Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Tau nereikia ieškotis kito vyro, Dina, nors ruso ir nebėra.

Dinos balsas Tomui buvo vos girdimas. Arklys trypė. Garsai sklido iš kito pasaulio krašto. Jis priėjo arčiau ir sustojo. Lyg įbestas ant arklidės tako. Rankos nusviro it švininiai svambalai. Jis nejautė jų.

— Matysi, susitvarkysim patys, — pasakė berniukas. — Netrukus būsiu suaugęs ar bent konfirmuotas. Beje, Andersą aš jau klausiau, ar kol kas negalėtų pabūti man tėvu!

— Šit kaip?

Šieno dulkės sukėlė Dinai kosulį.

— Jis sutiko, — pridūrė berniukas.

— Ir jūs tai nusprendėt patys vieni?

— Taip, nenorėjau tavęs dėl to varginti.

— O ką jis darys, būdamas tavo tėvu?

— Hm, aš jį klausiau. Jo tėvas taip mokėdavo pasukti lėkštę su koše, kad neištikšdavo nė krislelis sviesto. Bet Andersas taip nemoka. Tai ir nėra būtina. Su juo galima išmokti valdyt jektą, nuplaukt į Bergeną ir panašiai. Tai irgi ne taip jau blogai. Į kelionę galėsiu pasiimt knygų, kad taip neprailgtų.

— Kodėl gi ne.

Kurį laiką, kol jie dengė arklį gūnia, buvo tylu.

— Ar dažnai pagalvoji, kad gerai būtų šalia turėt tėvą? — išgirdo Tomas ją sakant.

— Ne, ne, tik kai iš kalbos išeina. Ne taip jau dažnai...

— Ką dar sakė Andersas? — paklausė ji.

— O, su juo taip įdomu pakalbėti apie visokius dalykus. Jis nedaug juokiasi, bet iš tikrųjų yra linksmų plaučių žmogus. Jei tąkart, kai man į tėvus paėmei Jakobą, būtum ištekėjus už Anderso, dabar turėtum gyvą vyrą, — pasakė jis. — Bet tu gi negalėjai iš anksto žinoti, — geraširdiškai pridūrė jis.

— Buvo taip, Benjaminai, kad Jakobas norėjo mane vesti, o ne Andersas.

— Na, ir šelmis tas Andersas! Jis sakė, kad lensmanas norėjo Jakobo, nes tas turėjo Reinsnesą ir šiaip buvo šaunus vyras.

— Tau nereikėtų tiek daug apie tai kalbėti su Andersu, — pasakė ji.

— Aš juk turiu su juo šnekėtis, jei jis bus mano tėvas!

Tomas staiga atitoko. Išslinko pro duris ir nuėjo sandėlių link.

5 skyrius

Kalėdos, kaip visada, praėjo su šurmuliu ir savotiškom linksmybėm. Buvo gausu valgių, bendrų žaidimų ir grogo taurių. Ne vienas, matyt, atsiminė Kalėdas, per kurias šoko ir dainavo rusas.

Atvyko lensmano šeimyna. Vaikiščiai nardė laiptais tai aukštyn, tai žemyn, tai vidun, tai laukan. Olinė šūkavo jiems pavymui, o Tėja nešė jiems įvairius daiktus ir vėl rankiojo. Benjamino kambarys priminė sujauktą landynę, pilną šlapių vilnonių kojinių, garo mašinos dūmų ir uždraustų cigarų nuorūkų. Tvyrojo prakaito, kakavos ir saldainių kvapų mišinys. Net koridoriuje buvo justi kalėdiški ir berniukiški kvapsniai. Vilnos pūkų gniužulėliai nerūpestingai skraidžiojo iš vienos kertės į kitą, oro bangai siūbtelėjus vidun ar laukan.

Palėpės koridoriuj teko pastatyti tris tualetinius kibirus. O antrąją Kalėdų dieną Tėja sakė nesuprantanti, kaip žmonės gali pervaryti šitiek vandens. Šįmet buvę daugiau nei pernai, tvirtino ji.

Berniukų juokas taip greitai peraugdavo į vaidus, o pyktis — į draugystę, jog niekas net nesistengdavo jų taikyti. Be to, dabar jie buvo metais vyresni. Šiaip viskas liko po senovei.

Kad Benjaminas dar pirmąją Kalėdų dieną patyliukais persikraustė į motušės Karenos kambarėlį, niekas nenorėjo minėti.

Prabėgom Dina pasakė, kad jį kankinanti nemiga. Lensmano sūnūs išpūtę akis nužvelgė Benjaminą. Nemiga kankina tik pagyvenusius žmones. Tačiau jie net nebandė erzinti. „Nemiga“ skamba kažkaip iškilmingai. Blogiau buvo tai, kad Benjaminas vengė su jais žaisti. Sėdėjo užsidaręs kambarėlyje ir savo noru skaitė knygas.

