Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Valau pietinį kambarėlį, nes kažkas turi atplaukti garlaiviu, — pasakė ji.

Joje buvo tiek daug jūros ir saulės. Jis prispaudė ją prie durų staktos ir prisitraukė prie savęs. Stipriai, kad nesumanytų pabėgti.

Ji norėjo ištrūkti — iš pradžių. Paskui visai nuščiuvo. Taip nuščiuvo, jog galėjo kilti mintis: o ką dabar daryti?

Jų alsavimo ritmas nesutapo. Jis palietė jai skruostą. Tada ji atsiduso. Visą laiką žiūrėjo į kažką kitoje sienoje.

— Ar negali po vakarienės ateiti prie vasaros tvarto? — pagaliau sukuždėjo jis.

— Manau, neįmanoma.

— Kodėl? Anksčiau galėjai?

— Olinė.

— Olinei nepriklauso tavo vakarai.

— Ne, bet...

Jis nežinojo, iš kur ištraukė, nes tai buvo juokinga mintis, vis dėlto vyriškai pasakė:

— Bet man priklauso ir Olinė, ir visa kita.

Ji išpūtė akis. Pažvelgė tiesiai į jį ir paklausė:

— Ar Reinsneso šeimininkams priklauso virėja ir visa kita?

— Taip, — pasakė jis ir nusijuokė, norėdamas tai paversti juokais.

— Tada neišdrįsiu ateiti prie vasaros tvarto, — pasakė ji, ištrūko ir spruko pro duris.

Jis persekiojo ją. Tykojo jos. Nesislapstydamas padėdavo jai nešti vandens kibirus ir malkų kraitę.

Žinoma, nepamiršo, kad ji — dvaro samdinė, bet tai nieko nereiškė. Jis turėjo ją gauti.

Vieną dieną buvo pakviestas į kamarą pas Olinę. Ji sėdėjo viename iš brokatu apmuštų krėslų, kurie ten stovėjo, nes nebuvo kasdien vartojami.

— Aš matau ir girdžiu, Benjaminai, — pasakė ji.

Jis stovėjo prie durų žinodamas, kas bus toliau.

— Tu atkakliai nori gauti Elsę Mariją.

Geriausia laikyti liežuvį už dantų.

— Aš noriu tau kai ką pasakyti, Benjaminai! O būtent, — kad aš prisiėmiau atsakomybę už tą mergaitę.

Reikia tik stovėti, kol ji baigs.

— Esi suaugęs, Benjaminai! Tu žinai, kodėl į merginų kambarį niekas nepatenka, nors per galvą verstųsi? Kaip manai, kodėl niekas, dabar aš nekalbu apie vargšę Stinę, tai buvo prieš daugel metų, be to, krautuvės kontoroje... Kaip manai, kodėl, atleisk man, Viešpatie, niekas Reinsnese nepateko į bėdą? Ogi todėl, tuoj tau papasakosiu. Todėl, kad Olinė saugo ir jos miegas lengvutis kaip plaštakės.

— Aš nieko Elsei Marijai nepadarysiu.

Raudonis užliejo jam ne tik veidą, bet ir visą kūną.

— Įrodyk! — griežtai pasakė ji. Tada nuščiuvo, ir galėjai pamanyti, jog pravirks. — Viešpatie, koks tu panašus i velionį Jakobą... — Paskui netikėtai išrėžė: — Tegu tave velniai, jei lakstysi paskui Elsę Mariją ir užtrauksi jai bėdą!

— Bet Oline...

— Ar tau niekas nesakė, kad nedera lakstyti paskui tarnaitę, kai valdai Reinsnesą?

— Nee.

— Dabar aš tau pasakiau, — tarė ji ir pliaukštelėjo sau per šlaunis taip, jog viskas sudribsėjo. Tada atsistojo.

Jis neišmanė, ką padarius, kad susigrąžintų jos malonę.

— Man be galo patinka Elsė Marija, — sušnabždėjo jis.

Atrodė, tarsi Olinės veide būtų užtekėjusi saulė. Ji žengė

prie jo išskėstom rankom.

— O, Benjaminai, Benjaminai, tu — tikras Jakobas, — pasakė ir skubiai perbraukė ranka akis. — Bet, supranti, meilė tavo amžiuje tokia nepastovi. O tu juk nenori sugadinti mergaitei gyvenimo? Užtraukti jai nešlovę? Paskleisti apie ją gandus ir apkalbas, ką?

— Ne, — tarė jis.

Gerklėje įstrigo gumulas.

— Tai duok jai ramybę. Ji susižadėjusi su Evertu Steinbakenu iš Haselėjaus ir turi išmokti namų ruošos. Be to, bent dvejais metais vyresnė už tave. Tu dar tik piemenaitis. Bet turi auksinę širdį...

Ji vėl vos neapsiverkė. Tik taip gali sugėdinti žmones.

Matyt, nieko nelemta turėti. Šiaip ar taip, jis iškeliavo į Tromsę nesusitikęs su Else Marija prie vasaros tvarto. Žinoma, galėjai pasijuokti sakydamas, kad ir metų laikas buvo netinkamas.

