo mažiausiai po dvi akis, spoksančias į jį. Visos žiūrėjo į jį. Jis nebenorėjo žinoti, kas jie tokie, nors ir prisiminė jų vardus. Akys virto žaltvykslėmis, kurios piktai žybsėjo patamsy. Jis nedrįso nuleisti akių. Tuomet jie padegtų jį, paverstų susvilusia naktine peteliške ant žemiausio laiptelio.

Suspaustomis lūpomis jis kalbėjo motušės Karenos maldą, palengva kopdamas po vieną laiptelį.

— Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...

Durys į salę tik vos girgžtelėjo. Prie lovos aukštoje žvakidėje degančios žvakės pašėlusiai suplazdėjo skersvėjy. Ruso balsas sklido iš lovos! Čia, viduje, tapo griausmu ir Apreiškimo žvėries liepsna. Jis pamatė, kad ir ji girdi. Ji pasikėlė nuo pagalvių. Juoda banga baltoje jūroje.

Ji keletą kartų prasižiojo ir užsičiaupė. Jis priėjo arčiau ir pažiūrėjo pro motušės Karenos didinamąjį stiklą. Jos šnervės buvo baltos su melsvu atspalviu, o akių baltymai paraudę. Ji priminė skurdžių spalvų vaškinę lėlę. Akimirką jam net patiko. Tada jis ėmė drebėti.

— Aš atėjau... nes rusas taip baisiai mane šaukė, — sušnabždėjo jis ir netvirtais žingsniais žengė tarp kėdės ir lovos.

Ji įsmeigė į jį šviesias plačiai atmerktas akis, bet jis suprato, kad jo neišvarys lauk.

Viršutinė paklodė sušnarėjo tarsi apvytę drebulės lapai, kai ji atvertė apklotą norėdama jį priimti. Vos tik jis pajuto jos kūno šilumą, rusas nutilo. Paklodė minkštai prigludo prie odos, ir stojo ramybė.

— Jis negeras, — po kiek laiko pasakė.

— Cit, — sumurmėjo ji, įsikniaubusi jam į plaukus. — Cit, cit...

— Kodėl jis šaukia mane naktimis? — neatlyžo jis.

— Nežinau.

— Jis mane žadina ir baugina.

— Matyt, taip reikia.

— Kodėl, Dina? Kodėl taip atsitiko?

— Taip turėjo būti.

— Bet Dina... kodėl? — kūkčiojo jis.

— Niekas to nežino.

— Ką mes su juo darysim?

— Nieko, Benjaminai. Nieko.

— Bet jeigu jis ir kitus šaukia naktimis? Jeigu jis viską papasakos?

— Jis neturi ko pasakoti, — tarė ji ir tvirtai susupo jį į antklodę. — Jis ilsisi ramybėje.

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek.

Jis nebepajėgė priešintis. Jautė, kaip apgaubia jos šiluma ir kvapai. Jis buvo it viščiukas po kanapėtos vištos sparnu. Atsidūrė viename iš Olinės žodžių. Tame, kuris vadinasi „palaima“. Nenorėjo galvoti, kodėl nejaučia didelio džiaugsmo. Nenorėjo kankintis, jog neatsimena, kada paskutinį kartą buvo taip arti Dinos ar išvis yra buvęs. Rodės, jog dabar apie tai galvoti smulkmeniška.

Jis užmigo įbedęs nosį į Dinos pažastį, o kelius įspraudęs jai tarp šlaunų. Rankos naršė po jos marškinius, kol susirado tarpeklį tarp krūtų. Jos šiluma buvo tarsi medus ir glamonės po spiginančio šalčio. Kad tik naktis truktų amžinai!

Naktis niekada nebūna amžina. Kibiais pirštais ji siekia ryto ir ruošia dieną, lyg šioji būtų paskutinė.

Stinė ieškojo Benjamino lauke ir po namus. Ieškoti buvo išsiųsta Hana, pamažu prisidėjo ir kiti. Kad jis galėtų būti salėje pas Diną, niekam neatėjo į galvą. Tai buvo vieta, kur niekas neieško dingusių daiktų.