Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

„Mano žmona nusprendė vykti į užsienį mokytis griežti violončele. Aš pats netrukus, Dievo padedamas, keliausiu namo. Su pagarba — Jūsų žentas Andersas“.

Matyt, Dievas norėjo, kad Andersas grįžtų namo. Bet šiaip buvo griežtas. Pakeliui iš Bergeno į šiaurę pasiglemžė jektą „Motušė Karena“. Su įgula ir visu kroviniu.

Jis stovėjo paplūdimyje, kai Andersas parplaukė garlaiviu. Buvo gėda, nes žmonės matė jį verkiant. Bet jis negalėjo nuspręsti, dėl ko verkia. Dina išvykusi, bet gyva. Andersas viską praradęs beturtis, bet taip pat gyvas. Daugelis stovėjo šalia apraudodami žuvusius.

Andersas ėjo pro žmones, susirinkusius ant kranto. Apkabino tuos, kurie prarado vieną iš artimųjų. Kartą jis sakė, jog sudužus laivui viskas pasikeičia. Taigi jis jau žinojo, kaip yra.

— Lauki, Benjaminai. O aš grįžau be jokios dovanėlės iš miesto, — pasakė jis. Bet negalėjai atspėti, ką mąsto.

Nebuvo daug kalbama apie tai, kad jis neapdraudęs laivo ir krovinio, kaip lensmanas primygtinai patarė. Žmonėms iš draudimo maža naudos. Jų nebesugrąžinsi.

Artimuosius Andersas pakvietė į Reinsnesą paminėti žuvusiųjų. Visiems reikėjo pakloti patalą. Ant grindų ir lov.ose. Kad kartu galėtų praleisti dieną ir naktį. Ir nieko nebuvo pagailėta. Atvyko probstas ir švelniai kalbėjo su žmonėmis.

Ypač sunki dalia teko trobelninko Pederio Olajaus našlei. Liko viena su šešiais mažais vaikais ir skola. Andersas pasirūpino, kad krautuvėje ir kitose gausiai lankomose vietose būtų pastatytos aukų dėžės. Uždarbio duoti jis negalėjo, nes skrynelė su pinigais gulėjo Folhavo dugne.

— Baisi audra. Daugybė sniego. Stiebas triokštelėjo kaip šakalys. Nukrypome nuo kurso. Vairas lūžo, atsitrenkus į šcherą. O tada mus nunešė į atvirą jūrą!

Taip buvo kalbama, Viešpačiui pareikalavus savo dalies.

Andersas ir vairas išsigelbėjo ant to paties šchero. Po poros dienų jį ten surado žvejys. Taip pat rado virėjo padėjėją. Jį palaidojo krante. Kitų niekas daugiau nebematė.

Po atminų sodybą apgaubė mirtina tyla. Tada Andersas išplaukė žvejoti. Dvi dienas nieko neturėjo burnoje. Išsiruošė triir- kle valtimi. Vienas. Tai buvo beprotybė.

Kai jis negrįžo per naktį, Olinė puolė į ašaras ir ėmė šauktis Viešpačio. Žmonės sakydavo: „Dievas stiprus, bet trys vyrai triirklėje irgi šis tas“.

Olinė sukūrė savo variantą:

— Mielaširdingas Dieve, kai triirklėje vienas vyras, telieka pasikliauti Tavim! Išlaikyk giedrą!

Nuo kranto jie galėjo sekti valtį akimis. Blankų šešėlį. Čia netoli namų prieplaukos, čia toli įlankoje. Kažin, ką protingiausia daryti, kai motina palieka namus, o tėvas pabėga žvejoti. Galima buvo tik pasijuokti. Bet nuo to nė kiek ne geriau. Galiausiai jis pamanė, kad jeigu būtų Anderso kailyje, norėtų, kad kas nors pas jį atplauktų ir įkalbėtų elgtis protingai. Todėl jis išplaukė norėdamas sužinoti, kaip sekasi. Užtruko tris valandas. Ten ir atgal. Kol nusiyrė ir visa kita.

Negali sakyti, kad jo pokalbis su Andersu būtų buvęs itin turiningas.

— Ketini praleisti čia visą likusį gyvenimą, Andersai? — sušuko jis per vakaro miglą, priplaukęs pakankamai arti.

— Visaip gali būti, vaike!

— Ką veiki?

— Čia gausu jaunų menkių!

— Ar valtyje ir verdi?

— Ne, bet kirams čia gera gyventi.

— Gal porą žuvų paliktum ir žmonėms ant kranto?

— Šito aš, velniai rautų, dar nenusprendžiau.

— Per kiek laiko nuspręsi?

— Tu lauki? Manęs?

— Taip, bet tai menkniekis. Šiuo metu ne kažkiek žmonių, kurių galėčiau laukti.

— Tikrai ne, tu teisus.

Valtys brūžinosi viena į kitą.

Anderso barzda buvo plieno pilkumo, o nosis — atvira žaizda. Saulė nusvilino.

