Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Vis dėlto stengėsi elgtis taip, kaip visada elgdavosi prie žmonių. Paspaudė jai ranką ir apdovanojo šypsena. Tačiau kuo greičiau pasisuko į Benjaminą, kuris puolė kamantinėti, kodėl jis nerašė.

— Iš manęs nekoks rašytojas, — buvo jo atsakas.

Liepęs kitiems pasirūpinti bagažu, uždėjo ranką berniukui ant sprando ir išėjo iš prieplaukos pasakodamas, ką atvežęs. Šitaip jis galėjo pabėgti.

Ant juodų medžių šakų stingsojo sušalę vandens lašai. Varnos dirvoje niokojo mėšlą. Dienos matomai šviesėjo.

Berniukas prisispyręs klausinėjo. Andersas atsakinėjo ir juokėsi. Jis girdėjo einant ją iš paskos. Turbūt naujais aulinukais. Girgžduliavo sulig kiekvienu žingsniu. Bet jis neatsigręžė.

Virimui skirtų menkių ikrių dėžėmis visi pirmiausia atsigėrėjo, paskui jos buvo išdalytos trobelninkams ir geriems klientams. Kas jau buvo užsūdyta statinėse, turėjo keliaut į rūsį. Dar jie turėjo porą dėžių žuvų, skirtų džiovinti arba lengvai pasūdyti. Vyrai gyrėsi daugybę žuvų sukabinę ant stovų džiūti Lofotene ir išdidūs plekšnojo per kelnių kišenes.

Prieplaukoje pamažu prisirinko tikra armada laivelių. Visi, kas tik matė jektą ir femberingą aplenkiant kyšulius, tuoj pat rado dingstį užsukti. Norėdami pamatyti, ar Lofoteno žvejai su utėlėm kariavę, ar naujokams barzdos ėmė želti.

Sugrįžimas ir soti žuvienė visus įveikė. Vyrai greit išsiskirstė. Tik Antonas liko nakvoti didžiojoj troboj. Kiti iškeliavo namo arba atsigulė samdinių gryčioje.

Mokytojas, gavęs porą laisvų dienų, išvyko į Stranstedą. Tarnaitės vis dar barškino puodais virtuvėje ir kamaroje, o Benjaminas su šturmano kepure, gauta iš Anderso, užlipo į palėpę. Kepurės nenusiėmė net prie stalo, bet niekas nepasakė nė pusės žodžio.

Antonas triskart nusižiovavo ir palinkėjo labos nakties. Dabar girgždino palėpės koridorių.

Dina, kaip paprastai, sėdėjo šezlonge, rankas atmetusi ant atkaltės. Peleninėje gulėjo nebaigtas rūkyti cigaras. Ji sėdėjo primerkusi akis. Andersas krenkštelėjo ir ramiu balsu pasakė mielai išlenksiąs taurelę romo, kurio taip ir nepavyko išgerti prieš kelionę į Lofoteną.

Ji atrodė nustebusi, bet greit atitoko ir pašaukė iš kamaros Tėją.

Vos ant kojų pastovinti Tėja kyštelėjo pro duris galvą.

— Andersas šįvakar nori išgert romo, — pasakė Dina.

Mergina didelėm akim pažvelgė į butelį, stovintį prieš pat

Dinos nosį, tačiau atnešė taurelę ir įpylė.

— Ar galiu dabar būti laisva? — paklausė vos tūptelėdama.

— Turi atsiklausti Olinę, — pasakė Dina.

— Ji jau miega.

— Tada gali būti laisva. Ačiū! Šiandien buvo sunki diena, — švelniai tarė Dina.

Tėja dirstelėjo į ją.

— Bet buvo smagu, — pasakė ji, pasiuntė jiems trumpą šypsnį ir tūptelėjusi dar sykį išėjo.

— Dabar jau šviesu iki vėlyvam vakarui, — nedrąsiai tarė Andersas.

Dina ne tuoj atsakė.

Jis kostelėjo. Tada ėmė dėstyti, kiek uždirbęs Lofotene. Norėjo atnešti skaičius ir apskaitą, kad pati įsitikintų.

— Skaičius pažiūrėsim rytoj, — pasakė ji.

Atsistojo ir nuėjusi prie rūkomojo stalo pasiėmė naują cigarą. Jis norėjo priminti jai apie tą, kurį buvo pasidėjusi šalia. Bet tuomet ji praslydo pro pat jį ir uždėjo jam ant peties ranką. Taip, kaip darydavo anksčiau. Net kai kas nors matydavo. Iki ruso mirties.

Andersas tiek naktų pramiegojo po šaltu kailiniu apklotu, negalėdamas sušilt rankų. Jo akys nuslydo jos kulkšnimis, kai ji atsainiai klestelėjo nesusitvarkius sijonų. Per kojines aiškiai išsigaubė jų forma. Ji buvo apsiavus šlepetėmis. Iš po sijono išniro dešinės kojos keltis. Tai jį keistai jaudino.

