Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Pirmą Naujųjų metų dieną, kai dar toli buvo iki saulėgrįžos, jis atsikėlė labai anksti pažiūrėti, ar dangus ne raudonas. „Jei dangus raudonas pirmos Naujųjų metų dienos rytą, bus daug skausmo ir vargo, tais metais lauk didelio karo“, — perskaitė jis.

Atsidūsėjo pamatęs, kad šėlsta pūga ir net varvekliai lauke netveria.

Jis gerai nežinojo, kas tie karai, apie kuriuos girdėjo kalbant. Aišku viena: žmonės krinta kaip musės. Ne visi žūsta pramušta galva. Andersas sakė, jog per karą dauguma miršta nuo šalčio.

Galėjai įsivaizduoti skarmaluotus perkarusius kūnus, vos pastovinčius ant kojų ir kemšančius į burną viską, kas pakliūva. Tačiau vien to nepakako didžiajam Karo įspūdžiui patirti. Dar trūko arklių ir uniformų.

Kai kada jis regėdavo juos. Kareivius. Gulėdavo pasliki mūšio lauke su didelėmis raudonomis skylėmis galvose.

Bet ir tai neatitiko tikrovės. Karas tą žiemą tapo tarsi nepavojingas, beveik toks pats taikus kaip bažnyčioje. Kai pagalvoji, kiek visko gali nutikt iš tikrųjų. Jis išrikiavo alavinius kareivėlius, gautus dovanų iš Anderso. Bet žaisti nesisekė. Tuomet nušlavė juos į kampą ir pasiėmė knygą, pilną nuotykių didžiuosiuose Amerikos miškuose.

Vasarį jis pradėjo tyrinėti šviesą, palange kopiančia į motušės Karenos kambarėlį. Kantriai sėdėdavo ant grindų ir laukdavo, kol spinduliai pasieks jo basas kojas. Jis suvokė, jog niekada lig tol taip aiškiai nejautė saulės šviesos.

Viena vertus, ji buvo iškilminga, kita vertus, tokia baisi, jog norėdavosi verkti. Toks pat jausmas apimdavo, kai stovėdavo kapinėse ir žiūrėdavo į kapų eiles, o žmonės šalia pliaukšdavo apie orą. Taip stovėdamas suprasdavo, jog tik jis vienas pažįsta mirtį.

Troško su kuo nors pasidalyti mintimis apie saulės šviesą, bet žodžiai glūdėjo labai giliai. Sunku buvo apie tai net mąstyti.

Kartą Hanai prisipažino, jog visada suskaičiuoja iki šimto, prieš eidamas patamsyje išvietėn, arba iki tūkstančio, kai tamsiais rudens ir žiemos vakarais eina į vasaros tvartą. Tai buvo dėsnis. Jis nežinojo, kodėl taip yra. Tačiau žinojo, kad jeigu nepavyktų pastumti išvietės sklendės ties šimtuoju skaičiumi, visos požemio dvasios taptų jo priešais. Kas įvyktų paskui, negalėjo pasakyti. Todėl ir Hanai nemokėjo paaiškinti taip, kad ši suprastų. Ji vis tiek klausėsi be paliovos mirksėdama.

— Išvietėn reikia eiti. Bet kam be jokio reikalo vaikščioti j vasaros tvartą, jei dedasi tokie dalykai? — paklausė ji.

— Reikia lankyti vietą, kurioje esi gimęs, — pasakė jis ir nupūtė šerkšną nuo peržiemojusios žolės, kurią spaudė tarp nykščių. Rodės, lyg būtų sužviegus botagu perlieta kiaulė.

— Nesakyk, kad esi gimęs vasaros tvarte. Šventvagystė! Olinė primygtinai tai kartoja.

— Aš ir nesakau. Tai tu klausinėji ir tarški kaip šarka.

Turėjo iš anksto žinoti, kad ji nesupras. Ji visada arba ima

mokyti, arba iškreipia jo pasakojimą. Nieko neišmano net apie požemio dvasias ir jų būdą. Jis gailėjosi, kam išvis prasižiojo, ir išsigando, kad vieną dieną ji patykos ir sutrukdys skaičiuoti. Norėdama patirti, kas bus, jei jis nepasieks šimto! Iš jos galėjai to tikėtis.

Tačiau ji nežinojo, kad jis susipažino su saule ir ketino suskaičiuoti žingsnius iki tos vietos viržyne, kur gulėjo ruso auliniai batai.

Vasario 24-ąją Benjaminas kalendoriuje perskaitė: „Matas laužo ledus. Jei ledo nėra, jis padaro, kad būtų“.

Benjaminas ilgai laukė, kad Andersas atsiųstų kokį gyvybės ženklą. Taip, kaip visi tėvai. Bet nieko nesulaukė. Jis suprato, jog taip yra todėl, kad Andersas labai supyko ant Dinos tą dieną, kai jie ruošė jektą plaukti į Lofoteną.

Lieka neaišku, ką turėjo galvoje Andersas sušukdamas Dinai, kad pasirūpins už ją Reinsnesu, jei dabar nesugeba net laiško atsiųsti!

