Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Ačiū!

Tada pajuto nuplikytą ranką. Iš skausmo išsiviepė. Laikydama rankoje puodelį, ji išsitraukė nosinaitę. Jos krūtys tai kilo, tai leidosi. Kaip du žvėriukai. Baltais minkštais piršteliais ji atsargiai nušluostė jam plaštaką.

— Tu taip puikiai deklamavai! — pasakė. Akys buvo baisiai mėlynos. Bet negalėjai pamiršti, kad ji paslėpė odžiaus įrankį sijone.

— Ačiū! Ar nori mano kakavos? — uždusęs paklausė jis.

Linktelėjusi gurkštelėjo. Ir taip pat nusidegino. Jis pamatė.

Ji bandė nuslėpti. Tačiau neatitraukė nuo jo akių.

Kai ji nuleido puodelį, tarp lūpų ir nosies sparnelių liko rudas dryžis. Jis panoro jį nulaižyti. Bet tik plačiai nusišypsojo.

— Aš esu Šarlotė Vikstrem, — šiek tiek susidrovėjusi pasakė ji. Vien iš to, kaip ištarė savo vardą, jis suprato, kad jam reikėtų ir derėtų žinoti, kas ji tokia.

Ji sušnairavo į drauges, tarsi visa tai būtų dariusi tik dėl lažybų. Todėl jis kaip mokėdamas gražiau nusilenkė ir taip pat prisistatė.

— Mes žinom, — pasakė ji seniokišku tonu ir paglostė odžiaus įrankį tarp suknelės klosčių. — Esam girdėję apie Reinsneso Grenelvų giminę, — pridūrė ji.

— Šit kaip, — vangiai tarė jis.

— Mes esam girdėję apie Diną Grenelv.

Jis jau norėjo klausti, kas tie „mes“, bet taip ir nepaklausė. Mat ji iškišo liežuvio galiuką ir nusilaižė kakavos dryžį. Jam ėmė svaigti galva. Ranka degė. Bet jis nežiūrėjo į ją. Jos liežuvis buvo rausvas. Jis bandė apsiprasti su rankos skausmu ir liko stovėti kaip įbestas.

Tuomet ji išraudo ir nuleido akis. Kai trumpai linktelėjusi grįžo pas drauges, jis suprato, kad ji pamanė, jog jis ją mėgdžioja. Matyt, jis padarė kaip ji: iškišo liežuvį ir mėgaudamasis perbraukė per lūpas. Tokių dalykų negali atitaisyti. Ką čia bepasakysi?

Norėjo bėgti iš paskos, bet ji jau buvo dingusi minioje. Reikia surasti ją. Paaiškinti. Kad jis nemėgdžiojo jos, tik apsilaižė. Jam reikia tai padaryti. Nes ji yra ženklas. Pabėgo su brangiu odžiaus įrankiu sijone.

Kai jis iš „Hegelundo salės“ Škiperių gatvėje 12 pėdino namo, galvoje sukosi dvi mintys: kad dabar jie sugrįžo iš laidotuvių ir kad Šarlotė Vikstrem pabėgo su odžiaus įrankiu. Odžius, matyt, viską žino. Pamatė, kad jis įsilaužė į spintelę ir gulėjo su ja lovoje.

Mirtina grėsmė girgždėjo sniege ir verkė po batų padais.

Išdžiūvusia burna ir degančiomis akimis jis atsirakino geltonojo namo duris ir pabandė nepastebėtas nusėlinti į palėpę. Nespėjo nė užlipti viršun. Ji išėjo į koridorių ir užkalbino. Užkalbino jį!

— Ar viskas buvo gerai, kol mes buvome išvykę? Ar gavai pavalgyti?

Jis kažką sumurmėjo ir keletą kartų maktelėjo galva.

— Vyras išėjo pažiūrėti į dirbtuvę, — pasakė ji švelniai kaip katė ir pažvelgė į jį. Tiesiai į jį.

Prakaitas! Jis buvo kvailys, beviltiškai bandantis sustabdyti potvynį. Veidas. Viršutinė lūpa, nuo kurios jis jau daugiau kaip pusę metų gramdo barzdaplaukius. Varvėjo. Ir nosis. Liepsnojo kaip laužas.

Kam ji taip aukštai iškėlusi lempą?

— Gal niekis, jei vakarienė kiek vėluos? Jei palauksime, kol jis grįš?

— Ne ne ne! — skubiai sušuko jis.

Tada puolė laiptais aukštyn.

Kai ji pašaukė jį valgyti, odžius dar nebuvo parėjęs.

— Jis vėl pasinėrė į darbą, tad grįš vėlai, — pasakė ji ir įpylė jam stiklinę pieno.

Akimirką viską aptemdė saldi tamsuma. Dėl visa ko jis padėjo sumuštinį į lėkštę. Neįstengė ištarti nė žodžio. Kažkas pasidarė liežuviui.

Ant bufeto stovėjo žalvarinis virdulys. Šaltai blykstelėjo, kai jis pabandė ant jo surasti prieglobstį savo žvilgsniui. Virš stalo degė lempa. Pamažu siūbavo. Kodėl siūbuoja? Ji uždegė jo veidą.

Jis atšlijo kėdėje ir įsmeigė akis į virdulį. Tada nekramtęs prarijo duonos kąsnį.

