Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Liaukis šitaip kalbėt apie Diną! Kitaip... kitaip aš tave nušausiu! — suriko jis.

Pagaliau ji vėl tapo bent kiek savimi. Užčiaupė burną taip, jog suliulėjo žandai, ir įbedė į jį akis.

— Viešpatie, pasigailėk mūsų! Vargšas, vargšas vaikytis! O dabar ji žada tave išsiųsti! — sukūkčiojo ji ir apglėbė jį.

Jį prarijo rūgštus, saldus ir miltinas pasaulis.

Dabar galima vėl pradėti galvoti. Viskas praėjo.

Jis susirado Andersą, norėdamas jį įspėti apie Olinės grėsmę. Vis šis tas, nors ir maža naudos.

Andersas vaikščiojo po sandėlius rikiuodamas, ką reikės vežti į Lofoteną.

Jis suraukė kaktą ir paklausė:

— Ar Dina girdėjo?

— Ne, buvo arklidėje.

— Nereikia jai dėl to galvos kvaršinti. Olinė labai prietaringa.

— Nebuvo malonu viso to klausytis, — pasakė jis.

— Pamiršk! Kartais Olinei reikia išsiplūsti. Ji visai kaip garo mašina! Geriausiai dirba, kai išleidžia garą. Verčiau lik čia, padėsi man viską suskaičiuoti ir sukrauti.

Andersas šyptelėjo, bet galėjai matyti, kad jis truputį susirūpinęs.

— Lofoteno žvejai, ne taip kaip arkliai, turi dviejų šimtų metų senumo teisę į trijų mėnesių maitinimą, — tarė jis, išskleidė seną sąrašą ir balsu perskaitė: — „Tuzinas svarų sviesto, tiek pat rauginto sūrio ir pora varškės sūrių. Du vogai duonos papločių. Toliau — du svarai miežinių miltų žuvienei. Taip pat visas rūkytas avies kumpis ir šiek tiek sūdytos mėsos. Dvidešimt sklindžių, pusė kvartelio[4] silkių. Ankeris[5] gėrimo, ropinė degtinės ir keli markai[6] tabako. Kiekvienam atskirai dar reikia miltų košei ir sirupo pagal poreikį. Bendra viso to vertė dešimt talerių“.

— Ar jie šitiek suvalgys?

— Ir dar daugiau. Jei nori turėt geriausią įgulą, geriau paskaičiuoti per daug nei per mažai. Su įgula aš galiu tvarkytis pats, nesvarbu, ką Olinė sako, o žuvis siunčia Viešpats. Tačiau net aptikęs tuntus žuvų, neturėsi naudos, jei įgula bus ištižus.

— Būtų įdomu pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo...

— Baisybė žvejų! Rodos, girdėjau, kad Lofotene žūklauja koks dvidešimt tūkstančių. Kiekvienas vyras turi savo mantą. Daug priskaičiuotum dėžių su duonos papločiais ir skrynių. Devynias galybes aprangos ir aulinių batų. Pirštinių, kurios, pririštos prie laivagalio, mirksta vandenyje, kad būtų švarios ir nesuledėtų.

Galėjai įsivaizduoti keturiasdešimt tūkstančių pilkai baltų žvejų, viena vora plaukiančių Vestfiordu. Ne juokas. Keista, kad niekas jam anksčiau nepasakojo.

— Sakai, Olinė skundžiasi, kad Dina duoda arkliams miltų. Tai dabar žinok, kad ne kas kitas, o tavo motina prieš daugel metų išsprendė painiausią uždavinį apskaičiuodama, kiek sūrio, sviesto ir uostomojo tabako kiekvienais metais reikia Lofotene. Tada ir pradėjau gabenti prekes pardavimui. Olinė nemato toliau už Reinsneso virtuvės, vargšelė... Mudu su Dina į tai žiūrime kiek kitaip.

Jis pasakė „mudu su Diną“. Viskas gerai. Andersas tam pritaria. Vadinasi, klydo Olinė.

— Nors važiuoji į Tromsę mokytis, aš tau, vaikei, pasakysiu, kad žūklė — tai laisvė ir nuotykiai! Gilus nakties miegas. Pūliuojantys pirštai ir beribis gyvenimo džiaugsmas. Net kai žūklė nenusisekus, ištrūkti iš namų — tikra palaima. Visa kita, ko nebegali atitaisyti, turi palaukti, kol grįši.

— Ar aš galiu plaukti kartu į Lofoteną?

Jis matė, kad Andersas nežino, ką atsakyti. Tačiau pakartojo klausimą.

— Pakalbėsiu su Dina, — netvirtai pažadėjo Andersas.

Bet jie abu žinojo. Apie tai negali būti nė kalbos.

Andersas atsikrenkštė ir tarė:

— Turi gerą galvą, vaike. Reikia duoti jai darbo, kol nepasenai ir neiškvaišai.

— Tu juk irgi turi gerą galvą, Andersai! Bet dėl to tavęs niekas nesiunčia į svetimus namus Tromsėje!

