Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Kokia tuo atveju būtų kaina?

— Reinsnesas.

— O aš? Ką aš gaunu mainais? — paklausė ji ir pakilo nuo jo kelių.

— Vyrą, kuris galės prižiūrėti Reinsnesą. Ir tavo vaiką.

— Andersai! Kodėl dabar taip sakai?

Ji stovėjo priešais jį sugniaužtais kumščiais. Jis palinko į priekį nepakeldamas akių.

— Kad pasakytum, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Žodžiai skambėjo it aidas iš vienos rūsio ertmės į kitą.

Ji šnarpšdama įkvėpė, kaip visada, kai būdavo įsiaudrinus.

— Manai, kad aš dabar tavo rankose?

Ji nušvytravo atgal prie šezlongo.

— Ne, — tarė jis. — Bet esu per senas, kad atviru laivu per miglą leisčiausi į jūrą neturėdamas jokio orientyro. Todėl privalau žinoti, ko galiu iš tavęs tikėtis. Aš nesu parduodamas. Man nerūpi, kad turėsiu štai tuos namus su visu sidabru ir pliušu. Aš turiu viską, ko man reikia, kai galiu išskleist burę ir paimt į rankas vairą.

— Labai gerai! — atsakė ji, apžiūrinėdama sietyną.

— Nenoriu versti tavęs pasakyti, kad myli mane, Dina. Aš tik noriu žinoti... Nuo to priklauso visas mano likęs gyvenimas... taip pat ir tavo.

Apgraibom ji susirado užgesintą cigarą. Pirštai neklausė, o veidas balzganai švytėjo. Jis atsistojo ir pridegė jai cigarą.

Laikrodžio švytuoklė ant sienos šaukė ir šaukė.

Jis -suprato trokštąs, kad ji pasakytų mylinti. Norėdamas nukreipti mintis kitur, paklausė:

— Koks buvo jis? Levas? Ką jis tau žadėjo?

Jis nuslinko į kitą kambario galą ir vėl atsisėdo. Ji vis dar nieko nesakė. Jis nežinojo, ko tikisi. Įtūžio? Kad ji iš jo pasityčiotų ir pasakytų, jog jis pavyduliauja prieš laiką? Bet ko. Išskyrus tai, kas įvyko.

Ji susirangė šezlonge ir apglėbė save rankomis. Raizgus žmogaus kamuolys.

Jis priėjo prie jos dar sykį ir išgelbėjo plaukus nuo smilkstančio cigaro.

— Dina, — tyliai pašaukė ir suklupo priešais.

Iš pradžių jis bandė uždėti rankas ant šezlongo. Tačiau nesisekė. Tada, užuot mėginęs dar kartą, apglėbė ją pačią.

— Dina, kalbėk su manim, kalbėk... ar girdi?

Ji gergždė it sena, ilgai šaltyje stovėjusi ryla, kurią įnešė į vidų ir per stipriai prisuko.

— Jei nori verkti, verk, bet kalbėk su manim, ar girdi? — prašė jis.

— Jo čia nėra, — bejėgiškai pasakė ji. — Jis išnyko! Kiti liko čia. Išnyko tik jis! Ar supranti, kaip tai galėjo įvykti? Aš maniau, kad turiu jį... Bet taip nėra.

— Ar jis turėtų dabar čia būti?

— Taip.

— O kas tie kiti, apie kuriuos kalbi?

Ji papurtė galvą ir pamažu ėmė linguoti tai į vieną šoną, tai į kitą, apsisupus sijonais.

— Kodėl man piršaisi, Dina?

— Todėl, kad man seniai reikėjo už tavęs ištekėti.

— Kaip seniai? — paklausė jis gargždžių balsu.

— Benjaminas teisus. Reikėjo, kad tai būtum buvęs tu, o ne Jakobas!

— Ar tavo meilė tokia nepastovi, Dina?

— Meilė? — nusistebėjo ji.

— Taip — ar dar kaip kitaip gali pavadinti? Tau aš tebuvau vyriškis, kada ne kada parvykstantis į Jakobo namus.

— O tu? Kada tu pats parodei... meilę? Pamenu tik tiek, kad visada stengeis stovėti ten, kur nedega.

— Matyt, man neatėjo į galvą tokia galimybė... Kada davei man kokį nors ženklą, kurio nesupratau? Tai turėjo būti baisiai seniai.

— Per namus visada pralėkdavai kaip vėjas. Nespėji sulaukti, kol atsisėsi prie stalo, o tu jau vėl jūroje, už daugybės jūrmylių.

— Kada pamatei mane pirmą kartą? Turiu galvoje...

— Kai plaukėm į Bergeną. Nežinojau, kaip viskas pakryps. Be to...

— Be to, buvo Levas?

— Taip, — atšiauriai pasakė ji.

Jis atsistojo. Stengėsi atrodyt orus. Nebūtų pakenkę iš savęs pasijuokti. Bet jis nesijuokė.

— Ką matai dabar?

— Maniau, atsiklaupei norėdamas pasipiršti, — tarė ji.

