Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tą pačią dieną jis padėjo Tomui rankiniu vežimėliu iš pievų suvežti žaiginių baslius. Reikėjo kentėti, nesvarbu, kad delne didelė žaizda. Tomą tokie dalykai nelabai jaudino.

Buvo liūdna nuo mokslų ir konfirmacijos šventės pereiti prie ūkio darbų su Tomu. Jis to nesakė. Vis vien nebūtų buvę jokios naudos.

Kaip galėjo būti toks kvailas ir girtis Elsei Marijai apie požemio dvasias? Juk neturi ko parodyti!

Be to, nesmagiai jautėsi Tomo draugijoje. Rodės, kad visąlaik yra stebimas, tarsi anas norėtų įrodyti, koks jis niekam tikęs. Kažkaip Tomas vertė jį vaikščioti užuolankomis. Negalėjo pasakyti, kaip būtent.

Lauko darbai prasidėjo tą dieną, kai jis, eidamas palei atviras arklidės duris, viduje išgirdo Tomo balsą:

— Berniukas išblyškęs ir suglebęs, nieko daugiau nedaro, tik sėdi ir mokosi per dienas. Taip ir susirgt galima.

Dinos atsakymo jis nesuprato.

Netrukus išgirdo, kad vienas katras išėjo. Jis spruko šalin jusdamas stiprų apmaudą. Kodėl ji kalba apie jį su Tomu? Kam ji tai daro?

Tądien buvo pristatytas vežioti baslių.

Niežėjo visą kūną, o ant savęs juto Tomo akis. Tačiau turėjo susitaikyti ir su tuo, jog Tomas bando užmegzti savotišką pokalbį.

— Įkaitai šiandien, — pasakė Tomas.

— Taip.

Tada abudu nunešė po keletą baslių ir sumetė į vežimėlį.

— Greitai važiuosi į Tromsę mokytis?

— Taip.

— Tikriausiai bus įdomu?

— Nežinau.

— Matai, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi... Ne taip kaip baslius.

— Aha.

— Manau, patiks.

— Taip.

— Hanai bus liūdna.

— Aha.

— Ar parvažiuosi namo per Kalėdas?

Vienu mostu jis suvertė baslius į vežimėlį. Tada ištiesė nugarą. Rodės, kad veidas virto tamsraudoniu gumbu.

— Kam klausi?

Tai buvo neteisinga. Vis dėlto jis pasakė. Matė, kaip Tomas sumirksėjo nežinodamas, ką atsakyti. Galima buvo jo gailėtis. Bet jis nenorėjo!

Vyriškis ramiai padėjo nešulį ir nudūręs akis į žemę tarė:

— Nes noriu tau tiktai gero.

Galima buvo juoktis iš suaugusio vyro tokio elgesio.

— Aš girdėjau, kaip tu Dinai sakei, kad iš manęs prastas darbininkas!

— Kada?

— Visai neseniai... arklidėje.

— Aš pasakiau, kacf tau reikėtų daugiau būti lauke, ne vien sėdėti prie knygų.

— Ko taip rūpiniesi?

Tomas liežuvio galiuku persibraukė lūpas.

— Taip jau yra... — sušnabždėjo.

Buvo nejauku. Tarsi Tomas žinotų, kad vienas iš jų greitai mirs. Rodės, jam svarbu ištarti kaip tik tuos žodžius: „Aš noriu tau gero. Taip jau yra...“

Jis nurijo seiles. Mintys pakriko. Kažkas ne taip. Niekam negali linkėti, kad vežiodamas baslius išgirstų tokių dalykų, nuo kurių negali apsiginti. Kurių nesupranti. Staiga jis stvėrė vežimėlį, nors jis dar nebuvo pilnas, ir pašėlusiu greičiu nudardėjo tvarto link. Basliai šokinėjo, saulė spigino. Reikėjo gelbėtis.

Bildėdamas su vežimu palei sodo tvorą, jis pamatė Elsę Mariją su Hana. Jos sėdėjo ant suolelio sode ir karpė savo nesibaigiančius skudurus takams austi. Nors ir uždusęs, jis švilptelėjo. Hana nepakėlė akių. Elsė Marija kilstelėjo ranką. Vos vos. Bet to pakako.

Su basliais nutrinksėjo į tvartą. Išvertė juos ant aslos. Žaizda delne atsivėrė. Aplink buvo paraudę. Staiga jį apėmė šleikštulys. Iš žaizdos plūstelėjo kraujas. Raudonas. Iki šios dienos nebuvo to matęs. Kad jo kraujas gražus. Jautė, kaip suprakaitavęs. Per veidą žliaugė.

— Else Marija! Else Marija! Else Marija! —šaukė mintyse. Bet stengėsi, kad neišeitų joks garsas. Jis prisėdo. Nusišnypštė į delną, kuris nekraujavo. Pasidarė truputį lengviau.

Kai grįžo atgal paimti daugiau karčių, mergaitės stovėjo prie sodo tvoros ir spoksojo. Hana pasiuntė pašaipų žvilgsnį. Tuomet pasilenkė prie Elsės Marijos ir kažką pašnibždėjo. Prisidengusios rankomis abi sukikeno.

Nieko negalėjai padaryti, bet kažkas nutrūko. Viduj. Nesuprato, kas tai. Taip staiga. Gal mažas piktas nykštukas? Nuo kurio kerų akys pasidarė sausos it pintis. Kuris pavertė jo galvą gyvačių lizdu. Kuris įtūžį pavertė baisia jėga. Jis pastatė vežimėlį prie tvoros. Si buvo tik tokio aukščio, kad neperliptų avys. Baltai dažyta. Su smaigaliu kiekvieno žiogrio viršuj.

