Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Reinsnese visada būdavo pilna žmonių. Daugelį jis matydavo pirmą kartą. Visi, net probstas, užsukdavo į virtuvę ir krautuvėn. Nebūtinai su kokiu nors reikalu, nors dažnai apsimesdavo, kad taip.

Čia kitaip. Pragyvenęs mėnesį odžiaus namuose, jis niekur nebuvo užėjęs, išskyrus valgomąjį, laiptinę ir savo kambarį.

Reinsnese visos durys ir spintos turėjo spynas ir kablius. Bet tik tam, kad, norėdamas atidaryti, turėtum už ko paimti. Net užrakinus kontoros duris krautuvėje, raktas likdavo spynoje. Tiesa, vyno podėlis būdavo rakinamas. Bet raktas kabodavo ant vagio pas Olinę arba gulėdavo viršuje pas Diną, kai ji nepakabindavo jo į vietą.

Odžiaus namuose, prieš einant gulti, būdavo užrakinamos visos durys. Kiekvienas kambarys turėjo raktą. Kuris atlikdavo savo paskirtį. Vakarais tyliai gulėdamas, jis girdėdavo, kaip spynose sukami raktai. Paskui — žingsniai laiptuose, durų į šeimininkų miegamąjį girgždesys, odžiaus krenkštimas ir galiausiai iš vidaus pasukamo rakto trakštelėjimas.

Dar pirmosiomis savaitėmis jis suprato, kad tą dieną, kai dėl kokios nors priežasties ritualas nutrūks arba bus atliktas kitaip nei kitais vakarais, įvyks kas nors siaubinga.

Jis gulėdavo po antklode sulaikęs kvėpavimą, kol viskas nurimdavo. Skaičiuodavo žingsnius laiptuose ir rakinamas duris.

Vis dėlto jis nebuvo pasiruošęs, kai tai iš tikrųjų įvyko. Vieną žiemos vakarą, prieškalėdžiu. Paskutinis raktas nebuvo pasuktas!

Naktis buvo grėsminga it karstas, užkeltas daržinės pastogėje namie, kai niekas nežino, kas jame gulės. Suprantama, buvo galima atsikelti ir uždegus lempą išsigelbėti. Tačiau tai reikėjo iš tiesų padaryti. Jis neįstengė.

Galima buvo sau kartoti, jog tereikia užmigti. Neaišku, ar prakeiksmas skirtas jam. Tai galėjo būti spąstai, kuriuos odžius paspendė jai. Neužrakindamas durų. Bet širdies gelmėje jis jautė, jog tai skirta jam.

Jis nežinojo, ar ir anksčiau girdėdavo garsus iš šeimininkų miegamojo, ar tiesiog apsiprato su jais kaip ir su viskuo. Bet po valandėlės garsai pasidarė pernelyg aiškūs. Pasiekė jo ausis ir sužadino įtampą, nuo kurios nevertėjo bėgti.

Kažkas dejavo. Stenėjo!

Reikėjo, matyt, susitvardyti ir vienaip ar kitaip gelbėtis. Išlipęs iš lovos, pateko į šaltą tamsų kambarį. Užsimetė porą drabužių. Maudamasis vilnones kojines, pajuto tuščią šilumą. Pilvo apačia ir rankos stingsėjo. Stingulys pasidarė svarbiausia. Jis šito ir norėjo, ir nenorėjo. Apgraibom priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas. Kambarį užliejusi mėnesiena viską pakeitė. Tai buvo aiškus ženklas. Ir garsai! Jie privertė jį išeiti.

Jis ėjo neliesdamas kojomis grindų. Duris atidarė, kad joks žmogus negalėjo nei matyti, nei girdėti. Jis neegzistavo. Tai buvo lengvas, bet stingus jausmas — ir būti, ir nebūti.

Ten garsai pasidarė aiškūs. Slopinamos aimanos ir kimus stenėjimas. Jis visąlaik žinojo! Kad odžius išaiškins ją ir supras, kad ji prileido nuodų jam į smilių.

Dabar atėjo laikas. Odžiui reikia liudytojo! Jis nori ją nušauti!

Jis visąlaik žinojo. Šitaip turėjo būti.

Jis negalvojo, ar išdrįs. Tiesiog ryžosi! Atidarė miegamojo duris. Jos tyliai prasivėrė. Dalyvavo nuosprendžio vykdyme. Ėjo išvien! Jam reikėjo išbūti. Jis čia tam, kad išbūtų.

Iš pradžių aplink tebuvo chaosas ir tamsa. Tačiau pro užuolaidas prasiskverbė mėnesiena. Baltų naktinių marškinių fone išryškėjo plati odžiaus nugara. Jo kojos, šakoti pušų kamienai, apačioje. Kūnas dirbo varomas didelių nematomų dumplių. Jis girdėjo. Tai buvo netikra. Staiga odžius ištiesė nugarą ir palinko į šoną.

Jis kažką laiko rankoje. Lyg prietaisą. Samišką šautuvą! Peilį? Jis paspendė jai spąstus. Ji parodė, kad yra vilkė. Todėl jis turi ją nužudyti.

Jos šlaunys! Mėnuo nudažė jas baltai. Akinamai baltai.

