Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Taip, jaunystė, — nusijuokė Andersas.

— Po teisybei, nebebuvai toks jaunas, — tarė Sofija.

— Tiksliai nepamenu... — sumurmėjo Andersas.

— Nemanau, kad Dinai prie širdies tokie plepalai, — pasakė Sėrenas ir mostelėjo taure į Diną.

Ne, ne, geriau jam buvo to nesakyti. Megztinis jau sutvarkytas! Ko ji dar ten krapštosi?

— Mes Reinsnese nebijom, kai žmonės šneka mums girdint. Blogiau tai, kas pasakoma už akių, nes į tai negalime atsakyti, — tarė Dina.

— Dėl Dievo meilės... — susigėdusi pasakė Sofija ir ėmė apžiūrinėti savo pirštų galus.

Šneka nutrūko. Tyla priminė negyvas muses ant palangės. Sėrenas valandėlę pasukiojo nykščius, tada tarė:

— Mes nepažįstame Dinos taip gerai, kaip pažįstame Andersą. Tegu ji nelaiko už bloga, kad mes mažumėlę draugiškai pajuokaujam.

Sofija atsidūsėjo ir pasakė, jog naktį, matyt, būsią lietaus... po tokio vakaro. Tada grąžino megztinį. Jos šypsena buvo visiškai negyva.

Jis padėkojo. Kol vilkosi megztinį, Andersas pastatė taurę ir priėjo prie didžiojo krėslo, kuriame sėdėjo Dina. Kai Benjamino akys išlindo pro megztinio iškirptę, Andersas lyg namie pasiėmė nuo rūkomojo stalelio cigarą. Kruopščiai jį aplaižė. Graži Anderso burna labai tiko cigarams laižyti. Buvo matęs anksčiau, kaip jis tai daro. Dabar vos neėmė linksėti, kai minkštos Anderso lūpos apžiojo cigarą. Tada Andersas jį pridegė ir, užsitraukęs porą dūmų, padavė Dinai.

— Kai esi su Dina, neįmanoma prisiminti, kokias nesąmones kadaise išdarinėjai. Jos nieko nebereiškia. O mergina juk gerai ištekėjo ir be mano pagalbos, — tarė jis.

Akimirką Andersas pastovėjo priešais ją, tada įsispraudė į krėslą prie jos. Nedažnai išvysi tokį vaikiškumą. Iš tikrųjų. Tačiau smagu. Mat Dina jam nusišypsojo ir padarė vietos.

Pro duris iš sodo siūbtelėjo vėjas. Dievo pirštas perbraukė Dinai veidą. Štai taip. Dina atsigręžė į Andersą.

Vėliau, kai jis jau spėjo vienai mergaitei patampyti už kasos ir šnektelėti su kita, atėjo Sofija ir paklausė, ar jam nereikėtų eiti į viršų, mat jau vėlu. Jam buvo gėda, nes mergaitės girdėjo. Tada tarpdury pasirodė Andersas ir tarė:

— Benjaminas greit bus suaugęs vyras! Buvo puikus darbininkas plaukiant į Bergeną. Tokiems vyrams nereikia daug miego.

— Aš tik maniau... — tarstelėjo Sofija, bet Andersas stvėrė jai už rankos ir pasakė, kad ji turinti su juo pašokti.

— Ar tai tavo tėvas? — susižavėjusi paklausė viena mergaitė.

— Taip, — atsakė jis net nesuabejojęs. — Taip, Andersas — mano tėvas! — pakartojo.

Mergaitės nusekė akimis Andersą.

— Tu nepanašus į jį! — pasakė ta su kasom.

Jai nereikėjo to sakyti! Kam taip pasakė? Negi visas pasaulis išsikraustė iš proto? Bet jis nurijo apmaudą ir patylėjo.

— Tu panašus į savo motiną, Diną Grenelv, ji baisiai graži! — pasakė toji berniukiškais plaukais ir pakreipė galvutę.

Tada jam šovė į galvą mintis. Kad jis turi su ja pašokti. Anoji galės stovėt kaip drimba ir vėpsoti. Jis suko Boletę, ne taip jau dažnai užmindamas jai ant kojų. O ir pati neką geriau šoko.

— Aš prastai šoku, — pasakė uždususi.

— Aš irgi! O mums nusispjaut! — tarė Benjaminas, ir jį apėmė toks beribis džiaugsmas, jog nuo kaklo iki pat kulnų pajuto aštriai dilgsint.

Kai jie užlipo į viršų, kur jiems buvo paklota miegoti, ir palinkėjo vieni kitiems labos nakties, Andersas uždarė duris tarp kambarių. Tačiau jis viską apie juos žinojo.

Įsikniaubė Dinai tarp krūtų ir išplaukė su ja jūron. Rusas vis tiek buvo šalia, klampios, dvokiančios dervos klane. Benjaminas norėjo atsikratyti jo, nugramzdinti jūroje. Juk turėjo teisę ramiai paplaukioti su Dina. Bet ta šlykšti smarvė nenyko. Jis pašaukė Andersą. Tačiau atstumas iki „Motušės Karenos“ denio, nuo kurio Andersas stebėjo kelią, buvo per didelis.

