Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ji įsiklausė ir atrodė šiek tiek nusigandusi. Taigi jis paėmė jai už rankos. Ji nė sykio nenusijuokė. Aplinkui leidosi mėlynos sutemos. Kvepėjo gaivia vasara ir karvėmis. O ji dar nebuvo pratarusi nė žodžio.

Jis pasisodino ją tankiuose krūmokšniuose. Tuomet klausiamai ištiesė ranką prie smilgos, kurią ji tebelaikė. Ji atsitokėjo ir padavė jam uogą. Jis papurtė galvą ir nustūmė uogą jai prie lūpų. Ji išsižiojo ir įsidėjo avietę į burną. Viena mažytėlaitė pūslelė plyšo. Raudonos sultys paliko jai ant smakro taškelį. Jis turėjo jį nuvalyti. Kadangi nežinojo, kaip juo atsikratyti, nes pasiliko ant piršto, teko jį nulaižyti.

Ji visą laiką į jį žiūrėjo. Tik į jį. Nuo to jį ėmė krėsti drebulys. Štai šitaip sėdėti ir būti stebimam, valgyt avietes ir apie nieką nekalbėti.

Kai baigėsi uogos, ji vis dar nieko nepaklausė, ką jis žadėjo parodyti. Bet neaišku, ar ji viską pamiršo. Todėl abiem rankom suėmė jai liemenį. Nestipriai. Patikimai. Taip, kad ji nepasijustų nesaugiai. Tuomet kažkas atsitiko. Ji užsimerkė. Ne- suspaudė akių taip, lyg nenorėtų matyti. Ne, jos palengva užsivėrė. Lengvai, lengvai. Blakstienos kaip mažučiai sparneliai nusviro ant skruostų. Jos buvo tokios šviesios, jog beveik nesimatė, kad tikros. O vokai — baltut baltutėliai, melsvomis gyslelėmis. Lyg kažkas būtų nutapęs jas plonu teptuku. Jie nepaliaujamai virpėjo bandydami nuslėpti, kaip bijo.

Jis nurijo seiles ir palietė ją. Iš priekio, ties krūtine. Ne atvirai. Truputį iš šono, tarsi visai netyčia. Darėsi tiesiog nepakenčiama, kad ji amžinybę sėdi virpančiomis blakstienomis, nepraverdama burnos.

Jis nurijo dar kartą, ir ranka nuslydo į iškirptę. Oda buvo drėgna ir švelni. Tik pamanyk, ji sėdi kaip sėdėjusi.

Jau taikėsi atsegti viršutinę suknelės sagą, kai pakalnėje sutraškėjo krūmai ir nuskardėjo Hanos balsas:

— Aš žinau, kad jūs čia! Žinau, kad jūs čia!

Elsė Marija vienu akimoju pašoko ir tekina pasileido nuokalnėn. Jis pajuto savotiškus traukulius. Kirkšnyse ir veide. Rodės, ims ir nei iš šio, nei iš to pravirks. Pasaulis buvo sodriai mėlynas. Jai išnykus, jis dar ilgai girdėjo, kaip traška šakelės.

Jam vis vien. Netrukus apačioje išgirdo jų juoką.

Jis nuėjo į vasaros tvartą pas karves. Jos pūtė į jį kvapą ir glemžė jo atneštus žolės kuokštus. Jis paeiliui lietė šiltus jų kūnus.

— Aš esu Benjaminas Grenelvas iš Reinsneso. Ar pažįstat mane? — šnabždėjo kiekvienai atskirai. Vienos atrajojo gulė- damos, kitos stovėjo. Viena kita pažvelgdavo į jį didelėmis akimis ir linktelėdavo. — Bet dabar turiu išvažiuoti.

Paskutinioji karvė drėgnai papūtė jam į veidą.

— Aš netinku basliams vežioti.

Karvė ryžtingai nusigręžė.

Nesuvokdamas, ką daro, jis iš visų jėgų spyrė karvei į kulšį ir suriko:

— Aš jums parodysiu! Parodysiu! Girdit?

Tuomet kažkas atsitiko.

Visos karvės ištiesė kaklus ir pakėlė į lubas atvertas žiotis. Didžiulių galvų šešėliai gąsdino. Bliovimas plūstelėjo klaikia jėga ir partrenkė jį į srutų lataką. Gulėjo drebėdamas, apimtas siaubo ir juto, kaip pro pirštus trykšta mėšlas. Sunkiasi į drabužius. Gyvuliai bliovė. Trypė kojomis. Įkvėpdavo ir vėl užbliaudavo.

Jis atsistojo ir atbulom ėmė trauktis durų link.

Akys! Jos sekė jį. Bukai spoksojo į jį. Sulig kiekvienu žingsniu jų daugėjo ir daugėjo. Pagaliau virto viena milžiniška karvės akimi.

Tuomet už nugaros jis apčiuopė duris. Išsvyrino lauk ir užšovė skląstį.

Medžiai stovėjo aplink lyg vaiduokliai. Jie matė ir girdėjo. Stvarstė jį, draskė, kuždėjo. Vis tiek reikėjo pro juos prabėgti.

Prie upės. Valandėlę stovėjo žiūrėdamas į kunkuliuojantį duburį, kurio viduryje tryško versmė. Tada šoko į gelmę.

Reikėjo nuplauti savo paties šešėlį. Šis atsidavė mėšlu.