Kai praėjo tiek laiko, kiek trunka išsiurbčioti taurelę romo, jam dingtelėjo, jog reikia ką nors kalbėti. Jis atsilošė kėdėje ir pažvelgė į ją.

— Ar daug pakeleivių apsilankė, kol manęs čia nebuvo?

— Tiek, kiek gali tikėtis žiemos metą, — tarė ji, žvilgsniu atremdama jo žvilgsnį.

— O šiaip? Viskas gerai?

— Kaip visada.

Ji giliai, pasigardžiuodama užsitraukė naująjį cigarą.

— Tu neišvažiavai, — pagaliau tarė jis.

— Ne.

— Kodėl?

— Supratau, jog turiu palaukti. Nors iki vasaros. Ir iškeliauti kartu su tavim, kai plauksi į Bergeną.

Laikrodis ant sienos juos sergėjo. Švytuoklė šipino jam protą.

— Ir Benjaminas... — pasakė ji.

— Džiaugiuosi, kad apsigalvojai! — Pats save nustebino. Ėmė ir pasakė. — Man nereikėjo sakyti to, ką pasakiau tąkart jektoje, — sumurmėjo jis.

Ji gūžtelėjo pūsdama dūmų žiedus ir sekdama juos plačiai atmerktomis akimis.

— Man nereikėjo tau smogti! — tarė ji, nežiūrėdama jo pusėn.

— Taip, tai buvo šiek tiek... netikėta. Turi kietą ranką!

Jis pabandė išsišiepti, bet nelabai pasisekė.

— Benjaminas man pasakojo, kad žadėjai būti jam tėvas.

Pamažu jį užliejo raudonis, bet jis linktelėjo.

— Jis norėjo, kad taip būtų... — tarė jis.

— Taip.

Laikrodžio švytuoklė tebegremžė.

Anderso nervai buvo kaip sena, perdžiūvus dervuota virvė. Reikėjo žiūrėt, kad laikytų. Jis kabalavo ant virvės galo. Įkvėpė oro.

— Tai, ko tu mane klausei... prieš man išplaukiant į žūklę. Nežinia, ar dėl to dar verta sukt galvą.

Ji atsitiesė.

— Aš galvojau, kol buvau išvykęs... Manau, kad sutinku, — toliau kalbėjo jis.

— Andersai?

Juos skyrė rūkomasis kambarys. Kilimas, kurį motušė Karena buvo parsisiųsdinusi iš Kopenhagos. Storas, su alyvinėmis ir tamsraudonėmis gėlių pynėmis. Jis prie rūkomojo stalo. Ji šezlonge, nugara į langą. Mėnulio nebuvo. Tik plynas mėlynai žvilgantis stiklas.

— Taip! — atsiliepė jis.

— Ar supranti, ką kalbi? — po valandėlės sušnabždėjo ji.

Jis maktelėjo galva ir atsikrenkštė. Kūnas buvo sustingęs.

— O kas tau už tai? — pridūrė ji.

— Šitai tik tu gali pasakyti.

— Nežinau, ką aš galiu duoti.

Ji tebekuždėjo, tarsi šilkiniai sienų apmušalai turėtų ausis.

— Bus matyti, — tarė jis greičiau sau pačiam nei jai.

— Neatrodo, kad labai džiaugtumeis?

— Aš pats nežinau, ką jaučiu, Dina. Metų metus vijau šalin mintį...

— Ar manai, kad pavyks?

— Jei tu tikrai nori.

Ji padėjo į šalį cigarą ir žengė artyn. Jis priėmė ją glėbin ir padėjo jos galvą sau ant peties, nedrąsiai glostydamas plaukus.

— Tebekvepia žuvimi, ar atsiprausiau?

— Kvepia Andersu, — atsakė ji, prigludusi prie jo.

— Iš kur žinai, kaip kvepia Andersas?

— Dabar sužinojau.

— Turėjo praeiti daug laiko.

— Matyt, tiek, kiek reikėjo. Ar tebesi man brolis?

— Ne.

— Kodėl?

— Negaliu atstoti tau visko.

Jis sėdėjo Reinsneso rūkomajame. Kambary, kuriame dar jaunystėj svajojo būt šeimininkas. Rūkomojo stalas su stoveliu pypkei ir cigarų dėžėmis. Spinta su senovinėm olandiškom taurėm. Jam dingtelėjo, jog svarbiausia ne tai. Turbūt džiaugsmas neturi nieko bendra su daiktais?

Jis juto jos šilumą. Jos galvą prie savo kaklo ir skruosto. Kol jie taip sėdėjo, jam prieš akis ėmė plaukti vaizdai. Dina ir Jakobas. Dina ir rusas. Dina, užsisklendusi muzikoj.

— Dar noriu tave kai ko paklausti... — pasakė jis.

— Taip?

— Ar tu nupirkai mane, Dina?

— Kodėl taip sakai?

— Žmonės taip manys.

— Žmonės?

— Taip. Tie patys, kurie ilgai manė, jog tarp mūsų vis dėlto kažkas yra.