Ko gera, jis susektas! Tai matyti iš jos elgesio. Telieka pasiduoti. Jis garsiai atsidūsėjo. Vienu atsikvėpimu išmaukė pieną ir prisiminė jos šlaunis mėnesienoje.

Ji padavė pieno ąsotį. Visas jo kūnas užsiliepsnojo, kai imdamas už ąsos pora pirštų palietė jos pirštus. Jis laikė ąsotį virš stalo ištiesta ranka, kol ji atitraukė savąją. Kai sujudėjo, jai tarp krūtų blyškiai sužėravo segė.

Staiga tarp jų ant stalo atsidūrė odžiaus įrankis. Galėjai dėkoti raudonplaukei mergaitei. Tuomet daiktas pradėjo šokti! Smarkiai, sodriai pliaukšėdamas ant baltos staltiesės.

Jos akys! Svarbiausia jų išvengti. Jos slėpėsi po sunkiais vokais. Lūpos išaugo. Krutėjo. Troško jo. Įsiurbė jį. Odžiaus įrankis šoko.

Odžius viską žino! Jis susektas!

Negalėjai suprasti, ar tai mirtis, ar geismas. Šiaip ar taip, nepabėgsi. Jos lūpos išsiplėtė. Subolavo priekiniai dantys. Plyšeliai burnos kampučiuose virpėjo.

Odžiaus įrankis dundėjo. Kol apvirto pieno stiklinė.

Ji atsistojo ir apėjo aplink stalą. Palinko visu kūnu prie jo su servetėle rankoje.

Dabar — laikas! Prisiminė paskutinę sekundę! Kad privalo paliesti ją pirmas. Jis pakėlė ranką. Įstengė! Uždėjo ją ant jos pliko kaklo. Ji buvo labai minkšta. Ir šilta.

Akimirką ji stabtelėjo. Tada padėjo servetėlę tarp jo ir lėkštės, norėdama nušluostyti. Jis sėdėjo visai ramiai. Laikė savo ranką jai ant kaklo. Ranka judėjo kartu, kai ji šluostė. Kaip jos dalis. Keista.

Po kiek laiko ji baigė tvarkyti ir padėjo servetėlę j savo lėkštę. Tuomet paėmė ąsotį ir vėl pripylė pilną stiklinę.

Tuomet jis tai padarė! Apvertė stiklinę!

— Nagi! — išgirdo ją sakant. Ji buvo sunki nuo odos, palinkusi virš jo su medžiagine servetėle. Jam per ranką pasruvo baltas skystis ir ėmė varvėti į skraitą. Visa baltuma susigėrė į kelnes ir prilipdė jas prie šlaunų.

Ji atsargiai šluostė nerodydama akių. Pasakė, kad reikia pasikeisti kelnes. Lietė jo drabužius. Pirštai buvo alkani. Jie buvo ant jo. Spaudė. Lietė jį. Jis atlošė galvą. Rankos nusviro prie kėdės šonų. Po užmerktais vokais juto jos šešėlį. Slogų šešėlį. Turbūt jis pavojingas? Bet neišvengiamas. Šešėlis sunkiai alsavo.

Jis pajuto kažką, kas galėjo būti skausmas. Bet nebuvo.

Krosnis buvo šalta jau kelios valandos. Durų rakinimo ir žingsnių laiptuose ritualas pasibaigęs. Miegas buvo namo dalis. Nelygių vėjo gūsių į langus dalis.

Ji įėjo į kambarį taip, jog jis neišgirdo, kada atsidarė durys. Tačiau girdėjo, kaip ji užrakino jas iš vidaus. Naktis buvo tamsesnė už tamsią. Virš jos vis vien pleveno šviesa. Iš pradžių virš chalato klosčių, paskui virš kūno, įvilkto į baltą ploną audeklą. Jos oda nusmuko. Didžiulės bangos, kurių negalėjai išvengti. Aksomas, kuris sunkia gausybe krito nuo lubų ir palaidojo jį. Palaidojo jos kvapuose. Jis atpažino juos. Ir žinojo, kad jam jų reikia.

Iš pradžių ji buvo susiliejusi su tamsa ir nuostabiu prakeikimu. Mirtis ir siaubas. Leidaisi pervedamas per juos. Be pasipriešinimo. Atsidavei jos drėgnai šilumai. Pasislėpei. Prisišliejai prie jos. Inkštei. Spurdėjai kaip žuvis, nežinanti, kad moka plaukti. Kol ima plaukti. Dabar jis priklausė jai.

O ji leido jam laistyti pieną ant savo baltų staltiesių.

4 skyrius

Iš ryto jis atsikėlė anksti. Kaip tas, kuris dega nekantrumu pradėti kokį nors darbą. Jo darbas buvo išsinešdinti iš namų, kol niekas nepabudo.

Jis vaikštinėjo tuščiomis gatvėmis ir žiūrėjo, kaip pamažu bunda miestas. Nukeliavo iki pat bažnyčios. Slampinėjo pirmyn atgal Kranto gatve. Pro pribuvėjos, lensmano Irgenso ir pirklio Jieverio namus. Galėjai suskaityti juos ir surūšiuoti pagal dydį ir spalvą. Galėjai bandyti atsiminti žmonių ir pastatų vardus.