— Ką matai? — pakartojo jis. — Mane ar rusą?

— Ar nesiliausi? O gal nori, kad išlaižyčiau visas grindų lentas, kuriomis vaikščiojo Levas?

— Jeigu tai būtų tik grindų lentos...

— Jei jau taip, manyčiau, kad pats turėtum viską išlaižyti, — iškošė ji.

Ir išnyko jam nespėjus nieko net pagalvoti.

Naktį Andersui rodės, jog rusas, apsiavęs didžiuliais auliniais batais, trepinėja palėpės koridorium rinkdamas viską, kas nors kiek Dinos. Dešinį lūpų kamputį, kuris taip keistai užsiriečia jai šypsantis. Verpetą priekyje ties kakta. Krūtis.

Rusas viską susikrovė į kelioninį krepšį ir nusitempė koridoriaus grindimis. Giliai per miegus Andersas pajuto norą, kad vyriškis būtų gyvas ir būtų galima plikomis rankomis išstumti jį pro duris.

Kitą rytą brėkštant jį pažadino langus prausiantis pietvakaris. Jis valandėlę gulėjo jusdamas savo kūną, priklausantį surambėjusiam Lofoteno žvejui. Tada prisiminė tą vakarą, kai grįžo namo.

Matyt, tokia jau jo prigimtis, kad kiekvienas rytas jam reiškia ko nors pradžią. Dienos šviesa viską keičia.

Jis nusiyrė į jektą sąrašų su apskaita ir užsakymais. Paskui patykojo, kada ji eis į kontorą krautuvėje. Popierius jis nešėsi po pažasčia ceratiniam aplanke, kad ir krautuvės darbuotojui, ir saujelei kitų žmogystų pasieniuose būtų aišku — jis su reikalu.

Ji pakėlė galvą, kai jis įžengė pro kontoros duris. Netgi ištarė jo vardą.

— Andersai!

Dėl visa pikta jis užvėrė duris. Pasiruošęs galingam potvyniui ir dar baisesniems išbandymams.

— Nori, kad šiandien aptartume verslo reikalus? — paklausė ji.

— Taip, — atsakė jis. — Noriu kuo greičiau viską užbaigti, kad dar ir dėl to nekiltų nesantaika.

— Ar mes su tavim nesantaikoje?

— Manau, kad taip.

— Dėl ko gi?

— Dėl to, kas turi išvalyti po Levo: aš ar tu.

Jis pamatė, kaip jos akys susiaurėjo, o rankos stvėrė protokolą, gulėjusį priešais ją ant stalo. Todėl nedelsdamas užbaigė mintį:

— Nusprendžiau, jog tai padaryti turiu aš. Jei pati neprieštarausi, norėčiau tuoj pat ir pradėti. Ar tekėsi už manęs, Dina Grenelv?

Akimoju ji išsitempė stačia prie stalo. Tarsi kareivis, staiga gavęs komandą.

— Taip! — sušuko ji beveik piktai.

Jis nelabai žinojo, ką daro jo rankos. Kai susivokė, padarė tai, kas buvo neįsivaizduojama vakar. Jis nuėjo prie spintos, kur stovėjo Dinos taurės ir pirktiniai gėrimai. Padavė jai tuščią taurelę.

— Štai! Laikyk! — pasakė.

Abiejų rankos buvo netvirtos. Jis pylė sklidinai, kol romas išsiliejo jai ant rankos. Tuomet pasilenkė ir ėmė laižyti.

Ji nepajudėjo. Laikas sustojo. Jis niekada nebuvo daręs nieko panašaus.

— Aš pradedu iškart, — sumurmėjo jis prie pat rankos. — Pagaliau išgersiu tą romą, kurį pažadėjai prieš išplaukiant į žūklę!

— Jei gersim romą šitaip, greit bankrutuosim, — pasakė ji.

— Tai jau tikrai, — sutiko jis.

Kai išsitiesė panirdamas į jos akių gelmę, vaizdavosi, kaip susiranda jos lūpas. Tačiau nelietė jos. Jie ilgai stebeilijo vienas į kitą. Staiga ji prajuko, o veidu pasruvo ašaros.

Visi, kas buvo krautuvėje, girdėjo, jog Lofoteno žūklės apskaita sukėlė smagaus juoko. Iš pradžių pasigirdo duslus Dinos kvatojimas, paskui ėmė pritarti ir Andersas, jog net skardas ėjo. Žūklė, be abejo, buvo sėkminga.

7 skyrius

Naujiena apie Anderso ir Dinos vedybas visiems, ne tik Olinei, suteikė tam tikrų garantijų.

— Kiekvienas žino tiek, kiek žino. Ir kieno koks reikalas, — atsikirto ji. Šitaip apgynė savo garbę. O po teisybei, ničnieko nenujautė. Nebuvo nei vaikštinėjimo naktimis, nei meilių žvilgsnių ar glamonių, iš ko būtum galėjęs spręsti apie ką nors išskirtina. Olinė tai suprato kaip išdavystę. O atleisti nepajėgė.