Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Benjaminas taip pat rasdavo progų į jas pažvilgčioti. Viena buvo tokia laiba per liemenį, jog buvo sunku patikėti, kad jos kūnas vientisas. Visos būdavo palinkusios prie staklių veleno ir traukydavo jį taip, jog krūtinės dribsėdavo.

Krautuvėn ėmė plūsti daugiau žmonių nei įprasta. Tai prasidėjo dar vasarį. Atplaukdavo mažomis ir didelėmis valtimis lankyti žmonų, seserų ir mylimųjų. Arba ko nors, ką tikėdavosi čia sutikti. Užtraukę valtis ant kranto, eidavo pirkti sirupo, uostomojo tabako ir dar šio to.

Retkarčiais net Angelis užsimiršdavo. Persisverdavo pro atvirą langą, nebaigęs diktuoti diktanto. Pro šalį visada švytruodavo kokia nors atvykėlė.

Buvo viena iš paskutinių gegužės dienų. Jis stovėjo ant tvirto suolelio ištiesęs rankas ir sukinėjamas į visas puses. Jei padarydavo nereikalingą judesį, į jį negailestingai susmigdavo kelios dešimtys smeigtukų.

— Stovėk ramiai, tada greičiau baigsim! — tarė siuvėja.

Jis suprato, jog tai — vienintelis būdas greičiau pasprukti nuo priešo.

— Per metus Benjaminas ne kažin kiek tįstelėjo, — sumarmaliavo ji pilna burna nelabųjų smeigtukų. Ryšėjo mėlyną prijuostę, plaukus buvo susukusi į kietą kuodą pakaušyje. Jis norėjo, kad ji prarytų smeigtukus. Visus iš karto. Suprantama, tai nedora mintis. Bet visiškai natūrali. Kai geriau pagalvoji. Vis dėlto jis ilgokai stovėjo ypač ramiai, kad Dievas jam atleistų.

— Taip prastai miegodamas ir tiek mažai valgydamas, jis ir negali augti! — pasakė Tėja, žiūrėdama į jį taip, tarsi jau būtų visai susisukęs ir išleidęs paskutinį kvapą.

— Kas tave kamuoja, jaunikaiti? — saldžiai paklausė priešė ir bakstelėjo jam į ranką.

Jis neatsakė. Surado geresnį užsiėmimą. Nusišnypštė į rankovę, palikdamas baltą dryžį. Paskui, žinoma, užėjo čiaudulys. Neplanuotas. Jis iškart pasigailėjo, nes viskas iširo ir smeigtukus reikėjo subedžioti per nauja.

Stinė tyliai papriekaištavo dėl snarglio ir nuėjo į virtuvę pašluostės.

Jis nieko nesakė. Leido joms apie jį krapštinėtis ir pamokslauti dėl mažo ūgio. Vis tiek negali joms sutrukdyti.

Įėjo Dina ir pakreipusi galvą jį apžiūrėjo.

— Ar ne geriau siūti tokius drabužius, kurie jam dabar tiktų? — paklausė.

— Drabužiai turi būti siuvami išaugimui! Kitaip vaikščios pusnuogis Tromsėje, dar neatėjus Kalėdoms, — pasakė siuvėja ir parodė, kad ji paskaičiavo kelnių ir marškinių rankovių ilgį su atlankų.

Stinė ir Tėja pritarė siuvėjai. Nuo koridoriaus sienos jos nukabino didįjį veidrodį ir palaikė jam priešais. Ir jis, ir drabužiai atrodė skolinti.

Dina linktelėjo, bet jis puikiai matė, kad jo nepastebi. Jai nesvarbu, kad jis panašus į kaliausę. Bet jam vis vien.

Jis leidosi siuvėjos apsukamas ratu, stebimas švelniai tiriamo Stinės žvilgsnio. Buvo medinė statulėlė, kurią reikia aprengti ir išsiųsti į Tromsę. Prieš tai dar turės bažnyčioje parodyti katekizmo išmanymą. Tai niekis, svarbu, kad Andersas iš Bergeno grįžtų laiku, iki konfirmacijos sekmadienio.

Hanai terūpėjo nudirbt visus darbus. Kartais ji tylutėliai pasėdėdavo su juo. Klausydavo, kaip jis balsu skaito. Bet tik todėl, kad nemėgo būti viena. Porą kartų jam skaitant ji net užmigo.

Ji nebesileido tyrinėjama. Niurzgė, kad jie per dideli tokiems dalykams. Jis neturėjo ko atsakyti. To tarsi negalėjai pakeisti. Bet kartais jam vis dėlto būdavo leidžiama supinti jai plaukus. Pakaušyje. Tas darbas savotiškai šildė. Bet ji nenorėdavo tiek laiko ramiai sėdėti. Na, ir kas? Jis juk vis vien išvažiuos.

Labiausiai norėdavosi pabūti vienam. Tiek daug reikėjo apmąstyti. O šiaip viskas tik plaukė pro šalį ir darėsi nebepasiekiama. Jis manė, kad dėl tos pačios priežasties nebeauga kūnas. Nustojo kaltis net pūkai, kuriuos buvo pastebėjęs virš lūpų.