Niekas anksčiau nematė Anderso šokant į jūrą. Jau savaime šiurpu matyti didelį vyrą, brendantį į krantą iki pažastų per šaltą jūrą. Ir be jokio reikalo, nes jis juk gulėjo valtelėje ir laukė, kol galės juos sausai parplukdyti į krantą.

O paskui Andersas išplaukė į Lofoteną. Žinoma, prieš tai atsisveikino ir paplekšnojo jam žandą, bet tai nebuvo malonu.

Taip jau yra, kad ten, kur įsikiša Dina, viskas lyg užkeikta ir ne jo naudai. Vis tiek Andersas galėjo atsiųsti laiškelį iš Lofoteno.

Niekas nieko apie jį negirdėjo. Jis pamanė, kad tai panašu į paskutinio teismo dieną, nes ne Anderso būdui taip ilgai pykti. Jis bandė pasiteirauti Diną, tačiau ji atsakė, jog Andersas niekuomet nemėgęs rašyti laiškų. Tai, kaip ji tai pasakė, irgi dvelkė teismo diena.

„Jei ledo nėra, jis padaro, kad būtų!“ Įrašus kalendoriuje jis išsiaiškino taip, jog motušė Karena numatė jį dideliems žygiams. Jis pavargo nuo viso to. Ne tiek, kad galėtų užmigti. Bet pavargo taip, kad nebeturėjo jėgų bijoti.

Negana to, kad rusas šaukė dieną ir naktį. Dina ėmė griozti ir stumdyti kelioninę dėžę ir komodos stalčius. Vieną dieną, kai išgirdo ją trankantis viršuje, jis įpuolė į salę nepasibeldęs. Dina stovėjo palinkusi prie dėžės ir krovė daiktus. Tuomet jis įrėmė į ją kumščius ir ėmė plūsti negražiais žodžiais, kuriuos čia pat pamiršo. Kalbėjo kažką apie tai, jog tikriausiai mananti, kad jis liks vienas su rusu, atėjus paskutinio teismo dienai. Ji nepratarė nė žodžio. To jis nesitikėjo. Tačiau buvo sunku su tiek ledo. Saugus pasijuto tik tada, kai pamatė, kad ji vėl įstūmė keliondėžę į Jakobo drabužinę.

Įveikęs nepatogumą, nes jis ir Tomas dar nebuvo draugai, paklausė, ar gali Lofotene būti tiek nežmoniškai daug darbo, kad žmonės nesugebėtų atsiųsti jokios žinutės. Bet, atrodė, Tomas nelabai suprato. Šiaip ar taip, atsargiai atsakė, esą išvykę į Lofoteną vyrai dažnai pamiršta pasiųsti namo žinią, nors ir kaip jiems sektųsi.

— Bet ne Andersas! — atšovė Benjaminas.

— Tačiau atrodo, kad ir Andersas ne kitoks, — nusišiepė Tomas.

— Gal jų laivas sudužo?

— Ne, tuomet žmonės būtų pranešę, — patikino Tomas.

Po šio pokalbio Benjaminui tapo visai neįmanoma užeiti į

išimtininkų trobą, kai žinodavo ten esant Tomą.

Kalendorius rodė šv. Jurgio mišias: „Šv. Jurgio diena. Naktis ir diena vienodai ilga“. O iš Anderso vis dar nebuvo jokios žinios.

Andersas rengėsi grįžti į Reinsnesą, kuriame nebebus jos. Planavo, kaip leis dienas ir naktis. Bandė sau įteigti, jog tai, kad teks valgyt vienam, jo negąsdina. Panašios mintys niekada anksčiau taip neplūsdavo galvon. Dabar tai būdavo paskutinis rūpestis, kurį reikėdavo nustumti į šoną prieš užmiegant, ir pirmasis, kurį tekdavo apsvarstyti pabudus.

„Užtenka, kad turi vagį sienoj žiponui pakabinti“, — kartodavo sau ir tuo pačiu atsikvėpimu pridurdavo: „Svarbu ne kaip einasi, o kaip į tai žiūri“. Apsirūpinęs priežodžiais ir saviguoda, kuri buvo kaip žąsiai vanduo, jis dar prieš palikdamas Lofoteną užplanavo ankstyvą kelionę į Bergeną. Prisivertė ilgėtis vargingų jūrmylių pietuosna. Ir kalė sau į galvą, jog nelaimė nelygu nelaimei.

Kad ir kaip stengėsi, kai įplaukė įlankon ir pasijuto namie, krantas į jį žvelgė niūrus. Jis pakreipė vairą, nusivožė žvejo kepurę ir, kaip paprastai, kai pasimatydavo Reinsnesas, ėmė švilpiniuoti.

Pirmiausia palaikė ją miražu. Tačiau kai Antonas pasakė: „Rodos, šįkart ji pati sutinka prieplaukoj“, atitoko ir ėmė suvokti, jog ten tikrai stovi Dina. Jį kaip žaibas trenkė. Manė, jog Dinos žodis nepajudinamas.

Jis buvo pratęs prisitaikyti prie metų laikų ir vėjo. Tai nėra lengva, tačiau turi pakankamai laiko susigaudyti. O Dinos vaizdas prieplaukoje pribloškė taip, lyg žiema nei iš šio, nei iš to būtų virtusi vasara.