Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Kai tavo motina pirmą kartą keliavo j Bergeną, kortomis geriau lošė, — pasakė Antonas.

— Ji metų daugiau turėjo ir buvo ištekėjus, — pasakė Andersas ir pašnairavo j jutą.

— Kiek jai buvo? Šešiolika? — kažkas paklausė.

— Šiaip ar taip, pamenu, Jakobui nepatiko, kad ji gulinėja po bure ir skelia kortomis, — atsakė Antonas.

— Užteks, — tarstelėjo Andersas.

Keista buvo ne tai, ką Andersas pasakė, o žmonių reakcija. Staiga visi sušneko apie visai ką kita arba, pasinėrę j savo užsiėmimą, ėmė pratisai švilpauti.

Kartą, plaukiant pro sodybas ir prieplaukas, kur, kaip pasakojo Andersas ir Dina, jie turėjo pažįstamų, Benjaminas paprašė užsukti į krantą.

— Ne, teisybė, mes turim greičiau pasiekti Bergeną, nes paskui bus vėlu ir niekas nebenorės mūsų prekių, — pasitaisė jis, dar niekam nespėjus atsakyti.

— Bet kai plauksim į šiaurę, siaubsim visą pakrantę, miegosim lovose ir sėdėsim ant kėdžių! — tarė Andersas ir ėmė dėstyti, koks jis patenkintas šiemetiniu kroviniu. Tiesa, turėjęs atsakyti vienam kitam trobelninkui, norėjusiam įduoti žuvis, neatitinkančias reikalavimų.

— Taip galima įsigyt priešų. Ne juokas, kai išbrokuoja tavo žuvis. Juk žmonėms tai vienintelis uždarbis. Bet, matai, Bergene mes turime išlaikyti gerą Reinsneso jektos vardą. Taigi tegul žmonės pristato pirmarūšę prekę. Ar ne taip, vaike?

Bergeno prekių kontrolieriai buvo patys sau ponai, nesvarbu, kam jie tarnavo. Jų žodis prilygo įstatymui. Jeigu vieną džiovintų žuvų partiją jie priskiria prie pirmarūšių olandiškų, vadinasi, tai įstatymas, kurio niekas negali pakeisti.

Apie tai Andersas išrėžė ilgą kalbą.

— Matai, Benjaminai, Bergeno prekių kontrolieriai labiausiai vertina olandiškąsias. Šios turi būti tam tikros mėlynos spalvos, švarios ir neviršyti uolekties. Sverti turi ne daugiau kaip pusantro svaro! Geriausia, jei tik vieną! Ar supranti, vaike? Brėmeniškės taip pat labai geros, tik per didelės, kad galėtų būti olandiškosios. Jos vežamos į Bremeną, Olandiją ir Viduržemio jūrą. Puiku būtų ten nuvykti, ką? Paskui dar džiovintos menkės. Šios turi būti baltos, žvilgančios odos ir mėsos, perskrostos iki pelekų. Tai pirmarūšė prekė į Olandiją! Po perkūnais, kaip ten visur lygu!

Kai Andersas norėdavo turėti gerų džiovintų žuvų, labai žiūrėdavo, kad žuvys būtų skrodžiamos ir sūdomos šviežios, po to dvidešimt keturias valandas laikomos medinėje statinėje. Perplautos kraunamos į ne aukštesnes kaip vienos uolekties krūvas. Vidinę pusę dedant prie vidinės. Paskui išdėliojamos ant švarių uolų džiūti. Jokiu būdu ne ant žolės ar kemsyne. Ir niekada nekraunamos j krūvas, kol kaip reikiant neišdžiūva.

— Aš nevežu į Bergeną žuvų, kurios sūdomos tiesiog ant sandėlio grindų. Gali būti ramūs!

Nuostabu, kad jūroje Andersas tiek daug plepėdavo. Apie žuvis. Ypač jei pats manai, kad visos džiovintos žuvys atrodo vienodai, kad ir kaip jas vadintum.

Per visą kelionę j pietus rusas neišleido nė garso. Turbūt negalėjo keliauti kartu. Pasaulis neaprėpiamai platus ir didelis.

Žmonės krante nežinojo, kad kalvos ir kalnai gali atrodyti tokie aštrūs, jei tik patys šviesią naktį nėra plaukę prošal.

Dar buvo justi jūros kvapas. Nuolat. Net giliai įmigus. Toks be galo sodrus kvapas. Žmonės, matyt, nuo jo darės kitokie.

Naktys, beje, taip pat mainėsi. Kuo toliau jie plaukė į pietus, tuo jos melsvėjo. Ir žmonės vairiose vietose, kur jie nuleisdavo inkarą ir išlipdavo į krantą apsirūpint šviežiu maistu ir vandeniu, šnekėjo vis kitaip.

Jis buvo skaitęs apie kalbų sumaišymą Babelyje, bet kad taip galėtų būti vienoj šaly, atrodė labai keista.

