Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Nuodėmių kiekvienas turi pakankamai, — sumurmėjo Andersas.

— O kaip dvasininkai žiūri į šią problemą, mielas Johanai? — paklausė Dina.

Benjaminas puikiai matė, kad Johanas jaučiasi nekaip. Jis žaidė pypkės valikliu. Energingai barbeno juo per pirštų galus, o veidą užliejo raudonis.

Johanas norėjo būti protingiausias. Gudresnis ir už Andersą. Sunku buvo įžvelgti, ką pats Andersas apie tai mano. Juk negalėjai klausti.

Prie stalo pasidarė tylu. Geriausia buvo į juos nežiūrėti. Jis juk turi uždavinį.

Tuomet prabilo Dina, tarsi pamiršusi, kad Johaną kažko klausė:

— Būtų labai įdomu ten nukeliauti ir viską pamatyti. Tokia didžiulė šalis... tokia daugybė turtų. Ne vien brangenybių. Ir meno lobių. Muzika! Čia, pas mus, nėra erdvės nei nusidėjėliams, nei kitiems žmonėms. Tarp tų smulkių nusidėjėlių taip ankšta.

Šito jai nereikėjo sakyti. Jis ėmė manyti, kad ji nori išvykti.

Nejaugi galvoja išvažiuoti? Į ruso tėvynę? Gerasis Dieve. Viešpatie, kuris parodei, kad iš Anderso gali nužengti „Iškilmybė“ ir ramiai visus apgaubti. Jis privalo jai pasakyti, kad ji nevažiuotų! Kitaip užgrius nederliaus metai, prispaus bėdos ir pavasaris niekada neateis.

Ar Viešpats suvokia tokius akivaizdžius dalykus?

Reikia ką nors sugalvoti, kad ji pamirštų ketinus išvykti. Jo žvilgsnį patraukė į jį atsuktas laikraščio puslapis. Ten buvo rašoma apie anglę Florens Naitingeil. Jis ėmė balsu skaityti, kaip ji su savo žibintu vaikščiojusi tarp sužeistų kareivių Turkijoje ir padėjusi jiems ne vien maldomis už jų sielas. Visą gyvenimą paskyrusi lazaretams, smarvei ir kraujui, savo aštriu liežuviu vanojusi generolus, negailinčius sužeisto priešo. Karas, kuriame nebuvo nugalėtojų, vien pralaimėtojai, baigėsi. Angelas su žibintu grįžo namo, į Angliją. Išsaugojusi gyvybę, tačiau ligota ir palaužta dvasiškai, praradusi tikėjimą gėrio pradu.

Kol jis skaitė, visi nutilo. Tad galėjo paklausti:

— Kas tas „gėrio pradas“, kuriuo ji nebetiki?

— Ji juk buvo kare, — pasakė Andersas, — o ten nepamatysi daug gėrio.

— Kodėl? Ar lengviau pamatyti jį čia, kur nėra karo? — paklausė jis.

Andersas pasidėjo laikraštį ant kelių.

— Čia mes bent nešaudom žmonių, — tarė Johanas.

Garsai iš virtuvės ir kamaros pasidarė nepaprastai svarbūs.

Abiem rankom jis įsikibo į stalo kraštą. Kietai sučiaupė lūpas. Sėdėti tiesiai buvo pernelyg sunku. Jei atsiremtų į stalą, ko gera, praeitų. Kad jam bloga, niekas nematė. Bet viskas atrodė kaip nutirpę. Rankos ir kojos.

— Benjaminai! — pašaukė Dina skardžiu, tvirtu balsu. Ir atsistojo.

Tuomet didžiausias blogumas praėjo. Jei tik nežiūrės į juos ir atsargiai nuleis kojas ant grindų, viskas bus gerai. Dabar tereikia atsistoti. Jis nesusivėmė. Toli gražu. Žengė porą netvirtų žingsnių. Grindys artėjo prie jo.

Tada ji atsidūrė šalia. Sulaikė jį. Išvedė.

Vyrai liko su Rusijos caru, žuvų kainomis ir Moterimi su žibintu.

Riksmai sklido iš gilios grotos. Jis vis tiek žinojo, kas šaukia. Jo akys įkliuvo tinklan. Negalėjo išnarplioti jų. Jos buvo labai senos. Ir traiškanotos. Bijojo šviesos. Negalėjo ištrūkti. Naktis išmėtė savo pėdsakus žvilgančiais raštais, kurie atgyja šviesoj. Tinklas buvo baltos nertinės užuolaidos atvirame lange.

Rusas jį laikė. Riksmai siekė visur. Deginantis spaudimas smelkė ausies kanalus ir galvą. Aidas virpėjo net lūpose. Rusas išrėkė savo klausimą. Kelis kartus. Kratiniu, kurio neįmanoma buvo suprasti. Vyriškis tarpais taip priartėdavo, jog buvo justi garas iš burnos, čia vėl nutoldavo ir išnykdavo jam iš akių.

Kai jis būdavo arti, įkrisdavo į raudoną ertmę, kuri plėtėsi ir plėtėsi, o jo riksmas ėjo smarkyn ir smarkyn.

