Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Jis apžiūrinėjo save ovaliame veidrodyje virš komodos, norėdamas surasti,, ką paveldėjo iš Jakobo. Bet greitai liovėsi ir nusprendė eiti medžioklėn, vos tik ims kaltis barzda.

Olinė netvėrė džiaugsmu.

— Ponaitis parsikraustė namo, — skelbdavo visiems, kas tik turėjo kantrybės klausytis. — Jis ne kokio trobelninko vaikas, o vienintelis sūnus Reinsnese!

Stinė nieko nesakė. Bet kasdien atnešdavo kokį niekutį, kurį buvo pamiršęs Benjaminas, arba duodavo jam kokį darbelį ar užduotį. Tai be galo erzino Olinę.

— Benjaminas — ne samdinys, — sušnypštė ji, kai vieną dieną Stinė atėjo prašyti, kad jis padėtų sutvarkyt rūsį.

— Žinoma, ne, — atsakė Stinė. — Bet stiprus ir greitas. O Hana tokia glebna ir lėtadarbė.

Olinė pasišovė neleisti, kad būtų menkinamas Benjamino statusas, ir prapliupo bartis. Eidama pro praviras virtuvės duris, Dina nugirdo, kaip Olinė pasakė:

— Gali keliauti namo ir pratinti savo mergiotę prie darbo, nevargindama Benjamino! Jis ir taip ilgai buvo piemens vietoj.

Kai įėjo Dina, Olinė užsičiaupė ir nusisuko į stalą, ant kurio žlėgė žuvį. Didžiulis medinis žlėgtuvas godžiai plekšnojo žuvies faršą. Naujoji ketinė krosnis buvo gerai iškūrenta, o pirmieji maltiniai jau čirškėjo keptuvėje. Žuvies kotletų kvapas ir vos juntamas muskato dvelksmas apgobė visus kampus.

— Lig šiol Benjaminui nieko bloga nenutiko, kad nudirbdavo vieną kitą darbelį, — pasakė Dina.

Olinė grėsmingai tylėjo.

— Benjaminas naktimis prastai miega. Sapnuoja košmarus. Kadangi man pačiai nemiga, nieko baisaus, kad ateis pas mane naktį. Todėl jis persikraustė į kambarėlį pietų pusėje. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali padaryti ko nors naudinga.

— Atėjau ne tam, kad vaidus kelčiau, — pasakė Stinė.

— Tu niekada nekeli vaidų, — tarė Dina. — O Olinė ir taip turi pakankamai darbo, tad Benjaminu gali ir nesirūpinti!

— Bet kur tai matyta! — sušuko Olinė. — Kur tai matyta! Kad pono sūnus augtų nuosavo dvaro išimtininkų troboje ir dirbtų darbus, kurių visi kiti kratosi!

Sujaudinta savo pačios narsumo, ji suspaudė lūpas, norėdama atrodyti išties ori.

— Pasaulyje ir taip netrūksta ponų, — trumpai pasakė Dina. — Benjaminas žino, kas jis toks. Nebūtina vaikščioti rankas j kišenes susikišus.

Olinė nurijo atsakymą ir prisiekė sau niekada nebepražioti burnos.

Ji ištvėrė iki pat vakaro.

Pirmiau jis manė, jog gali tiesiog mėgautis Olinės dalijamais gardžiais kąsneliais, geromis Stinės rankomis ir akimis, beatodairišku Dinos artumu, kurį reikėjo užsitarnauti. Tačiau viskas buvo ne taip paprasta. Pasirodo, jog palaikyti gerus santykius su dvaro moterimis ne lengviau, kaip balansuoti ant arpo vielos tarp tvarto sienos ir šalinės. Jis dažnokai nupuldavo, įsitaisydavo mėlynių ir susižeisdavo.

Kartais pavargdavo. Arba rusas pratrūkdavo šaukti ir kriokti net dieną. Tuomet jis eidavo į sandėlius pas Andersą. Tas nieko neklausinėdavo ir už kitus neplanuodavo. Galėdavai jį klausti bet ko ir gauti dalykišką atsakymą. Jis nebuvo kieno nors giminaitis, ką nors vedęs, kieno nors tėvas ar probsto draugas. Turėjo nuolatinę vietą prie Dinos stalo, rūpinosi jos laivais ir Bergeno prekyba. Viskas. Niekas negalėjo Andersui uždrausti išvykti ar pasilikti, kai jis to nori. Niekas neliepdavo Andersui tvarkyti rūsio. Gal todėl jis nuolat šypsodavosi.

Vieną dieną Benjaminas paklausė Andersą, kaip jis atsidūrė Reinsnese. Andersas, įsikandęs pypkę ir keistai atsikišusią apatinę lūpą užrietęs šypsenai, atsakė:

— Kaltas sudužęs laivas, vaikeli! Tai daug ką lemia žmonėms. Gyvenimą arba mirtį. Nuskendus laivams, žmonės neretai atsiduria naujoje vietoje... Tikra teisybė. Aš atsiradau čia, Reinsnese.

