Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Ar berniukas matė? — išgirdo save tariant. Iš kažkur toli.

— Nežinau, — atsakė ji taip tyliai, jog jis valandėlę turėjo įsiklausyti tamsos, kol suprato.

Tada jis ir kitą ranką įnėrė į jos ranką. Gniaužė tol, kol suskaudo kaulus. Bet ji, matyt, nejautė.

— Ką dabar darysi? — paklausė ji.

Jis keletą kartų atsikrenkštė. Tuomet suvokė, kad abu sėdi ir šąla, tad geriau apklojo save ir ją.

— Velniai žino! — galiausiai sušuko ir prispaudė ją prie savęs. Tarsi nieko daugiau ir nežinotų.

Laikas sruveno pas juos atgal kaip smėlis, kurį palieka banga, kai jūra ima slūgti.

— Ką jis tau padarė? — pasigirdo iš jo lūpų.

Ji papurtė galvą. Purtulys pasklido visame jos kūne, virsdamas drebuliu. Jis negalėjo suprasti, ar ji verkia. Bet veidas prie jo krūtinės buvo sausas.

— Dina?

— Tiesiog negalėjau jam leisti išvykti. Atšliaužė gyvatės, ugnis...

— Ir tai sakai tu! Kuri grasina mane palikti! Ar manai, kad ir aš turėčiau užsitaisyt šautuvą?..

Ji pažvelgė į jį. Akys žvilgėjo tamsoje.

— Taip! — tvirtai pasakė ji. — Jei tavo meilė tokia stipri. Padaryk tai! Jei niekas neišdrįs, viskas liks kaip po senovei. Per amžius. Kas nors turi išdrįsti!

Jis išpūtė akis.

— Tu tik šitaip sakai!

— Padaryk tai, Andersai! Išlaisvink mane! Šitaip! Parašyta, kad meilė niekada nebūna bergždžia! Kad ji viską pergyvena. Man buvo kitaip. Jis nebeatėjo...

Andersas juto, kad širdis kapoja jo kūną į gabalus. Galingais smūgiais atkirto kaulus, kremzles ir mėsą, kol galva atsiskyrė ir nusirito j Dinos glėbį.

— Apsaugok mus abu, Viešpatie, mano Dieve!—sušvokštė jis, apkabinęs ją suglebusiomis rankomis.

Jam teko stovėti prie vairo šėlstant audrai, kai bangos kyla sulig bažnyčia. Tekdavo išskirti vyrus, kai tie puldavo vienas kitą su peiliais. Šaukdavosi velnio ir gerųjų dvasių, kai išbandymai darydavosi per sunkūs. Bet niekada nebuvo laikęs savo glėby ko nors, kas...

Tačiau tai — jo gyvenimas, taigi niekur nedingsi.

— Ką dabar darysi? — įsiterpė jos balsas. Svetimas ir nuožmus.

Jis įkvėpė oro. Daug oro.

— Aš laikysiu apkabinęs tave tol, kol papasakosi man viską, ką turiu žinoti. Ir tada tebelaikysiu! Tik nepabėk nuo manęs! Girdi! Nepalik manęs!

— Ar atlaikysi tokią naštą?

Jis ne tuoj atsakė, bet atsakymas buvo tvirtas:

— Aš atlaikysiu bet kokią naštą, kurią panorėsi nešti kartu su manimi! Viską, apie ką nors kiek žinau!

— Dabar žinai!

Ji kimiai, trūksmingai nusijuokė ir išsilaisvino iš jo rankų. Išlipo iš lovos, jam nespėjus sulaikyti. Čiuksėjo grindimis, tarsi užsimiegojus ko nors ieškotų. Pasilenkusi po lova išsitraukė naktipuodį ir ant jo atsitūpė. Jis girdėjo, kaip čiurškia. Netrukus garsas sumišo su verksmu. Jis atsikėlė ir atsisėdo šalia, aitriam šlapimo ir prakaito gare. Neišmanė, kuo daugiau užsiimti, tik pirštais ėmė šukuoti jai plaukus. Kai ji baigė, padėjo jai vėl įlipti į lovą.

Drebančiom rankom jis uždegė žvakę. Pastatė ant kėdės prie pat durų, kad šviesa jos nevaržytų. Priėjo prie praustuvo. Po vandens srove iš ąsočio palaikė rankšluostį ir nevikriai išgręžė į porcelianinį dubenį.

Kai grįžęs prie lovos nušluostė jai veidą ir kaklą, ji kažką sumurmėjo, bet jis ne iškart suprato.

— Aš juos visus sutikau. Patriarchus. Apaštalus. Joną. Judą. Simoną Petrą. Jie tebėra čia. Meluoja, išsižada ir išduoda. Net nemanau, kad jiem patiem būtų tai žinoma. O Kristus tebėra vaikas, nors prie jo kojų guli daugybė paleistuvių!

Ji stabtelėjo tarsi nebežinodama, kaip pabaigti.

— Bet... Andersai! Tu užsikrauni per sunkią naštą. Nepajėgsi!

— Pajėgsiu tiek, kiek tu pajėgsi.

Ji papurtė galvą ir atidavė jam rankšluostį.

— Viskas kartojasi. Mes visada darom tą patį. Visada. O tu nesupratai iki šios nakties. Bet dabar — dabar pamatei, Andersai!

Jis numetė rankšluostį ant grindų.