Kol sėdėdavo motušės Karenos kambarėlyje ir nekeldavo triukšmo, niekam jis nerūpėdavo. Jei kasdien ten tūnotų vis ilgiau, turbūt niekas nepastebėtų, jei vieną dieną visai išnyktų.

Jis dažnai lindėdavo vasaros tvarte. Ten pro nedidelę kiaurymę visada krisdavo melsva šviesa. Kvepėjo karvėmis, mėšlu ir dobilais. Jis atsisėsdavo tarpduryje ir pasinerdavo į sudėtingus apmąstymus apie tai, kas jis toks, kas jis kitų akyse ir kuo priverstas tapti, kad kiti nieko neįtartų.

Kartais išdrįsdavo paklausti: dėl ko žmonės gyvena? Ar pats gyveni dėl savęs? Ar dėl to, kad privalai būti nieko neiš- duodantis liudytojas?

Jis niekad nerasdavo atsakymo. Tik susitaikydavo su nerimu. Jo galva pasidarė tiesiog per didelė kūnui. Nepadėjo ir tai, kad, Stinės liepiamas, ištiesdavo sprandą.

Nežinojo, kada apie tai pagalvojo pirmąkart. Kad niekas niekada nuo nieko jo neišgelbės. Privalo gelbėtis pats. Mintis virto baltais kirminais, šliaužiančiais stuburu. Jie knibždėjo, raitėsi ir vedė vis daugiau kirminų. Galiausiai jam pasidarė sunku išsitiesti. Kad bent būtų išdrįsęs kaip reikiant bijoti. Bet negalėjo. Tai būtų jį numarinę. Jam liko nerimas ir kirminai. Kai tie surydavo viską, pajusdavai tuštumą. Negalėjai be paliovos apie tai galvoti, bet vis tiek žinojai. Kad tuštuma.

Jis matė, kad ir Dina laukia Anderso. Diena iš dienos lipo į vėliavos kalną. Buvo tokia laiba, jog pati būtų galėjusi būti vėliavos stiebas. Jai nerūpėjo, kaip jis atrodo arba kuo apsivilkęs. Ir kodėl turėtų rūpėti? Jai užteko savų rūpesčių.

Jis stengėsi būti vėliavos kalne su ja. Tykodavo, kol ji ateis. Tarytum tai būtų pasimatymų vieta. Tik jiems. Bet iš tiesų jis žinojo, kad ji nelaukia ir Anderso. Ten ėjo dėl ruso. Ji niekad nepykdavo, kai jis atsekdavo įdurmais, tačiau bemaž nekalbėdavo. Tik stovėdavo vėjyje besiplaikstančiais plaukais lyg didele tamsia bure. Jei šviesdavo saulė, abu rankomis prisidengdavo akis. Tarsi tai būtų sutartas pasveikinimas.

Taip jiedu stovėjo vėjapūtoje, kai jekta išskleistomis burėmis įplaukė įlankon. Jis džiaugsmingai sustugo ir tekinas pasileido namo persimaut ilgomis kelnėmis, apsirengt didžiuliu švarku ir užsidėt baltą marškinių krūtinę. Jautėsi kaip j dausas pavėlavęs išskristi sparnuotis. Tarsi įgijęs maskuojamą spalvą. Dabar ir pats netrukus turės išplaukti.

Auliniai batai buvo tokie dideli, jog jis turėjo pakeisti eiseną, kad nekliūtų už akmenų ir pagalių. Jis laukė Anderso sugrįžtant. Bet vis tiek nesijautė laimingas. Todėl keletą kartų prisiversdamas garsiai nusijuokė ir sustugo. Paskui atsistojo paplūdimyje kartu su kitais ir laukė. Į vandenį buvo nuleistos valtys. Viena po kitos. Balsai su vėju plaukė per bangas ir putų draiskanas ilgai po to, kai žodžiai buvo ištarti.

Tada įvyko tai, ko Tomas nekantriai laukė ištisus mėnesius: į Reinsneso krantą buvo atplukdytas bulius, o didesnio sambrūzdžio nebūtų sukėlęs ir negras iš Afrikos. Gyvuliui suko vidurius, nes pakeliui į namus užklupo smarki audra. Jo aptvaras buvo pridergtas virš batų aulų, kliuvo ir jį laikiusiam vaikinui.

Andersas pralinksmėjo, kai karališkajam buliui uždėjo apynasrį ir išvedė į krantą. Tuomet jis davė komandą iššiū- ruot laivą.

— Bulius — irgi žmogus. Bet laive jam ne vieta, — nusijuokė Andersas, kai valtis stuktelėjo į akmenis.

— Jo vardas Tūrė Hiunas, kainavo trisdešimt talerių, — skelbė Tomas visiems, kas tik norėjo išgirsti.

— Kaip už gyvulį — baisi kaina, — pasakė vienas trobelninkas ir pasilenkęs ėmė čiupinėt papilvę.

Kiti vyrai susidomėję stebėjo, o moterys, kol vyko apžiūra, suko akis į šoną. Bulius bjauriai mykė ir stojosi piestu.

— Jis mums atsipirks, — išdidžiai tarė Tomas.