Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tas nelaimingas atsitikimas medžioklėje galėjo būti ir savižudybė. Bet kadangi čia negyveno ruso artimųjų, kurie reikalautų viską išsiaiškinti, lensmanas nusprendė, jog šiuo atveju versijos tegu ir lieka versijomis. Net jeigu tai turi ką nors bendra su šnipinėjimu ir didžiąja politika, bandymas pasirausti giliau sukeltų tik nesantaiką ir sąmyšį. Jei yra koks nors ryšys su jo dukra Dina, tai niekam neturėtų rūpėti. O jei ponas Levas palūžo dėl nesėkmingų piršlybų, turint galvoje, ką jam teko iškentėti, kai buvo išaiškintas ir įkalintas, graudu savaime ir nėra reikalo kelti to viešumon.

Lensmanas Holmas apgailestavo dėl tokios baigties. Vyriškis jam patiko. Iš tiesų jis puoselėjo nedrąsią viltį, jog rusas pajėgs sutramdyti Diną, nors pats greičiausiai ir neturėjo kuo padidinti turto. Lensmanas buvo net pasirengęs užmiršti, kad rusas sėdėjo kalėjime. Dabar, šiaip ar taip, vėlu apie tai galvoti.

Lensmanas turėjo laiko viską apsvarstyti ir buvo neįprastai ramus, kai pasibeldė į salę, norėdamas pakalbėti su Dina.

Ji sutiko jį ne kaip atvykusį pasisvečiuoti tėvą, bet kaip lensmaną. Nebuvo nei lipšni, nei priešiška.

Lensmanas leidosi į ilgą įžanginę kalbą ir nebežinojo, kaip ją užbaigti. Galiausiai turėjo įsikišti Dina, kad abiem palengvėtų.

— Neką jis teturėjo. Kelias drapanas ir porą knygų. Tiesa, dar sidabrinį peilį. Kiek man žinoma, palikuonių neturi. Tad kaži ar verta visa tai siųsti į Rusiją?

— Tvarka yra tvarka, — pasakė lensmanas.

Dina gūžtelėjo.

Salėje jis niekada gerai nesijautė. Jam nepatiko, kad pokalbiai ir derybos vykdavo miegamajame, nors kambarys buvo nepriekaištingas. Lovas su baldakimais ir muzikos instrumentus maišyti su rimtais pokalbiais ir svarbiais reikalais — blogas įprotis. Toks įspūdis jam liko nuo to karto, kai atėjęs į salę bandė ją išvaryti į Jakobo laidotuves. Dėl šio poelgio jis, beje, apgailestavo. Norėjo jai tai pasakyti. Tačiau neįstengė. Atsikrenkštęs tarė:

— Kas iš tiesų dėl to kaltas? Kaip iššovė šautuvas?

Ji kilstelėjo galvą. Lyg įsiklausydama į kažkokį garsą lauke. Mažumą nustebusi tarė:

— Ar nori, kad pasakyčiau, jog jį nušoviau?

Jis šiurptelėjo.

— Nejuokauk šitaip. Aš tik noriu, kad popieriuose būtų parašyta, kas įvyko. Ar manai, kad jis tyčia tai padarė?

— Ne. Matyt, tiesiog nežinojo, kaip šautuvas veikia...

— Gal matei, ar šautuvą ant peties nešėsi? O gal griuvo ant jo?

— Ne, nemačiau.

Jis mąsliai linktelėjo.

— Ir Benjaminas nematė?

— Sprendžiant iš jo žodžių, ne. Bet tu gi žinai... vaikai mato tai, ką nori matyti.

— Tu nesi tikra? Judu apie tai nekalbėjot?

Ji pažiūrėjo į jį, bet neatsakė.

— Ką gi, — tarė jis. — Teks pasišnekėti su vaikiščių. Ar galim jį dabar pasišaukti?

— Ne! Neteisinga jį dėl to varginti.

— Būtina.

— Ar manai, kad Benjaminas jį nušovė?

— Ne, dėl Dievo meilės! — sušvokštė lensmanas iš pačių plaučių. Jį apgaubusi tyla buvo nepakeliama, reikėjo ją kaip nors nutraukti.

Benjaminą Grenelvą iškilmingai atvedė pas senelį, lensmaną, paaiškinti, kaip atsitiko, kad pono Levo galvoje atsirado skylė. Iš tiesų jis tai suprato iškart, vos pamatęs į prieplauką įslenkant mėlyną dengtą laivelį.

Dina atsiprašė ir išėjo. Nenorinti matyti, kaip vaikas kankinamas, sušnypštė ji, kai Benjaminas įžengė pro duris.

Padėtis pasidarė tokia nepakenčiama, jog lensmanas nebežinojo, ko griebtis. Buvo liepta pašaukti Andersą, kad šis paglobotų vaiką.

Kai praėjo tiek laiko, kiek trunka pažaboti arklį, jie išgirdo ją išjojant per kiemą. Kanopų bilsmas nuslopo, vos tik ji pasileido laukais. Pasikeitus kanopų dundesiui, Benjaminas tiksliai žinodavo, kur ji yra. Aidas nuo kalnų irgi kažkuo ypatingas. Kalnai kvietė ją.

Apie tai jis ir mąstė. Tai buvo ryški mintis.