Virš jų visąlaik ratus suko didelis bjaurus padaras: nei gyvatė, nei varnas, nei kiras, kažkoks jų mišrūnas. Nerdavo žemyn ir vėl kildavo į dangų.

— Ji ne tavo. Argi nematai? — sukrankė paukštis jam į ausį. — Ji turi iškeliauti. Nes juoda!

Pasidarė bjauru. Šleikštu. Plaukti su ja. Norėjo ją paleisti ir nenorėjo. Ji plaukė kartu. Buvo baisiai sunki. Jis vėl norėjo pašaukti Andersą. Bet neįstengė. Ką jam daryti? Ji plaukia kartu. Ji ne jo ir nori iškeliauti.

Paukštis išsinėrė iš odos ir užmetė ją ant jo. Jis matė, jog tai ir rusas, ir ne rusas.

— Pasakyk ką nors! — suriko jis padarui. Bet paukštis neatsakė, tik įsibrido į jūržolėm apžėlusį paplūdimį. Į pačią smarvę!

Ten stovėjo mergaitė su kasomis. Tarp akmenų ji užkūrė didelį laužą. Šiluma taip tvoskė jam į veidą, jog ėmė deginti. Degė jo pilve. Ir ten, ko jis nemokėjo įvardyti. O visi medžiai jūros pakrantėj liepsnojo.

— Tai todėl, kad visada turi ištekėti už kito! — pašaipiai tarė mergaitė. Ji išleido savo kasas. Plaukai plaukė per žiežirbų lietų. Plaukė į jį. Plonos auksinės gijos juodoje jūroje.

Dina keletą kartų pagrečiui ištarė jo vardą. Tarsi būtų ką tik atradusi jį ir tiksliai nežinotų, kas jis toks.

Jis pasidarė didelis ir tuščiaviduris. Jo akys matė kiaurai jūros. Viskas atrodė įprastai. Iki pat dugno. Taip, lyg žiūrėtum pro langą.

Jis galėjo pažvelgt ir į viršų. Per jūrą ir orą. Iš dugno. Tai nebuvo keista. Danguje žiojėjo plyšys. Andersas be galo lėtai krito pro skylę. Panašiai kaip popierinis paukštis, kurį paleidi pro palėpės langą. Dūsaudamas ir dejuodamas, jis nusileido į ką tik išskalbtą, saulėje išdžiovintą vilną. Juk taip ilgai išbuvo Lofothavo iže.

Jis juto dilgsėjimą sušalusiuose Anderso pirštų galuose. Buvo ir skausminga, ir malonu. Visai gerai. Taip, kaip šilumoje esti nušalusiam.

11 skyrius

Kai jis grįžo namo, buvo gražus ruduo, pilnas jaukių kvapų. Jis galėjo vaikštinėti po dvarą ir krautuvę, pasakodamas istorijas apie Bergeną ir Pasaulį.

Tuomet dar nežinojo, kad kitą rudenį bus siunčiamas į mokyklą Tromsėje. Nugirdo vieną dieną, kai sėdėjo motušės Karenos kambarėlyje, neuždaręs durų į svetainę. Kartais durys likdavo praviros.

Andersas Dinai balsu skaitė laikraštį. „Jieveris ir sūnus“ skelbėsi pigiai parduodą seną portveiną, muskatinį vyną, aviečių actą ir žibalą lempoms. Valandėlę buvo tylu, paskui jis skaitė toliau. Apie laišką, neatsiimtą iš Generalinės pašto direkcijos, adresuotą Dinai Grenelv nuo pastoriaus Johano Grenelvo, išperkamasis mokestis dvylika šilingų.

Anderso balsas buvo kažkoks keistas. Tarsi bandytų išmokti atmintinai ir neįstengtų.

— Kodėl neatsiėmei laiško, Dina? — paklausė Andersas.

— Nes žinau, kas jame parašyta, — atsakė ji, tarsi kalbėdama apie vėjo kryptį.

— Žinai, kas jame parašyta?

— Taip.

— Bet dėl Dievo meilės... Ar tau galvoj negerai?

— Tas pats kaip ir praeitą sykį.

— Štai kaip. O ką jis rašė?

— Jog norįs nedidelės sumelės, kad galėtų vykti į Kopenhagą toliau studijuoti teologijos.

Andersas kone išnyko.

— Apie tai aš nieko nežinau.

— Suprantama. Nenorėjau tavęs varginti.

Tada liko tik sieninis laikrodis. Kalė jų alsavimą į sienas, grįždamas į jo ausis nepakeliamu triukšmu.

— Argi negali jam padėti, Dina?

— Ne!

— Nejau iš tikrųjų?

— Taip!

— Bet juk netiesa, Dina.

— Per visus tuos metus Johanas gavo daugiau nei užtektinai. Vienintelis jo darbas buvo trintis mieste su knygelėm po pažas- čia. Dabar kitam atėjo eilė studijuoti. Tai brangiai atsieis.