Kai jis nutoldavo, galėdavai kvėptelti oro ir pasijusti saugus. Benjaminas nurijo viską, kas buvo susikaupę burnoje, ir iššoko iš lovos. Parsinešti savo akių.

Tada suprato, jog stovi akmenų nuošliaužoj ir žiūri žemyn į Diną ir rusą, kurie it kirminai rangos viržyne. Jie tąsė ir plėšė vienas kitam drabužius ir galūnes. Tarsi negalėdami apsispręsti, ar būti tolimi, ar artimi, draugai ar nedraugai. Grūmės norėdami ištrūkti. Kabinosi vienas už kito.

Galiausiai ruso galva pasruvo raudoniu. Jis liko ramiai gulėti atstatęs savo ilgas pėdas į priešingas puses. Tarsi dirvoj numesta baidyklė. Šautuvas taip pat gulėjo viržyne, o šūvio skardo rauda sklido iš visų kalnų. Triukšmas buvo įvyniotas į vilną, o krūme plazdantis paukštis taip lėtai kilnojo sparnus, jog, rodės, nupuls.

Jis turėjo atverti burną, kad išleistų nepakeliamą tylą.

Staiga išdygo ji. Stovėjo jo kambarėlyje vienmarškinė, basų kojų pirštais liesdama kilimėlį. Jis bandė juos nustumti, kad ji neprieitų arčiau. Mat tebebuvo ruso šauksme. Taip pat norėjo, kad jį apkabintų. Jis buvo išdžiūvęs šienas ir dumbliai. Ji buvo didelis medis juoda lapija. Pavojingoj aukštybėj. Vis tiek reikėjo į ją kopti. Slidžiom šakom. Giliai kamiene stukseno. Lyg paukštis, kurį kažkas užsklendė viduje. Tuk tuk.

Jis užsilipo labai aukštai. Ten, viršuje, taip galingai siūbavo.

Netrukus ten atsidūrė ir Andersas. Mėlynu chalatu ir akimis, kurios nepaleidžia. Jis nebuvo panašus į save. Jo rankos, it skubančios varnos, stvarstė už šakų ir šakelių. Visur braškėjo traškėjo. Andersas krito ir lipo. Krito ir vėl kopė aukštyn. Galėjai matyti, jog medis neskirtas ir Andersui.

Pagaliau pavyko atplėšti akis nuo užuolaidos ir pravirkti.

— Kas tave taip išgąsdino? — paklausė Andersas.

— Rusas! Jis tapo caru. Jis tik guli, šaukia ir klausinėja!

— Ko klausinėja?

Pasidarė labai pavojinga. Andersas prasmego grindyse. Tikriausiai užsimušė. Negi ji nesuprato, kad turi neleist jam nukristi.

Andersas juk nežinojo, kad jam negalima klausti.

— Tai žino Dina! Ji žino! Juk ji moka rusiškai!

Jos veidas! Pasidarė toks plokščias. Turbūt niekada čia nebuvo. Dabar ji išeina! Iškeliauja. Ji pasiėmė skrybėlių dėžę ir nusiyrė j garlaivį. Įvyko blogiausia!

Bet ji neišėjo. Ir leido pasilikt Andersui.

Vieną dieną Dina patykojo Tomo arklidėje ir pranešė, kad medžiokliniai šautuvai ir parakas neturi kaboti ant akių, juos reikia užrakinti. Jis gūžtelėjo pečiais ir pažadėjo padaryti taip, kaip ji liepusi. Tačiau kai jis paklausė, kodėl, ir išgirdo atsakymą, jog dėl Benjamino, nesusilaikė.

— Berniukas juk turi pratintis prie suaugusiųjų gyvenimo, nesvarbu, kad rusas nusišovė.

— Bus taip, kaip pasakiau, — tarė ji.

— Negalime visą gyvenimą slėpti nuo jo šautuvo. Juk netrukus išaugs į tikrą vyrą.

— Pasakiau, ir viskas.

Tomas ilgai į ją žiūrėjo. Paskui nedideliais glėbiais ėmė dalyti arkliams šieną, skendėdamas senos, išdžiūvusios vasaros debesyje.

— Ką Andersas apie tai mano? — paklausė jis.

— Andersas nesinaudoja šautuvu.

— Ne, tas vyras ne medžiotojas, — pasakė jis. Balse buvo justi pašaipa.

— Dėl to, ką veikia Andersas, Tomui lai nesopa galvos! Tai daroma dėl Benjamino.

— Aš ilgą laiką rūpinausi Benjaminu, negi nesupratai?

— Dėkui už vargą, Tomai!

— Tai tiesiog savaime suprantama. Manau, kad mudu jį ir pradėjom.

— Tomai!

— Bijai, kad papasakosiu Andersui, kaip viskas buvo?

Pasisukusi eiti, ji sustingo. Pakėlė vieną ranką ir atsigrįžo į

jį su tokia jėga, jog jis pamanė, kad smogs.

— O ką Tomas gali papasakoti? — tarė ji ir priėjo taip arti, kad jis ant veido juto jos kvėpavimą.