— Ne, mano jaunystėje buvo kitaip. Džiaugeisi, jei kas duodavo darbą už išlaikymą. Be to, mano verslas ne toks, kad reikėtų skaityti knygas.

— Aš noriu būti škiperis, Andersai. Pasakyk Dinai, kad mes taip nusprendėm!

— Dina netiki, kad iš tavęs gali būt škiperis.

— Kodėl netiki? Aš jai įrodysiu!

— Ir aš nemanau, kad iš tavęs bus škiperis.

— Ar už tai, kad netinku būti škiperiu, turėsiu galuotis Tromsėje?

— Ne, tu esi laimingiausias berniukas iš visų, kuriuos pažįstu. Mes manome, kad tu tapsi dideliu žmogumi. Todėl tau reikia į mokyklą.

— Kas aš būsiu?

— Laikui bėgant pats pasirinksi. Tai bus kas nors svarbu!

— Aš maniau, kad būsi man tėvas ir taip pat spręsi. O dabar vis tiek sprendžia ji viena!

Nieko negalėjai padaryti, kad sukilo pyktis. Žodžiai ištarti, ir neįmanoma jų atsiimti. Andersas žiūrėjo į grindis.

— Tavo motinai turbūt geriau žinoti.

— Pats matai, ką iš to turi Johanas. Dabar tik guli šezlonge su pastoriaus sutana ir kaulija pinigų!

Andersas neišlaikė nesusijuokęs.

— Tai visai kas kita. Jis nėra Dinos sūnus, — linksmai tarė.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Tu, Benjaminai, kitaip suręstas.

— Iš kur žinai?

— Matau, kai būni įširdęs. Ir kai būni švelnus.

— Bet mes abu esame Jakobo, ir Johanas, ir aš, o tu juk žinai, kas atsitiko Jakobui? Dabar tik kaip puošmena kabo ant sienos ir vaidenasi drabužinėje salės pašonėj.

— Kas sako, kad vaidenasi?

— Dina sako, kad jis ten yra.

— Šit kaip, — mąsliai tarė Andersas.

— Jis nepavojingas.

— Galbūt.

Andersas prisikimšo pypkę ir uždegė.

— Ar tu tiki vaiduokliais ir šmėklomis, Andersai?

— Tie padarai manęs labai nekamuoja.

— O mane kamuoja.

— Kas būtent?

— Rusas. Jis persikraustys su manimi į Tromsę. Ten man nebus su kuo žaisti šachmatais naktimis.

— Ar tebesapnuoji rusą?

— Taip.

— Ką jis daro?

— Šaukia ir klausinėja.

— Ko klausinėja?

— Ar aš negalėčiau būti jo liudytojas.

Jam niekada nereikėjo šito sakyti! Suvokė iškart, kai žodžiai jau buvo išsprūdę. Jie turėjo likti neištarti!

— Vis dar jauti nuoskaudą, kad lensmanas tave tąkart tiek daug klausinėjo?

— Nežinau...

— Negali pamiršti, kad jis nusišovė?

— Tai buvo šautuvas!

Jis pakartojo kelis kartus, kad neliktų abejonių.

— Taip, šautuvas! — pritarė Andersas.

— Kaip manai, ar būna, kad žmonės šaudo vieni kitus? — paklausė jis, nors ir žinojo, kad neturi to daryti.

— Būna, bet ne čia.

— Kodėl ne?

— Visą likusį gyvenimą praleistum cypėje. Žmonės šaudomi tik kare.

— Ar nepažįsti nė vieno, kuris ką nors nušovė?

— Ačiū Dievui, ne!

— Pagalvok. Labai gerai pagalvok!

Tai buvo tas pat, kaip vaikščioti peilio ašmenimis. Neįmanoma pabėgti. Jis tai pasakė.

— Liaukis, vaike! Man nėra reikalo apie tai galvoti.

Galėjai tiesiog stebėti mažą padarėlį juoda nugara, paprastą vabalą, iš lėto roplojantį lentos atraiža. Juodu žvilgančiu šarvu. Staiga pajuto, jog turi ką nors daryti. Pasidarė taip tuščia. Neįmanoma tverti. Jis atsistojo ir kulnu sutrėškė vabalą.

— Kaži ar gražiai pasielgei? Juk nepadarė tau nieko bloga? — tyliai pasakė Andersas.

— Negyvas rusas irgi nėra gražu, juolab kad ir jis nieko bloga nepadarė, — pasakė ir klestelėjo ant statinės. Ši susvyravo. Grindys velnioniškai nelygios.

— Tiesa, — pasakė Andersas.

— Kaip tau atrodo, kaip ji gali... gyventi lyg niekur nieko? — išgirdo save tariant.

— Ji negyvena lyg niekur nieko. Tiesiog stengiasi neištižti, — pasakė Andersas ištįsusiu veidu. Galėjai pamanyti, jog Andersas visažinis.