Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kartais pagalvodavo apie Haną. Ir apie Elsę Mariją. Bet jų nebuvo.

Sugrįžęs namo Kalėdoms, sužinojo, kad Elsė Marija ištekėjo. O Hana tapusi nepakeičiama Grėtėjuje. Jis pamanė, jog mergaičių keistas gyvenimas. Toks greitas, nors atrodo lėtas.

Jis ir kvėpino, ir lietė naująsias Reinsneso tarnaites. Bet gana santūriai, nes Olinė nenuleido nuo jų akių. O kai jis kitą kartą parvykdavo namo, jų neberasdavo.

Tromsėje jis turėjo Šarlotę Vikstrem. Bet ją galėjai tik pa- uostinėti po žibintais. Ji niekada nesutikdavo eiti pasivaikščioti po salą. Arba sėdėti priešais jį rogutėse, važiuojant nuo kalniuko.

— Mamytei tai nepatinka. Policija gali atimti rogutes, jei važiuosim taip greitai, — tardavo ji ir susikišdavo rankas į movą.

Vis tiek jis sekiodavo jai iš paskos, vien dėl kvapo.

Jam juk reikėjo ir mokytis. Ir traukti papirosus su Sofusu. Tiesą sakant, koks čia gyvenimas. Bet, anot senų žmonių, laikas bėga. Žiūrėk, ir pasensi nesutikęs tos, kurią galėtum paliesti.

Du paskutinius kartus būdamas namie, nepaklausė Anderso, ar tas negavęs žinių iš Dinos. Niekas daugiau apie ją nebekalbėjo. Netgi pakampėse. Dėl Anderso.

Andersas darėsi vaiduokliškesnis. Nedaug kalbėjo, užtat dirbo. Vieną dieną, kai jie vieni sėdėjo rūkomajame, jis vis dėlto tarė:

— Pradėjai trečius metus Tromsėje. Vasarą sueis dveji metai, kai ji išvažiavo.

Galėjo paklausti Andersą, apie ką jis galvoja. Bet neįstengė. Ir kai juodutėlį sausį vėl išvažiavo į Tromsę, vis dar nežinojo, ką Andersas mąsto. Atrodė, jog tai jo kaltė. Anksčiau, kai buvo dar vaikas, klausinėdavo apie viską. O Andersas visada atsakydavo.

Vieną naktį jis susapnavo, jog nuėjo į Strandą. Atsekė pagal kvapą. Prie raugyklos. Odžius stovėjo ant trinkos prie didelio katilo. Jame plaukiojo visokių formų ir dydžių odos. Atrodė gličios. Jis garsiai pasilabino su odžiumi. Bet to jam nereikėjo daryti, nes odžius įkrito į katilą ir ilgam pranyko. Iš visų pusių subėgo žmonės ir jį ištraukė. Odžius buvo visas geltonas. Valandėlę Benjaminas pastovėjo žiūrėdamas. O paskui teliko lyg niekur nieko sėstis su Sėrensenais prie stalo ir dėtis, jog ten nebuvai.

— Ar odžius Magnusas mirė? — paklausė vyriausias berniukas. Tą dieną jam sukako keturiolika, ir jis gavo dovanų odinį odžiaus įrankį. Gulėjo pilkame popieriuje ant stalo.

Paskui galėjai pasijuokti, kad sapne tai neatrodė nė trupučio keista. Kaip ir tai, dėl ko dūsavo ponia Sėrensen. Ji pasakė:

— Taip, vargšelis... visai susigadino spalvą... Valgyk gražiai, drauguži! Nelaistyk pieno! — pasakė ji maželiui.

Sapnuose žmonės prišneka keisčiausių dalykų. Įdomu, kad labai panašiai jie ir šiaip kalba. Bet vis tiek juokinga.

Jis niekada nežinojo, kad odžiaus vardas Magnusas.

Sapne pamanė: kartais tik persikėlęs į kitą vietą ar žmogui mirus sužinai, kuo jis vardu.

Jis vis dar nebuvo nuėjęs prie namo pažiūrėti, ar tebėra Andrėja.

Tą naktį susirgo Sėrensenų sūnus. Galbūt todėl jis pradėjo galvoti, jog bus gydytojas. Matyt, seniai ėmė apie tai mąstyti, dar prieš važiuodamas namo Kalėdoms. Tą dieną į klasę įėjo direktorius ir pasakė, kad mieste prasidėjo epidemija. Žmonės kalbėjo, kad liga atėjusi iš Tronjemo. Todėl ją ir praminė Tronjemo liga. Pirmiausia įsimesdavo į gerklę ir nugalabydavo žmogų.

Dabar buvo pavasaris. Sėrensenas pasiėmė sūnų į laivą, atvykusį iš Tronjemo. Iš pradžių kilo didelis triukšmas. Paskui stojo kraupi tyla. Girdėjai šnekant, jog nespėjo ištepti jo pragaro akmeniu, kol dar nebuvo vėlu.

Jis juk visą laiką žinojo. Kad sūnaus vardas Sėrenas. Tačiau net jei ir nebūtų žinojęs, dabar nekilo jokių abejonių. Nes ponia Sėrensen ir vyras šaukė jį vardu vienas per kitą. Tą pačią naktį jis mirė.