Užėjus pirmam didesniam potvyniui po Naujųjų metų, į vandenį buvo nuleista jekta „Motušė Karena“. Žmonių privažiavo ir iš arti, ir iš toli, triukšmingoje talkoje dalyvavo ir keli po Kalėdų užsibuvę svečiai. Moterys šiūravo viską su muilu ir juokėsi, kad utėlės buvusios ypač atkaklios Anderso gulte. Tas atšovė, jog dėl nuolatinės šilumos lovoje. Merginas toks įžūlumas pralinksmino, ir jos pasinaudojo proga pabaksnoti ir pakibinti Andersą.

Dina stovėjo prie atviro juto liuko. Visai netikėtai ir ji atėjo patalkinti. Diena buvo nešalta, tačiau švino pilkumo, mat saulė dar nebuvo pasirodžiusi. Tik vidurdienį dangus pietuose praskaidrėdavo, sužvilgdavo kalvų viršūnės.

Merginos pakėlė galvas, Dinai pašaukus Andersą. Skambiu balsu.

Benjaminas gulėjo išsitiesęs valtelėje ir žvejojo kuojas tarp paplūdimio akmenų. Jis taip pat išgirdo balsą. Jam rodės, jog diena iškart pasidarė šviesesnė.

Merginos, baigusios švarinti ir paišdykavusios su Andersu, susirinko šveitiklius ir geldas, norėdamos irtis į krantą. Tačiau bent kartą visos užmetė akį į jutą, kai Andersas lipo vidun.

— Kreti juokus su mergiščiom? — pasakė Dina, kai jis įėjo.

— Linksmybių esti tiek, kiek pats prasimanai, — sukrizeno jis.

— Turiu lašelį romo. Išgerkim už būsimą Lofoteno žūklę.

— O, — tepratarė jis ir prisėdo ant gulto. Stebėjo ją iš šono, kol ji pylė.

— Neatrodo, kad būtum susižavėjęs pasiūlymu.

— Anaiptol, tik jis labai netikėtas. Senokai... — pridūrė tyliai.

— Daug visko buvo.

— Aš irgi taip sakau, — pritarė jis.

— Bet su tokia šviesa jau galima gyventi! — pasakė ji ir atsisėdo šalia, paduodama jam taurelę. Tai buvo tas pats gultas, ant kurio ji gulėjo tuomet, kai Folhavo jūroje iškraujavo gemalą.

— Ką turi galvoje? — paklausė jis, prisimindamas gemalą, kurį jam teko išmesti į jūrą.

— Tai, kad dienos šviesėja.

— Taigi, — sumurmėjo jis laukdamas.

— Kodėl į mane taip žiūri? — paklausė ji.

— Nes nežinau, ko iš manęs nori.

Ji atkragino galvą. Šitaip buvo be galo panaši į savo žirgą, kai jis žvengdavo pririštas ganykloje, pamanė jis.

— Nepamenu, kada paskutinįsyk kalbėjomės vieni du...

— Ir aš ne, — sutiko jis.

Ji sėdėjo rankose sukiodama taurelę.

— Kartais tu pernelyg nuovokus, Andersai, — nelauktai tarė ji.

— Tai labai... Ką nori tuo pasakyt?

— Mažai kalbi apie tai, ką matai, — atsakė ji, laikydama taurelę tarp kampu suglaustų delnų.

— Apie ką?

— Pavyzdžiui, apie mane.

— Ne mano reikalas, — burbtelėjo jis.

Jis droviai stebėjo ją. Moterys, irdamosis krantan, garsiai juokėsi. Valtelės sukeltos vilnys teliūskavo į laivo korpusą. Buvo justi sodrus druskingas kvapas. Jie buvo vieni. Dina ir jis.

Stojo nejauki pauzė. Jis nudelbė akis.

— Noriu, kad pasirūpintum už mane Reinsnesu! Išvykstu pietuosna. Kai grįši iš Lofoteno, manęs greičiausiai neberasi, — pasakė ji.

Jis gerai nurijo ir ramiai pastatė taurelę ant staliuko. Šis buvo tvirtai priveržtas veržlėmis prie juto grindų. Jam reikėjo toli ištiesti ranką.

— Kur tu važiuosi?

— Į Kopenhagą. Galbūt dar toliau. Garlaiviu plauksiu iki Tronjemo.

— Vyksi į pietus Kopenhagos link... Ar galiu paklausti, kokiu reikalu?

— Klausti visada galima, — sausai atsakė ji.

Šviesa buvo violetinė. Jos pirštai skraite nerimo. Ovalūs žvilgantys pirštų nagai tamsios vilnos fone.

— Slegia sunki našta? — paklausė jis.

Tuomet Dina suėmė jam už rankų ir prisislinko. Po oda ėmė kirbėti, jį apėmė jaudulys.

— Čia ankšta! Supranti?

— Suprantu, kaipgi... Ar ilgai žadi užsibūti?

— To nežinau.

— Kas čia iš tiesų vyksta? — paklausė jis ir norėjo stotis.

Tuomet ji palinko į priekį ir sugriebė jam už riešų. Ji buvo