— Pamenu, galvojau, kad Levas nėra iš tokių, kurie pas ką nors pasilieka... Bet maniau, kad tu taip nori. Viešpatie! Dina, ar galėjau ką nors padaryti... kol dar nebuvo vėlu?

Ji papurtė galvą.

Jis tvirtai suėmė jai už pečių ir pasakė:

— Mums tereikia nuspręsti, kad nėra per vėlu, Dina!

Kažkur anapus savęs išgirdo, kaip arklys ir rogės įsuka į

kiemą. Deglo šviesa krauju aptaškė užuolaidas. Neilgai trukus prie koridoriaus durų pasigirdo galingas trepsėjimas, ir trys poros dramblotų kojų bandė surasti kelią į lovą.

Vienas sniego kąsnelis po kito lipo prie lango stiklo. Virto vienu dideliu kąsniu. Apsunkęs krito žemėn. Be garso. Tada valandėlę galėdavai žiūrėti į naktį. Kol naujos snaigės sulipdavo į naują kąsnį. Taip kartojosi lygiais laiko tarpais.

Kitą rytą jie surado vienas kito įdėmius žvilgsnius. Tarsi nė katras netikėtų, jog įmanoma, kad kitas būtų šalia. Kas, kad gulėjo susipynę. Jeigu kas nors dieną prieš tai Andersui būtų pasakęs, jog įmanoma toliau gyventi su tokiu žinojimu, būtų paprieštaravęs.

Vis dėlto jie atsikėlė. Ji pirma. Paskui jis. Nuėjo pas ją už širmos ir apkabino. Niekas nieko nesakė.

Per pusryčius jo akys nejučia nukrypo į jos rankas, ant riekės tepančias sviestą. Ilgi pirštai, suriesti prie peilio, prilaikė ruginę duoną lėkštėje. Staiga jis išvydo ranką, prie skruosto laikančią samišką šautuvą. Išgirdo šūvį. Aidas nuskardėjo per visą namą, bet niekas nepakėlė galvos.

Šleikštulys. Teliko jį pripažinti. Pasiimti ir paslėpti.

14 skyrius

Benjaminas girdėjo pagyvenusius žmones sakant, jog laikas bėga pernelyg greitai. Jis irgi spėjo tai pajusti. Kai sužinojo, kad bus siunčiamas į Tromsę. Visas gyvenimas susidėjo tik iš mokslų ir mokytojo Angelio. Rodės, jis nebepriklauso prie gyvųjų.

Į Lofoteną ir ankstyvon kelionėn i Bergeną Andersas išvyko vienas. Jo niekada nebebūdavo namie. O jos žvilgsnį prikaustė kažkas, ko niekas kitas negalėjo matyti. Hana turėjo tiek pareigų, jog galėjai pamanyti, jau pasiruošus tekėti.

Jis ėmė gailėtis, kad taip ilgai šalinosi Tomo. Nors šio galva, vos pradėjus eiti įšalui, buvo pramušta vien drenavimu. Tomas pasiekė, ko norėjo, ir su Žemės ūkio bendrovės pagalba ėmėsi drenuoti žemes, kad pagausintų derlių.

Dabar Tomas įkalbėjo Diną įsigyti airšyrų veislės buliuką iš Trionelago. Apie jį buvo kalbama kaip apie vienintelį veršį visam pasauly. Andersas turėjo jį atgabenti grįždamas iš Bergeno.

Naujosios Stinės audimo staklės atnešė daug malonių permainų.

— Pasaka, ne staklės! Koks tvirtas volas ir puikus ranktūris. Platus, bet nepaprastai smagus, — neslėpė džiaugsmo Stinė.

Kad niekam neateitų į galvą suabejoti, kieno tai nuosavybė, Dina ant veleno liepė išpjaustyti Stinės inicialus. Panorėjus galėtų išsivežti jas į Ameriką.

Moteriškės traukė į dvarą jų skolintis. Nešinos siūlais, skudurų atraižom ir vedinos dukterimis. Mat staklių nevalia judinti! Jos apsistodavo didžiajame samdinių trobos kambaryje, kuris šiaip buvo skirtas poilsiui. Bet vyrams, matyt, atrodė smagiau pašonėj turėti moterų pilną audyklą, nors vakarais su gaižiomis pypkėmis tekdavo eiti ant laiptų.

Nepažįstamos moterys keisdavosi skudurų atraižom, padėdavo viena kitai suverti metmenis ir nukarpyti galus. Jos juokdavosi, plepėdavo ir dainuodavo. Tai jam priminė mušamą sviestą arba šaltinį aukštikalnėje.

Audėjos nesusirinkdavo visos iškart. Ne, eidavo kaip Vilnelės krantan. Po vieną, po dvi. Pirmiausia alėja atšlamendavo sijonai. Paskui pasigirsdavo džiaugsmingi šūksniai ir tylus kikenimas palei išvietę ir samdinių trobą. Pokalbiai šnabždomis pro atvirus vakaro langus. Ir skambūs, skaidrūs dienos balsai. Ne jis vienas sekė, ką veikia atvykėlės. Visi dvaro vyrai. Girdėdavai juos klausiant, ar nereikia parvežti nuo kyšulio. Arba prikapot malkų. Arba pakabinti daugiau kablių lempoms. Galų gale jauniausias bernas pasišovė sukalti lentyną kraitėms su skudurų atraižomis, kad nesipintų po kojomis. Kai Stinės audimo staklės buvo pastatytos svetimoms merginoms naudotis, į Reinsnesą pasidarė nesunku privilioti vyriškos darbo jėgos.