— Ar seniai nuskendo tavo laivas?

— Tuo laivu plaukiau ne aš, o mano nelaimingi velioniai tėvai. Tuomet buvau dar pyplys.

Po to jis pasakojo toliau, nupiešdamas pirmąją Jakobo žmoną, Ingeborgą, kuri paėmė savo globon ir brolį Nylsą, ir jį. Benjaminui ji tapo tokia gyva, jog eidamas pro jos atvaizdą koridoriuje ėmė sveikintis.

Olinė daugybę kartų buvo jam nuodugniai išdėsčiusi Reinsnese gyvenusių žmonių giminystę. Tik ji viską vaizduodavo kitokiomis spalvomis nei Andersas. Jos nesuskaičiuojamos istorijos ir painios detalės būdavo ganėtinai įdomios paklausyti. Tačiau niekada nesibaigdavo. O Andersas pasakojo taip, jog iškart matei, kas svarbu, o kas ne taip. Bet kai Benjaminas turėdavo laiko sulyginti Anderso ir Olinės pasakojimus, jie tarsi susiliedavo į vieną.

Jakobo jis nebelaikė nelaimingu prieš laiką mirusiu žmogumi, kaip to norėjo Olinė. Jakobas buvo šaunus jūreivis, kuris, išlipęs į krantą, ėmė vieną žmoną po kitos. O kai pavargo, nukrito nuo skardžio. Bet Jakobui Andersas visada jautė pagarbą, o Olinė — meilę.

Gera būdavo pagalvoti: „Jakobas — mano tėvas“.

— Jei turėčiau tėvą, tikriausiai galėčiau plaukti į Lofoteną? —vieną dieną pasakė jis, kai su Andersu sėdėjo Andreaso prieplaukos sandėlyje ir didelio žibinto šviesoje lopė tinklą.

— Na, na... ne tai svarbiausia... tu ir taip galėsi plaukti į Lofoteną, vos tik pienas nuo lūpų nudžius. Yra tėvas ar nėra. Viskas pareina nuo to, ko pats esi vertas, — atsakė Andersas, sukdamas akis į šoną.

— O kam reikalingi tėvai? Tai yra kam reikia tėvų tiems, kurie juos turi?

— Bala žino. Visaip gali būti... — gerai pasvarstęs atsakė Andersas. Tuomet jis prisikimšo pypkę ir prakalbo apie savo tėvą. — Jis mokėdavo taip smarkiai pasukt karštutėlę košės prikrėstą lėkštę, jog neištikšdavo nė krislelis sviesto! Gerai atsimenu!

— Betgi neįmanoma.

— Tik ne mano tėvui, — atsakė Andersas. — Jis nebijodavo nudegt pirštų. Taip, taip... paskui nuskendo...

— O Hanos tėvas pasikorė.

Andersas liko ramus.

— Taip, — tepasakė.

— Kodėl visada taip atsitinka?

— Taip atsitinka ne visada, taip gali tik atrodyti, kai gyveni Reinsnese, — tarė Andersas.

— Ar tu esi kieno nors tėvas, Andersai?

— Kiek žinau, ne.

— Ar galima to nežinoti?

— Vyrams sunku viską numatyti.

Andersas nusispjovė, kad nuslopintų kylantį juoką.

— Kodėl ne tu mano tėvas? — paklausė berniukas ir įsmeigė akis į vyriškį.

— Dina tau galėtų geriau atsakyti.

Andersas nurėžė virvės galą peiliuku, kurį žiedu buvo užsimovęs ant piršto. Lyg būtų kirtęs aštriu snapu.

— Ar moterys pasirenka, kam būti tėvu?

— Manau, kad ne visada. Bet Dina, rodos, pati pasirenka.

— Ar Jakobas, kaip tėvas, buvo ypatingas?

— Hm... nežinau, ar Dina ėmė jį dėl tėvystės. Kai ji čia apsigyveno, buvo dar visai jaunutė.

— Tai dėl ko jį pasirinko?

Andersą išmušė prakaitas. O virvė tinklo lopymui kaip tyčia pasibaigė.

— Jakobas buvo visais atžvilgiais šaunus vyras. Jis taip pat valdė Reinsnesą. Manau, kad lensmanas norėjo jį turėti už žentą. Bet apie tai man nederėtų kalbėti, Benjaminai. Turėtum pasiklausti mamos...

Pastaruosius žodžius jis praleido pro ausis kaip nereikalingus tauškalus ir paklausė:

— Ar Dina norėjo tekėti už Jakobo?

— Manau, kad taip...

— Kam jai toks vyras, kuris ėmė ir numirė?

— Niekas negalėjo žinoti, koks Jakobo likimas. Galbūt daugiausia lėmė lensmanas, kas bus Dinos vyras.

Patylėjęs berniukas ryžtingai išrėžė:

— Niekada nepatikėčiau!

Andersas susijuokė.

— Nuo to laiko praėjo nemažai metų, Benjaminai.

Benjaminas neatsakė, tik sėdėjo knebinėdamas tinklą ir nekreipė dėmesio į surastą skylę.