— Tu panašus į vaiduoklį, — įsidrąsinęs pasakė jis, spausdamas valčių bortus.

— Aš ir esu vaiduoklis! — tarė Andersas. —Ant pirštų galų perėjau karščiausią pragarą, nuo rūsio iki palėpės, visus velniško, įkaitusio, velnių prikūrento pragaro užkaborius! Aš — vaiduoklis! O velnias ir Ponas Dievas tesigraužia nagus, negalėdami manęs įveikti! Gali bandyt iš priekio, iš užpakalio ir iš kur tik nori, bet pamatys, kad Andersas ne tam visus tuos metus elgėsi kaip nuolankus kvailys, kad nugarmėtų dugnan! Štai taip! Pririšk valtį, varliau! Šok pas mane!

Be didelių kalbų jis padarė tai, ką liepė tėvas vaiduoklis. Kai atsisėdo ir paėmė irklų porą, Andersas kalbėjo toliau:

— Matai, pasiėmė tą prakeiktą violončelę ir išvažiavo! Na, vaike? Ką manai? Ar supranti ką nors? Kaip prakeikta boba gali būti tokia trenkta? Nesvarbu, kad tavo motina! Kad ir ką sakytum, pasielgė kaip tikra kvaiša! Dabar pirmyn! Tiesiai per ledą ir karščiausią pragarą!

Tą vasarą Andersas liovėsi būti Andersas. Pražilo. Bet tūžmas pamažu išblėso. Vėliau jis retai minėjo jektą „Motušė Karena“ ir Diną. Jei užsimindavo, tai tik todėl, kad jos būdavo susijusios su kokia nors istorija, kurią reikėdavo papasakoti.

Šiaip neatrodė, kad kas nors Andersui būtų ką nors padaręs. Bet jis nustojo vaikščioti į bažnyčią. Gerai jį pažindamas, galėjai suprasti: jis tapo vaiduokliu.

Rudenį išvažiuoti į Tromsę buvo savotiškas išganymas. Jis atpratino save galvoti apie tai, jog Dinos ten nebėra, o Andersas virto vaiduokliu.

Jeigu kartoji sau, kad visa tai buvo vienoje erdvėje, o Tromsė yra kitoje, galiausiai tuo patiki.

Ruduo buvo ne toks jau blogas, nors ir nemalonus.

Gerai vien tai, jog kiekviena diena užimta, o Reinsnesas toli.

Dar buvo Andrėja. Jis tikriausiai žinojo, kad tai turės įvykti. Taip, greičiausiai buvo nulemta, kad viskas bus daug blogiau.

Andrėja juk niekuomet to nežadėjo tiesiogiai. Bet jis tikėjo, kad ji apsaugos jį. Nebūtinai nušaus odžių. To jai nereikėjo daryti! Jai tereikėjo paprašyti jį pasiimti didžiulį odų kalną į savo spalvotas rankas ir išsikelti iš miesto. Tuomet išnyktų ir jo kvapas.

Paskui jie galėtų perdažyti geltonąjį namą. Baltai. Jis galėtų mokytis, o ji galėtų veikti ką tinkama. Ir niekam nereikėtų nieko aiškinti. Nes juk nedraudžiama turėti nuomininkų.

Tačiau tą dieną prieš pat Kalėdas, kai odžius grįžo iš dirbtuvės anksčiau nei manyta ir išrėžė savo trumpą kalbelę, ji išėjo iš jo kambario netarusi nė žodžio.

Jis žinojo, jog tai nesusiję. Dina išvažiavo, o Andrėja tiesiog išėjo iš kambario. Jis buvo pakankamai suaugęs suprasti. Galima būtų susitaikyti su tuo, kad žmonės išnyksta. Jei ne tuštuma.

Odžius jo neužmušė.

Nieko jam nenukirto.

Negrasino padaryti, kad jį išmestų iš mokyklos, ar panašiai.

Odžius verkdamas pasakė savotišką kalbą. Ten pat, prie jo lovos. Jis visą laiką žinojo: odžius netikras.

Jį išgelbėjo virėja. Visas tas dienas, kurios buvo likusios iki jam išvykstant namo Kalėdoms, ji klojo jam lovą savo priestate. Bet jis neatsiminė, kad būtų pasakiusi nors žodį. Pas ją kvepėjo kamparu ir jodu. Todėl jis pasijuto ligonis. Tačiau nebereikėjo dėl nieko nerimauti. Jis nebebijojo, kad kas nors gali įvykti. Viskas jau buvo įvykę.

Parvažiavęs namo į Reinsnesą, sužinojo, kad nuspręsta išsiųsti Haną pas Anderso gimines į Grėtėjų. Pasimokyti dailių manierų.

Jis nieko negalėjo pakeisti.

Po vasaros su Else Marija Hana pasidarė keistoka, taigi jie neberado bendros kalbos. Dabar ji, matyt, džiūgauja, kad išvažiuos. Panašu į ją.

Tarsi Grėtėjus būtų kažin kas.

Būtum galėjęs su tuo apsiprasti, jei ne tuštuma.

6 skyrius