— Tau nereikėjo imti Sėreno kartu! Tu kaltas! Tu kaltas! Tau nuolat reikėjo visur tampytis berniuką. Sėreno nebėra, jo laukia šaltas kapas! Tu kaltas!

Kambarėlis mansardoje buvo tiesiai virš jų miegamojo.

Be Sėreno vardo, nieko pasaulyje daugiau nebuvo. Juk negalėjai miegoti, taigi teliko keltis ir mąstyti, jog galbūt būsi gydytojas.

Kai nakties saulė pasisuko į jį, jis atsisėdo mokytis lotynų kalbos. Tą naktį palėpėje buvo gera šviesa. Nepaprastai gera šviesa. Tik kirai kėlė triukšmą. Ko gera, buvo susisukę lizdą ant stogo. Jis įsikišo į ausis porą vatos gumulėlių. Bet vargšė ponia Sėrensen labai garsiai raudojo. Tikriausiai visi prabudo. Šiaip ar taip, verkė ne ji viena.

Po valandėlės jis pamatė gatve nueinantį Sėrenseną — be skrybėlės, plevėsuojančiu surdutu. Žiūrint pro palėpės langą, jis iš tikrųjų tebuvo juodas taškas. Atrodė taip, tarsi kažkas būtų išvažiavęs ir jį palikęs. Iš dalies taip juk ir buvo. Tačiau ponia Sėrensen ne iš tų, kurie, kai nutinka kas nors bloga, tiesiog išeina iš kambario. Nepuldavo ir ginti kito. Todėl iš namų turėjo išeiti Sėrensenas.

Jis buvo mokykloje, kai Sėreną išlydėjo į kapus. Šeimininkams buvo tas pats. Jis juk vis tiek niekuo negalėjo padėti.

Bet pamanė, kad galėjo berniukui pasakyti draugišką žodį. Kol buvo gyvas. Jis dažnai ateidavo į mansardą. Norėdavo paplepėti ir pažiūrėti jo knygų.

Galbūt tai ir buvo priežastis. Nulėmusi apsisprendimą tapti gydytoju.

Dar vasario mėnesį sveikatos komisija įvedė tam tikras taisykles. Svarbiausia — nepamiršti švaros ir gryno oro! Laidojant mirusiuosius nuo gerklų uždegimo, privaloma atsisakyti šarvojimo ir lydėtuvių, laidojama turi būti kuo skubiausiai, ligonių patalynė ir drabužiai turi būti išvalomi, kambariai išplaunami ir gerai išvėdinami.

Vėliau daug mirė nuo ryklės uždegimo. Per daug, kad būtų įstengęs atsiminti vardus. Galva vis tiek buvo pilna.

Ir verksmas. Tromsėje taip klaikiai raudojo. Sėrenui buvo tik keturiolika. Vyriausiam mirusiajam buvo dvidešimt treji.

Tą dieną, kai buvo įteikti mokslo baigimo pažymėjimai ir direktorius turėjo pasakyti kalbą apie tai, kad jie baigė mokyklą ir išlaikė egzaminus, jis kalbėjo beveik vien apie tuos, kurie atsisveikino su šiuo pasauliu savo jaunystės pavasarį. Sofuso Be- ko tą dieną taip pat nebuvo. Direktorius gerai žinojo, kas įvyko. Tai sužinodavai iškart. Atėjo ir Sofuso eilė.

Sofusas buvo toks žmogus, su kuriuo galėdavai būti. Kai nesimokydavo arba nežiūrėdavo j mergaites, kurios vaikščiodavo susikibusios už parankių, jiedu juokaudavo. Kartais pakrante apeidavo visą salą, jis taip pat papasakojo Sofusui, kad tąkart ne sirgo, bet buvo Lofotene. O Sofusas prisiekė niekada niekam to neminėti. Suprantama, kai kurių dalykų negalėjai sakyti net Sofusui.

Vėl reikėjo pereiti. Švarinimąsi. Visi Sėrensenai nuo prausimosi buvo rausvi ir blizgėjo. Jei buvai vienas iš jų ir lankydavaisi pas Sofusą Beką, turėjai švarintis. Jie nebenorėjo nieko daugiau prarasti.

Nors ir išsiprausė, jis nuėjo aplankyti Sofuso, kol šis dar gyvas. Ketino pasakyti, jog vis dėlto Dinos žodžiuose, kad mirusieji lieka šalia, esama tiesos. Buvo pakankamai suaugęs, kad suprastų, jog tuo visų pirma nori paguosti save. Sofusui tai nerūpi. Tačiau motina jo neįleido. Apsikabino jam kaklą ir ilgai verkė.

— Sveikatos komisija, — šniurkščiojo ji, — sako, kad niekam negalima eiti pas vargšelį Sofusą.

Jis pasakė, kad nieko baisaus, jie juk visą laiką buvę kartu, be to, visi kada nors mirsią. To jam nereikėjo sakyti. Net keista, kaip išsprūsta netinkami žodžiai, kai manai, jog reikia ką nors pasakyti. Ji taip baisiai prapliupo raudoti.

Jis nedrįso jos paliesti.

Didelių laidotuvių nebuvo. Tai prieštaravo sveikatos komisijos nurodymams. Jis buvo suaugęs ir suprato, kad taip reikia norint išsaugoti kitų gyvybes.