Mėnuo nušvietė ir tai, ką odžius turėjo rankoje.

To daikto niekas negali laikyti palaido. Jis turi būti prie kūno. Matyt, ji taip užbūrė. Turėti rankoje. Visai palaidą. Nuosprendis!

Dabar odžius nori atkeršyti. Kerštą jis laiko rankoje!

Matyt, ji suprato, jog baigta. Sustenėjo, kai vyras palinko prie jos ir smeigė. Spaudė ją prie lovos viena ranka, o kita badė.

Kambarys buvo pritvinkęs žodžių, kurie niekada nebus ištarti. Pritvinkęs odžiaus keršto ir jos dejonių.

Neįmanoma nuo to pabėgti. Tiesiog reikia ištverti. Be riksmo. Tylut tylutėliai. Taip pat ir akimirką, kai išvydo ją mėšlungiškai spurdant. Šlaunimis ir blauzdom abipus plačios odžiaus nugaros. Mėnesiena viską užtvindė balta spalva.

Ūmiai odžius sustingo pakeltu įtaisu. Nejau pastebėjo, jog kažkas stovi? Bet ne. Jis palinko ir vėl smeigė jai tarp šlaunų. Judesiai! Aimanos! Ji tebėr gyva!

Tereikėjo ramiai stovėti ir būti liudytoju. Jie šoko savotišką šokį. Buvo priešai. Ir pasmerkti vienas kitam. Tai galas. Tuoj pasigirs pokštelėjimas. Pasipils kraujas.

Staiga ji dusliai sudejavo, kojos nusileido ir glebios liko tysoti už lovos krašto.

Jauteisi atsidūręs kape. Tyla nebuvo panaši į nieką. Tiesiog reikėjo sulaukti, kol pasipils grumstai ir palaidos.

Odžius apgaule pavertė jį liudytoju. Dabar jis toks kaip jie. Netikras.

Jis neuždarė durų. Tik grįžo koridoriumi į savo kambarį. Jų kvapo prisigėrusiais plaukais ir oda. Odžiaus alsavimas buvo jo alsavimas. Jų lovos kvapas tapo jo kvapu. Jis negalėjo pabėgti. Tebebuvo tenai. Pas juos lovoje.

Kitą rytą buvo po viskam. Bet niekas nepasikeitė. Ji dar nebuvo mirusi. Girdėjo ją už sienos. Ji kalbėjo su odžiumi. Kaip visada. Vadinasi, nieko nėra tikra.

Reikėjo elgtis kaip paprastai. Nulipti pusryčių. Pavalgyti. Eiti į mokyklą. Tik darydamas visiškai įprastus dalykus galėjai išsigelbėti. Jis žengė vieną žingsnį laiptais. Paskui kitą. Nusitvėrė turėklų.

Stovėjo ant krašto, taikydamasis šokti ant šieno krūvos. Nuo aukščio sukos galva. Neįmanoma pamatyti, ar ten, apačioje, yra šieno. Dabar jis šoks. A!

Reikėjo atverti valgomojo duris. Nelengva. Turėjo atidaryti greitai, kad nebūtų matyti, jog pasidarė kaip jie.

Kai jis įėjo į kambarį, jie jau sėdėjo prie stalo. Apie tai net nepagalvojo. Kad jie jau sėdės. Galės stebėti, kaip jis prieina prie stalo, atitraukia kėdę ir atsisėda.

Kai atsisėdi nieko neapvertęs, nebegali atsistoti. Privalai sėdėti.

Odžius atsikrenkštė ir sumurmėjo:

— Labas rytas.

Andrėja sukrutino lūpas j jį nežiūrėdama.

Ji viską žino! Matė jį tarpduryje!

Padavė jam lėkštę su duona. Tikriausiai užnuodyta. Jis vis tiek turi paimti riekelę. Paėmė sviesto iš keturkampio indelio auksiniu krašteliu, ant kurio įmantriomis raidėmis užrašyta „sviestas“. Buvo kietutėlis ir nesitepė, tik įduobė riekę.

Jis ištiesė ranką siekdamas uogienės. Serbentai. Baisiai raudoni. Tarsi pasklido po visą kambarį. Jam pasidarė bloga, jis siekė sūrio. Sis gulėjo kitame keturkampiame inde, ant kurio vingriomis raidėmis buvo užrašyta „sūris“. Užrašyta viskas, ką jam reikia daryti.

Turbūt parašyta, jog turės kasnakt stovėti tarpduryje ir saugoti, kad odžius neišsitrauktų peilio ar šautuvo.

Tam jis ir priimtas į jų namus.

O gal matė tik ji? Matė, kuo jis gali būti naudingas.

Jis kramtė žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą keturkampį indą. Prie to priprantama.

Bet pieno stiklinės neįstengė pakelti. Pieno spalva kaip mėnesiena ir jos šlaunys. Negalėjai lyg niekur nieko jo gerti.

Kai sėkmingai įveikė sumuštinį ir jau buvo prie durų, pamatė jos šypseną. Išsiskleidusią veide. Per visą kambarį. Lūpos suvilnijo nerodydamos dantų. Jos akys! Mieguistos, bet baisiai įdėmios. Kaip katės.