7 skyrius

Andersas neklausė, dėl ko jis prieš Kalėdas susipyko su odžiumi.

Kai kada atrodydavo, kad Andersas žino viską. Kitais kartais būdavo tikras, kad anas nieko nenujaučia. Prisikaupė tiek daug visko, ko žmonėms nereikia žinoti. Užpildė visą galvą, ir niekam kitam, rodės, nebeliko vietos.

Bet Andersas nieko nesakė. Tik pasirūpino, kad kas nors paimtų jo dėžę ir kraustulius iš geltonojo namo ir perneštų pas pirklį Sėrenseną, kuris gyveno beveik prie pat turgaus. Ten jis ir apsistojo.

Kambarys buvo pačiame viršuje, mansardoje. Nieko šalia nebuvo, nuo stačių laiptų jį skyrė tamsutėlė palėpė skalbiniams džiauti. Sėrensenų namuose prie stalo kasdien sėsdavo septyni žmonės. Su juo aštuoni. Daugiausia kalbėdavo motina. Ji žinodavo viską apie visus ir norėdavo, kad ir kitiems tai būtų žinoma. Kaži ar ji žino, kodėl jis nebegyvena pas odžių? Ar jis pats žino?

Jis nuramino save mintimi, kad jeigu ji žinotų, neįstengtų nutylėti.

Reikia dirbti, norint atpirkti savo kaltę. Taip, rodos, parašyta Šventajam Rašte.

Buvo kovas, ir direktorius pasakė apgailestaująs, kad liga taip ilgai jį užlaikiusi. Bet jeigu jis norįs pasimokyti papildomai ir laikyti egzaminą, nesą jokių kliūčių.

Liga? Jis jau žiojosi klausti. Laimei, neuždavė direktoriui nereikalingo klausimo. Tai, matyt, Andersas. Jis ir anksčiau suprato, kad Andersas visad moka rasti gerų pateisinamų priežasčių.

Dabar tereikėjo kibti į mokslą.

Buvo per daug šviesu, kad galėtum nukeliauti prie geltonojo namo ir pažiūrėti, ar ten kas nors dar gyvena.

Jis žinojo, kokiu keliu odžius eina j darbą ir grįžta. Taigi ten nevaikščiojo. Kartais atsigręždavo manydamas, kad užuodė jos kvapą. Bet tai visada būdavo kokia nors kita moteris.

Maždaug tuo metu, kai jis grįžo iš Lofoteno ir negavo susitikti su Else Marija, nes ji priklauso Olinei, jis susirgo savotiška liga. O gal tai buvo tik tuštuma, likusi po to, kai Andrėja išėjo iš kambario nė nebandydama jo ginti?

Šiaip ar taip, pajutęs moters kvapą, jis turėdavo išsiaiškinti, iš kur jis sklinda. Panašiai kaip nutukėlis, kuris ryja ir ryja. Net jei prisisotintų iki vėmimo, vis tiek negalėtų sustoti. Tarsi maistas saugotų ir gelbėtų nuo viso, kas bloga.

Nesvarbu, ką jos sakė ar darė, ar atstumdavo jį, ar viltingai šypsodavo. Šios būtybės egzistavo, ir jis turėjo jas perprasti, kol jos nespėjo išnykti.

Andrėja jau buvo išnykusi, nors greičiausiai tebegyveno geltonajam name.

Pirklio Sėrenseno namas buvo baltas ir judrus. Vaikų riksmas, juokas ir gerovė. Pirmiausia jis įsidėmėjo nerakinamas duris.

— Nėra to blogo, kas neišeitų į gera! — sakydavo ponia Sėrensen, kai įvykdavo kas nors, ką galima laikyti mažu nemalonumu.

Vyras prekiavo su rusais. O dabar turėjo išeiti karaliaus dekretas, leidžiantis iš Archangelsko srities įvežti medieną į Siaurės Norvegiją. Taigi visa jo prekyba, kuria jis jau seniai užsiima, eis kaip sviestu patepta.

Sėresenas vaikščiojo už liemenės užsikišęs nykščius, tarsi pats tą dekretą būtų parašęs. Jis buvo atšvęstas su mėsišku valgiu, taip, jog net padažas tyško ant staltiesės. Vis tiek galvojai apie tai, ką valgo Andrėja.

Sėrensenų šeimyna buvo per gausi ir per triukšminga, kad galėtum išties džiaugtis jų drauge. Reinsnese taip pat daug žmonių. Tačiau viskas turi saiką. Namuose gali užsidaryti duris, nors jų niekas ir nerakina.

Taigi jis dažnai mokydavosi pas Sofusą. Sėrenseno vaikai buvo pernelyg dideli draugininkai.

Jis paaugo. Juk to visą laiką ir troško. Bet vis tiek nebuvo patenkintas sudėjimu. Riešams ir pečiams kažko trūko. Kai jis parvyko į namus vasarą, jam reikėjo naujų drabužių. Jis atsisakė lipti ant suolelio, kai siuvėja turėjo primatuoti. Tik pasišaipė ir gnybtelėjo jai į skruostą.