Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kas tai? Vaikšto kas nors? Persigandęs pakniopstom užbėgo siaurais rūsio laiptais ir įsiklausė. Bet ne. Viskas ramu.

Replių nerado, bet prisiminė, kad virtuvėje ant sienos matė kabant žnyples cukrui. Jos galėjo praversti. Atsinešė žnyples.

Dabar jis toks pat kaip jie, odžius ir Andrėja, pamanė. Ir perėjo į puolimą, skendėdamas raudoname rūke. Sis išplito į pilvo apačią. Virto galinga jėga, kuri užėmė kvapą ir pripildė kirbinančio laukimo.

Lenta pasidavė į šoną, ir jis galėjo į spintelę įkišti ranką. Ten buvo dvi lentynos. Apatinėje — popieriai ir knygos, panašios į apskaitos žurnalus. Viršutinėje — į gniužulą susuktas languoto audeklo gabalas. Ištraukė ir pajuto, kad viduje kažkas yra.

Skuduras išsiskleidė lyg žabangai.

Odžiaus įrankis nukrito ant grindų.

Pirmiausia spoksojo negalėdamas pajudėti. Tada atsargiai paėmė. Odžius išvažiavo į laidotuves be įrankio!

Jis buvo iš minkštos, glotnios, šviesios odos. Ištiestos plaštakos ilgumo. Turėjo dailiai išgaubtą galvutę ir du nemažus kapšelius kitame gale.

Klūpojo laikydamas jį rankoje. Pagamintas iš šešių odos atraižų. Jos buvo kruopščiai sukirptos ir mažais dygsneliais susiūtos rudu šilkiniu siūlu.

Pirštų galai nuslydo siūle. Ji buvo vos juntama. Matyt, prikimštas pjuvenų. Kietas, bet lankstus.

Veidrodyje pasirodė marios eržilų. Jie šuoliavo su odžiaus įrankiu papilvėje. Turėjo tikslą. Kanopos ir besiplaikstantys karčiai. Raumenys, judantys po oda. Garsus žvengimas. Jie dundėjo tikslo link. Tikslas — tai ji. Lovoje. Vieta odžiaus įrankiui. Lūpos.

Vaizdai lyg antausiai švysčiojo jam apie galvą. Tada jis įšoko į arklių kaimenę. Odžiaus daiktas rankoje sušilo. Jis stebeilijo į jį. Uostė. Nusekė paskui jį jos vidun. Pasidarė stiprus. Jos viduje su daugybe žvengiančių žirgų, kurie laukė savo eilės.

Tai tapo būtinybe! Patekti ten. Į patį vidų. To ji norėjo.

Jis padėjo įrankį į vietą, pritaisė lentą, apsuko naktinį stalelį ir su žnyplėmis nuėjo žemyn. Atrodė, tarsi aklinoje tamsoje liptų stačia akmenų nuošliauža, nors nešėsi lempą. Stiklas buvo juodutėlis nuo suodžių.

Dildę, ylą ir plaktuką įsidėjo į savo spintelės stalčių tikėdamasis, kad niekam jų neprireiks.

Šiluma krosnyje buvo išblėsusi, pro kambario langą žvelgė šaltas mėnulis. Galva, pilna raudonų raukšlių, jis grįžo į odžiaus miegamąjį.

Jam reikėjo pagulėti jos lovoje. Kaip padaryti, kad niekas nepastebėtų jį ten buvus, nežinojo. Bet jam reikėjo.

Galingos jėgos plėšė jį iš vidaus taip, jog jis ėmė kūkčioti. Palindo po antklode toje pusėje, kur stovėjo jos spintelė. Įsikniaubė į pagalvę ir šniokšdamas traukė jos kvapą. Nejaukų. Artimą. Mielą. Tokį stiprų.

Galėdavo jį užuosti, įėjęs į valgomąjį. Kartais jos kvapas, tik nujaučiamas, tvyrodavo koridoriuose. Bet čia jis buvo visas. Sunkus. Kūnas, alsavimas ir naktis.

Jis užpūtė žiburį ir apglėbė rankomis pagalvę ir antklodę. Tai ji! Ji buvo šilta. Lietė jį, glamonėjo ir pavertė dideliu odiniu daiktu šilkinėmis siūlėmis.

Skaudėjo. Ji vis tiek užtęsė. Laikė jį. O jis mėgavosi, kol nebegalėjo tverti ir pasidavė.

Pirmą kartą jis susigėdo ne tik dėl žaidimo. Tai buvo be galo rimta. Jis įsibrovė jos lovon!

Galėjai vaizduotis, kaip odžius atskleidžia jo kaltę ir pakaria jį ant sietyno. Arba žiauriai sumuša. Arba praneša apie jį direktoriui. Arba parašo laišką Dinai ir Andersui. Kaip bus, taip bus. Jis neįveikiamas. Suaugęs vyras, apšvirkštęs ir ją, ir paklodę.

Jis pabudo išgirdęs žingsnius laiptuose. Virėja. Lipa aukštyn jo žadinti! Jis nedrįso nė kvėptelėti. Akys įsmigo į durų rankeną, dar nespėjus kaip reikiant pabusti. Jis užmigo šeimininkų lovoje! Jį suseks!