Nespėjęs susivokti, ką daro, jis persisvėrė per tvorą ir, suėmęs Elsei Marijai per liemenį, įkėlė ją pas save. Statydamas Elsę Mariją ant žemės, sutiko tamsių Hanos akių žvilgsnį. Jam užėmė kvapą.

Tuomet jis prisivertė. Įkvėpė taip, jog ausyse ėmė ūžti ir spengti. Tada dar kartą pakėlė mergaitę. Tiesiomis rankomis aukštai virš savęs. Mergaitės batai vos palietė tvorą. Jos kvapas virto ilgu atodūsiu, kai jis pasodino ją į vežimėlį. Grįžtelėjęs į Haną, pabandė išsišiepti. Bet nežinojo, ar jam pavyko.

Elsė Marija sėdėjo priešais su kruvinu dryžiu nuo jo rankos. Raudonas dryžys per visą liemenį. Dabar ji priklauso jam!

Jis čiupo už rankenų ir nudardėjo laukais su mergaite vežime.

Tą vakarą ji iš tikrųjų atėjo prie vasaros tvarto. Pasislėpęs už krūmokšnių, pamatė ją kylant taku. Buvo baisiai šviesi. Jis nežinojo, kad žmonės gali tokie būti. Eidama pro laukinių aviečių krūmą, ji pasilenkė ir ėmė skinti uogas, verdama ant smilgos. Negerai. Kad skina Hanos avietes. Bet jis dėl to nekaltas.

Staiga ji tarsi pajuto, jog yra stebima. Liovėsi skinti ir ištiesė nugarą. Pažiūrėjo tiesiai į jj, jo nematydama. Kilo malonus kirbulys. Silpnas dunksėjimas pilvo apačioje. Atliepiantis abiejose šlaunyse. Tuomet jam dingtelėjo, kad negalės jai parodyti jokių požemio dvasių.

Turbūt geriausia kuo greičiau viską baigti. Jis išlindo iš krūmų ir pakėlė ranką. Ji iš lėto žengė prie jo su raudonomis uogomis ant smilgos. Kai visai priartėjo, jis pamatė, kad jos veidą išpylęs prakaitas. Mažais perliukais aprasojusi viršutinė lūpa ir kakta. Po tais keistais taškeliais oda buvo baltut baltutėlė.

Jis galėjo ištiesti ranką ir paliesti jos veidą pirštų galais. Dabar. Štai šitaip.

Ji stovėjo nejudėdama ir žvelgė aukštyn į jo pirštus. Atrodė keistokai. Jis nusijuokė, nors jie dar nebuvo pasakę nė žodžio. Ji taip pat nusijuokė. Buvo tokia pat nedidukė kaip Hana, nors, rodos, turėjo penkiolika metų. Kol jie taip stovėjo, o jis vedžiojo smilių jos skruostu, nosimi ir kakta, jis pradėjo pasakoti apie laumę mėlynais apdarais, kuri atkeliavo iš požemio pasaulio, panorusi nusimaudyti žmonių maudyklėje.

Jis niekad nebuvo girdėjęs to pasakojimo, bet niekis. Visa tai buvo galvoje. Tereikėjo papasakoti. Netrukus jis pastebėjo, kad ji nekvėpuoja.

— Laumė stovėjo po didžiuoju kriokliu, ir ant jos krito vanduo, — pasakojo jis.

Ji vis dar nekvėpavo. Tik žiūrėjo į jį siaubingai didelėmis akimis. Jis pamanė, kad ji gali uždusti. O tai — jo kaltė. Bet nieko negalėjo padaryti, mėgavosi, kaip ji dūsta jam pasakojant.

Kai ji susvyruodavo ir galėdavai pamanyti, kad jai galas, ji vėl įkvėpdavo. Paskutinįkart susverdėjusi atsidūrė arčiau. Taip arti, jog turėjo ištiesti rankas, kad neužgriūtų ant jo.

Jos rankų šiluma! Jis, rodos, niekada anksčiau nepatyrė tokių keistų pojūčių. Jos buvo gyvos. Siaubingai gyvos.

Jis vėl priglaudė pirštų galus prie jos veido. Koks lengvas veidas! Kiek daug šviesos! Galbūt joje gyvena šviesa ir gali pakelt ją į orą? Galbūt jis vienintelis tai žino?

— Išlipusi į krantą, laumė nusivilko mėlynąjį apdarą. Jis buvo sušlapęs. Pakabino jį džiūti ant beržų sąžalyno. Štai kaip tik tokio beržų sąžalyno, — pasakė jis ir parodė. Labai trumpai parodė. Nebūtų įstengęs ilgiau atsitraukti nuo jos veido. — Paskui laumė atsigulė į žolę miegoti. Geriau ji būtų to nedariusi! Ją pamatė tamsiaplaukis vaikinas, ir ji pasirodė jam graži, nes joje gyveno saulės šviesa. Jis panoro, kad ji būtų jo, ir nežinojo, kad ji ne žmogus, o laumė. Ir kai tik jis palietė jai skruostą, štai šitaip... ji atsibudo ir suprato esanti nuoga. Ir taip baisiai susigėdo, kad jos gėdą pajuto visi kiti, gyvenantys kalne. Jie atlėkė ir užbūrė vaikiną taip, kad jis niekada nebebuvo pats savimi. O ji nebegalėjo grįžti kalnan. Sėdėdavo nuoga po kriokliu ir šaldavo arba vaikštinėdavo po krūmokšnius... Cit! Ar girdi, Else Marija? Kaip ji vis tebevaikšto? Cit!