— Norvegija ilga kaip žarna. Todėl taip yra, — pasakė Antonas ir atsipjovė griežinėlį sūdyto kumpio, kurį laikė pakabinęs prie stiebo drobės skiautėje.

— Ne, — paprieštaravo Benjaminas, — taip yra todėl, kad kadaise Babelyje buvo sumaišytos kalbos ir niekas nebesuprato, ką sako kaimynas, tad žmonės turėjo išsisklaidyti po pasaulį ir pradėti gyvent atskirai!

Antonas pamiršo kramtyti.

— Kad jį kur velniai! — rimtai tarė jis ir įkišo peilį makštin. — Tai štai kaip viskas buvo. Palauk, tuoj išgirsi Bergeno poniučių gargaliavimą! Jos, matyt, vienos pirmųjų spruko iš Babelio!

Kai jie pasiekė Bergeną, ne vien nuo šnektos jis turėjo išplėsti ausis ir akis. Ir labai susiimti, kad išvis nepamirštų kvėpuoti. Tarpais garsiai šliurkstelėdavo į plaučius kelis gurkšnius oro, o paskui būdavo tylus ir nematomas iki kito kvėptelėjimo. Staiga įspūdžių sūkury jis pastebėjo naująją Dinos skrybėlę.

— Graži kaip Edeno sodas, — pagyrė jis.

Tačiau kai ji norėjo paimti jam už rankos, atšoko.

— Ne, dėl Dievo meilės! Aš negaliu remtis į moterį! Dina turėtų suprasti.

Jis ėjo šalia Anderso vieną ranką užsikišęs už švarko iškirptės, o kitą užmetęs už nugaros.

Iš pradžių stebino viskas, ką matė uoste. Daugybė laivų. Burės. Šūkalojimai. Tai dar niekis. Mat iš tolo galėjai įsivaizduoti ką tinkamas. Tačiau kai jie išlipo į krantą, viskas užgriuvo taip, jog neįmanoma buvo surikiuoti. Begalinės eilės stogų, prieplaukų ir frontonų. Vežimai ir vežimaičiai, kinkyti ir ne. Visokio plauko žmogystos. Tokiais neregėtais apdarais, jog atrodė kaip iš paveikslų. Dauguma ponių virš galvų laikė skėčius. O jis manė, kad tai lensmano žmonos Dagnės išmonė.

Žuvų turguje viskas buvo paprasčiau. Net kvapai rodės pažįstami. Tačiau ir į vieną, ir kitą pusę plūdo tokios minios žmonių, jog labiausiai jam priminė skruzdėles, zujančias į skruzdėlyną ir iš jo. Net nežinojai, kuo jos iš tiesų užsiima. Turgaus grindiniu kaukšėjo medpadžiai, o žmonės visąlaik buvo kažkuo užsiėmę, visai kaip namie. Bent jau tie, kurie vaikščiojo žeme. Sėdintieji brikuose su pakeliamais stogeliais atrodė taip, lyg vasaros metą būtų išsiruošę pas probstą švęsti Kalėdų.

Jis suprato, kodėl prieš išlipant į krantą Bergene reikėjo žmoniškai apsirengti. Andersas tokį ilgą kelią vežėsi laikrodį su grandinėle, kad, spiginant saulei, galėtų vaikščioti atsagstytu švarku.

Kalnai Bergene buvo tiesiog juokingi. Atrodė taip, tarsi negalėtų stovėti, jei visai šalia nebūtų žmonių. Darėsi šiek tiek nejauku nuo tokio jų artumo. Bet gyventojai, matyt, buvo įpratę, kad kalnai remtųsi į namų stogus. Atrodė kaip akmeniniai kauburėliai. Jis užsiminė apie tai Andersui, kai abu vaikštinėjo po miestą.

— Nemanau, kad reikėtų tai sakyti kam nors, kas Bergene gimęs ir užaugęs, — netverdamas juokais tarė Andersas.

Vieną dieną jie nusisamdę briką ir važinėjo po miestą, lyg būtų turėję reikalų. Andersas priminė Dinai, kad jie čia buvę anksčiau. Ji nusišypsojo giedromis akimis. Kai jie žiūrėjo vienas į kitą, Benjaminą užliejo šiluma ir džiaugsmas. Visai be priežasties. Jie juk kalbėjo ne su juo.

Kuo didesni buvo namai, pro kuriuos jie važiavo, tuo didesni sodai ir medžiai augo aplink. Išskyrus tuos namus, kuriuos matė miesto centre, mat tie stovėjo taip sulipdyti, jog galėjai pamanyti, kad Bergeno gyventojai neturėjo už ką pasistatyti savo namų sienų, tad gavo šlietis prie kaimynų.

Kai jie ėjo į savo būstą, kurį išsinuomojo krante, jį apėmė didelė nuostaba. Norėjo, kad jie tai suprastų. Todėl stabtelėjo ir prisimerkęs pažvelgė aukštyn į namų stogus.

— Kaip jiems gali patikti statytis dideliuose miestuose? Ir kaip žmonės gali pirkti ir pardavinėti tokią galybę daiktų, ir rasti, kur juos panaudoti!