Jo kūnas plūduriavo šaltam vandeny. Jis susirado giliausią vietą ir pasinėrė iki kaklo. Juto, kaip srūva vanduo. Prošal ir prošal. Skaidrus, ledinis. Ūžesys ir kunkuliavimas jį apsvaigino. Viskas buvo labai trapu. Skaidėsi į dalis. Reikia ištverti. Tai niekad ilgai netrunka. Kažkas jam kuždėjo. Iš pradžių pamanė, jog vanduo. Arba požemio dvasios. Paskui suprato — rusas.

Jis nežinojo, kiek laiko ten lindėjo. Kūną išplovė vanduo. Jis nejautė šalčio. Rankos ir kojos nunyko. Iš jo teliko galva, upėj mąstanti skaidrias it ledas mintis, kurios sruvo tolyn. Iš milžiniško violetinio dangaus į jį žvelgė šviesios karvių akys.

ANTROJI KNYGA

1 skyrius

KAI VAIKAS TURI BŪTI ATJUNKYTAS, MOTINA LAIKO PO RANKA SOTESNIO MAISTO, KAD VAIKAS NEPRAŽŪTŲ. LAIMINGAS, KAS TURI SOTESNIO MAISTO PO RANKA!

(S. Kirkegoras. „Baimė ir drebėjimas“)

Vieną tamsmėlynę rudens dieną „Motušė Karena“ įslydo į Tromsės įlanką. Iš Benjamino turėjo būti padarytas žmogus ir galbūt — mokytas vyras.

Andersui ne prie širdies buvo tai, jog kažkam teks mokytis to, ko neprašė. Tačiau nusivožė kepurę ir parodė krantą. Kai jie pasuko uosto link, dairydamiesi tinkamos vietos išmesti inkarą, Andersas staiga išgirdo už nugaros kalbant Benjaminą. Tai buvo labiau panašu į užkeikimą nei kreipimąsi į ką nors:

— Bjarmerai čia atsikraustė 1250 metais, nes totoriai užgrobė jų žemes Rusijoje. Hokonas Hokonsonas pasakė, kad galės čia likti, jei taps krikščionimis. Tada jie pastatė bažnyčias Ofotene ir Tromsėje. Žmonės ten vykdavo apsipirkti ir parduoti. Dabar Dina sėdi Reinsnese ir siunčia mane čionai! Nedavusi nė mėšlo parduoti!

Andersas stengėsi išlikti orus, bet mažumėlę sutriko.

— Iš kur, velniai rautų, visa tai žinai? — galiausiai paklausė, riktelėjęs trumpą komandą vyrams, kurie ruošėsi nuleisti inkarą.

— Kai ką sugalvojau, o kai ką tiesiog perskaičiau, kaip ir visa kita, — seniokiškai atsakė berniukas ir taip pat nusismaukė kepurę.

Vairininkas prasilenkė su dideliu anglų brigu ir rusų laivu, o Andersas paliepė išmesti inkarą.

Labai dažnai ir anksčiau, kai Benjaminas pasakydavo dalykų, apie kuriuos Andersas niekada nebuvo girdėjęs, jam rodės, kad dovanai gavo kiek išminties. Andersui prisiminė motušė Karena. Bet ji buvo sena ir mačiusi pasaulio. Šis berniokas tebėra vaikas.

Kai jie yrėsi krantan, Andersas rodė namus ir prieplaukas, vadindamas juos vardais. Kiek nuošaliau stovėjo Jo Didenybės Karaliaus magazinas ir prieplauka. Matėsi įspūdingi pirklio Jieverio prieplaukos statiniai, Figenšau ir Stėnsono pirsai ir sandėliai. Už miesto ribos stūksojo Ebeltofto sandėliai ir pastoriaus ūkis.

Namai rėmėsi vieni j kitus mėlynoje šviesoje. Tarpuose matėsi gelsvai žali skverai ir medžiai. Kai kuriuos didelius baltai dažytus namus supo statinių tvoros ir dailiai nuaugę šermukšniai. Nuolaidžiam šlaite kaip voratinklio gijos raizgėsi keliai ir takeliai. Jie nyko melsvame popietės danguje.

Palei krantą stovėjo nedažytos arba nusilupinėjusiais dažais lūšnelės, iš kurių varganų kaminų kilo liūdnas plonas dūmelis. Kitoje įlankos pusėje viskas buvo baisiai žalia.

Namai rikiavosi viena greta abipus plačios gatvės. Jų buvo mažiau nei Bergene, be to, ne tokie dideli, bet taip pat sujungti arkomis ir priestatais. Kai kurie sustatyti siena prie sienos, tarsi mirtinai bijotų likti vieni pasaulyje.

Jie ėjo paskui vežimą, kuris vežė skrynią ir mantą visai žiemai, o Andersas rodė ir vardijo namus, iškabas ir gatves.

— Palauk, kol sutems ir visi uždegs žiburius! Tai bus nuostabu!

Bet pirmiausia reikėjo pakilti šlaitu aukštyn ir pasiekti odžiaus namus. Geltoną dviaukštį pastatą rudais langų pjaustiniais. Jeigu jis nebūtų ten ėjęs su skrynia ir savo kraustuliais, namas jam tikriausiai būtų pasirodęs gražus. Papūtus vėjui, niekas nebarškėjo ir neklibėjo. Languose augo snapučiai, o vartų vyriai nė necyptelėjo.