Andersas norėjo pasisodinti berniuką ant kelių, kai pamatė, koks jis išsigandęs. Bet pamanė, kad ir be to jam teks iškęsti pakankamai pažeminimų. Todėl tik uždėjo ranką ant peties ir garsiai, aiškiai kartojo viską, ką jis šnabždėjo.

— Išgirdau siaubingą trenksmą, — prabilo Benjaminas, o iš visų jo ertmių sunkėsi ir varvėjo. Negalėjo nusišluostyti nei kaip nors sau padėti, nes rankos ir kojos apmirė po stalu.

— Taip, — tarstelėjo lensmanas, aiškiai sutrikęs. — Kur tu tuomet buvai?

— Nežinau. Aš tik pribėgau. Ir tada...

— Ir tada?

— Tada... tada pamačiau jį ten gulint. Aplinkui buvo raudona.

Jis užsikniaubė ant stalo ir pasidėjo galvą ant rankų. Medis kvepėjo vašku. Jis pamanė, kad medis kvepia vašku. Tai buvo paprasta mintis.

— Ar judu su mama buvot kartu?

— Ne, — atsiliepė stalo lentos.

— Kur buvo ji, kai tai įvyko?

— Aš gerai nežinau... Turbūt stovėjo brūzgyne...

— O tu?

— Aš atbėgau...

— Kodėl atbėgai?

— Trenksmas! Argi neaišku...

— Pasikelk nuo stalo, tada suprasiu, ką kalbi, vaikeli! Ar nieko nebuvo šalia?

— Ne...

Jis iš lėto pakėlė galvą. Rankas pasidėjo ant stalo. Viskas sustojo. Matė save plūduriuojantį didelėse rimtose lensmano akyse. Bet nesvarbu. Jis pagaliau surado, kaip viską paaiškinti.

— Ne. Nieko nebuvo šalia. Visi buvo kas sau. Aš rinkau uogas ir valgiau, — triumfuodamas pareiškė jis.

Kai niekas neprakalbo, jis įtemptai permąstė žodžius ir pakartojo. Skambėjo labai įtikinamai.

Lensmanas atsidūsėjo. Jo pareiga atlikta. Jis labai kruopščiai užpildė popierius. Parašė, kad Levas Žukovskis, Rusijos imperijos pilietis, keliaudamas po Šiaurės Norvegiją, žuvo nuo savo rankos, netyčiomis nusišaudamas lensmano Larso Holmo apylinkėje. Vyriškis medžiojo, ir šūvio metu liudytojų nebuvo. Šūvį girdėję Dina Grenelv ir jos mažametis sūnus Benjaminas tuoj pat atbėgo įvykio vieton. Tačiau gyvybės nebebuvo įmanoma išgelbėti.

Lensmanas perskaitė, ką parašęs. Kai skaitė „gyvybės nebebuvo įmanoma išgelbėti“, balsas prislopo.

Andersas vos vos linktelėjo. Viskas pasibaigė.

Tik tada berniukas pajuto, kad prisišlapino į kelnes.

Jis paskutinis išėjo pro duris ir nepastebimai įsmuko į savo kambarėlį persirengti sausais drabužiais.

Popiet, kai lensmanas išplaukė, Anderso neapleido jausmas, jog padarė didelę nuodėmę. Jis neišmanė, kuo atsilygint Benjaminui. Vienintelė į galvą šovusi mintis — pasiimti jį žvejot į kyšulį ir duoti tiek rudojo cukraus ir uostomojo tabako, kiek tam širdis geidžia.

Berniukas tol kramtė saldėsius ir šniaukštė tabaką, kol jį ėmė tąsyti. O kai išsivėmė, vėl atrodė žvalus.

Tačiau Andersas dar kelias dienas nenuleido nuo Benjamino akių, norėdamas išsiaiškinti, kaip anas jaučiasi. Kartais jam dilgtelėdavo mintis, jog motinos pareiga rūpintis savo vaiku. Tačiau jis ją puikiai suprato. Porą kartų jau žiojosi jai tai sakyti. Bet nežinojo, kaip reikės elgtis.

Taip viskas ir pasiliko.

Dinos ruso nebebuvo. O Andersas, nors ir keista, jautėsi labai nusikaltęs. Rusui jis simpatizavo. Žavėjosi juo. Pavydėjo jam. Tas vyras visur buvo toks apsukrus. Kalė geležį, kol karšta. Nežiopsojo ir nelaukė tinkamos progos. Jis veikė. Ir laimėjo Diną. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį Andersas galėjo prikišti tam žmogui. Vis dėlto troško, kad rusas būtų negimęs.

O dabar jo nebėr.

Persinešęs pūkinę antklodę, kriaukleles, motušės Karenos didinamąjį stiklą ir rašymo reikmenis į didžiąją trobą, Benjaminas pirmiausia iššniukštinėjo visą namą. Reikėjo prisijaukinti neįprastus kvapus, kad vėl pasijustų namie. Tai truko keletą dienų. Jis ištisas valandas praleisdavo motušės Karenos kambaryje. Apžiūrinėjo Jakobo portretą su šelmiškais ūsais dailiame veide. Atrodė, lyg Jakobas nuolat paslapčiom juoktųsi.