Virėja pabeldė į jo kambario duris. Garsas sudraskė pasaulį į skutelius. Jis vos neatsakė iš ten, kur buvo, kad viskas greičiau baigtųsi.

Ji žengė porą žingsnių. O gal tik perkėlė svorį ant kitos kojos, laukdama jo atsiliepiant. Tuomet ji pašaukė dar kartą:

— Septynios valandos! Laikas keltis!

Jis sulaikė kvėpavimą. Abu laukė. Dabar ji atidarys duris! Ir pamatys, kad lova tuščia! Jis ėmė melstis. Kad ji nueitų. Pamiršo, kad yra tokioje gėdingoje padėtyje, jog kaži ar protinga pritraukti Viešpaties dėmesį.

Jis išgirdo, kaip ji pašaukė trečią kartą. Aštriu balsu. Akimirką stojo tyla. Kol Dievas išgirdo jo maldą ir sugirgždo laiptai.

Akimoju jis pašoko. Norėjo apžiūrėti lovą. Bet buvo per tamsu. Širdį nustūmė gilyn į skrandį, nes ši daužėsi lyg pašėlusi. Kaip neregys, bandantis nutrinti pėdsakus, išlygino lovatiesę. Prisiminė, jog turi pasiimti lempą.

Grįžo pačiu laiku. Virėja vėl užlipo aukštyn. Jis garsiai ir aiškiai sukosėjo, kad ji išgirstų, jog atsikėlęs, ir tikėjosi, kad nieko neklausinės. Bet ji tik šūktelėjo:

— Ar kosulys užpuolė?

— Ne, — suriko jis balsu, kokio niekas lig tol nebuvo girdėjęs. — Ateinu, ateinu!

Ji kažką sumurmėjo, ir laiptai vėl sugirgždėjo.

Kol jis bandė patogiai įsitaisyti kietame mediniame suole šalia mokslo draugo, apėmė nerimas: o kas, jei virėja įeis į odžiaus kambarį ir pamatys sugadintą spintelę ir sujauktą lovą!

Kai mokytojas paklausė, ar jis neserga, nes labai išblyškęs, mielai prisipažino, kad blogai jaučiasi, ir buvo paleistas namo. Taigi galėjo apžiūrėti miegamąjį ir sunaikinti visus pėdsakus. Kol dar šviesu.

Virėjos batų ir palto nebebuvo. Atlėgusią širdimi įžengė į uždraustąjį kambarį. Kaip ir bijojo, buvo gana aiškiai matyti, kad lovoje gulėta. Nors lovą ir užklojo lovatiese, nuo jo galvos žymėjo ryški duobė. Jis viską išlygino kaip mokėdamas. Tačiau lovų klojimas namuose neįėjo į jo pareigas.

Sulaukęs vakaro, kai virėja išėjo, jis padėjo odžiaus daikčiuką į vietą ir sukalė vinis. Atrodė, tarsi būtų paslėpęs sąjungininką. Kuris viską žino.

Jis mąstė, kaip ji parvažiuos namo ir atsiguls į tą pačią lovą, kurioje jo gulėta. Galvojo apie tai sėdėdamas prie namų darbų.

Tą vakarą, kai šeimininkai grįžo iš laidotuvių, jis, kaip sakoma, „vaidino“ Peterseno traktieriaus salėje.

Norvegų kalbos mokytojas paprašė jį padeklamuoti Verge- lando eilėraštį.

— Benjaminas Grenelvas turi puikų balsą ir yra geras skaitovas, — sakė mokytojas.

Taigi jis stovėjo ant pakylos ir deklamavo, į kiekvieną žodį dėdamas savo paslaptį. Eilėraštis buvo skirtas Stelai, „dangiškajai nuotakai“. Žodžiai savaime radosi burnoje. Tereikėjo juos išleisti:

Jausmas — tarsi lengvas stūmis,

Kuris kūnus Danguje įsuko, įsiūbavo jūrą,

Įžiebė žvaigždes ugnim dievų,

Kuri blyškiam kraujy žiedų Per amžius dega ir negūra!

Nesvarbu, kad švarko rankovės per ilgos, o klešnės braukia batus. Plojimai buvo griausmingi ir ilgi.

Reikėjo pasistengti nepulti strimgalviais nuo pakylos. Reikėjo nulipti oriai.

Pirmoje eilėje sėdėjo visa greta merginų. Per pertrauką, eidamas į bufetą atsinešti puodelio kakavos, užmetė j jas žvilgsnį.

Jos spoksojo į jį! Visos kaip viena! Į jį? Jis prisivertė praeiti pro šalį, kai grįžo su pilnu kakavos puodeliu. Eilės viduryje sėdėjo raudonplaukė mergaitė ,oda apkraštuotomis švarkelio rankovėmis.

Ir ką jis tuomet išvydo! Rankoje ji laikė odinį odžiaus daikčiuką. Jis krūptelėjo ir apsipylė karšta kakava.

Raudonplaukė greit atsistojo, paslėpė įrankį tarp sijono klosčių ir paėmė iš jo puodelį. Vis tebespoksojo į jį. Viskas įvyko taip greitai. Jis sumišęs linktelėjo ir pasakė: