Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Bet nuėjo į kapines ir sustojo už tvoros. Sofuso motina verkė, bet linktelėjo jam iš tolo. Tik pamanyk, pastebėjo jį tokią dieną!

Dabar teliko laukti ir žiūrėti, kas bus. Bet jeigu tai jį aplenktų, galėtum laikyti ženklu, jog privalai tapti gydytoju.

Sulig kiekviena diena, per kurią nesusirgdavo, jis galvodavo, kad reikia nueiti pas ją į geltonąjį namą. Taip ir neprisiruošė.

Odžius taip pat nei susirgo, nei numirė. Visi, kas mirė, buvo jauni. Sofusas šešioliktas.

Galbūt tam kartui pakako.

Andersas atplaukė jo paimti nauja jekta, vardu „Gulbė“.

— Velniai rautų! Ką jie su tavim padarė? — pasakė vos įžengęs į kambarėlį mansardoje.

Jis prisiminė, kad ponia Sėrensen nebesako: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“.

Po valandėlės padavė Andersui mokslo baigimo pažymėjimą, kad atitaisytų tai, jog nekaip atrodo. Žiūrėjo į jį kartu, Andersas persibraukė kaktą ir tarė:

— Puiku! Puiku! Eime! Čia nėra daugiau ko pasilikti!

Greičiausiai jis buvo teisus.

TREČIOJI KNYGA

1 skyrius

KIEKVIENAS BEGALYBĖS JUDESYS ĮVYKSTA PER AISTRĄ IR JOKIA REFLEKSIJA NEGALI SUKELTI JUDESIO. AISTRA YRA NUOLATINIS ŠUOLIS Į BŪTĮ, PAAIŠKINANTIS JUDESĮ...

(S. Kirkegoras. „Baimė ir drebėjimas“)

Galima save paklausti, kas nulemia pasirinkimą. Arba ar išvis egzistuoja pasirinkimas. Paplaukiojęs su Andersu daugelį mėnesių, supratau nesąs nei jūrininkas, nei pirklys. Nežinau, ar tą dieną Andersas nusivylė, ar lengviau atsikvėpė, kai pasakiau, kad noriu vykti į Kopenhagą mokytis. Šiaip ar taip, nebandė manęs atkalbėti. Ir neėmė pamokslauti, jog tai brangiai atsieisią.

Johanui rekomendavus, buvau įkurdintas pas našlę gatvėje, kurią visi vadino Plačiąja. Bet iš tikrųjų ji vadinosi Norvegijos gatvė, taigi vien tai šį tą reiškė. Johanas ten gyveno prieš daugelį metų. Ponia Frederiksen buvo nelabai pasiturinti, bet, matyt, kilminga. Pirmieji jos žodžiai buvo, jog aš nepanašus į savo brolį. Praėjo keli mėnesiai, kol supratau, kad tai pasakyta kaip pagyrimas.

Iš pradžių miestas man kėlė siaubą. Bet juk negalėjau gyventi nuolat jausdamas išgąstį, taigi teliko atsiduoti smalsumui ir juslėms. Tik tas, kuris pats tai išgyveno, supras, kaip jaučiausi pirmą kartą įžengęs į universiteto vestibiulį.

Tada susipažinau su studentų gyvenimu ir išmokau studentiškų dainų. Paskaitinėjau Melerio knygą su apmąstymais apie moteriškumą, bet niekam nenorėjau prisipažinti, jog išmokau kai ko nauja. Studentas nieko neturi prisipažinti, jis privalo studijuoti ir diskutuoti apie amžinąsias problemas. Turi vaikščioti po alines ir būti kviečiamas į pobūvius.

Į aukštus medžius storais kamienais ir didžiuliais vainikais žiūrėjau kaip į naujus pažįstamus. Jie tapo mano tiesioginiu ryšiu su dangumi, kaip namuose buvo kalnai. Dėl medžių namie nuo pat mažumės burnoj pajusdavau metalo skonį, kai matydavau, kad ruduo juos paverčia styrančiomis šakomis. Kopenhagos medžiai išlaikydavo lapus net žiemai prasidėjus. Šaltis juos pakeisdavo ir aptraukdavo glazūra, bet jie nukrisdavo.

Suprantama, šiomis mintimis negalėjau pasidalinti nė su vienu sutiktu studentu. Tada supratau, kad nuo pat motušės Karenos mirties ėmiau mąstyti kaip senis.

Apsipratęs su aukštais pastatais, žmonių knibždynu ir kalba, nurimau. Tačiau čia pat slypėjo karštligiškas troškimas patirti ką nors nepaprasta. Kas tai turėjo būti, gerai nesupratau.

Studentui kelio nepastos Rūsti lemtis.

Ar žlugs pasaulis, ar gyvuos,

Jis tarp giesmių senovinių klajos Ir amžių pilkapių skaičiuos,

Diena bus ar naktis.

Vergai tegu sau vaikosi naudos,

Turtus didžiausius jam atstos Skaidri mintis.

Tai buvo Melerio mintys iš studentiškų dainų knygelės. Lankiausi Regenseno studentų bendrabutyje ir dainuodavau kartu su visais, o alaus bokalai eidavo per rankas kaip taikos pypkės. Vėliau pritapau prie Valkendorfo bendrabučio draugijos. Ten paprastai kiekvienas turėdavo savo butelį. O per šventes, be abejo, būdavo švaistomi gausūs kišenpinigiai.

Ten susipažinau su Akseliu. Pastoriaus iš Limfiordo, kuris pažinojo Gruntvigą[7], sūnumi. Akselis labai džiaugėsi būdamas blogiausias iš visų Danijos pastorių sūnų. Šviesiaplaukis, aukštas, ironiškas. Su teisėjo balsu ir grioviakasio sąmojais.

Pamažu susibičiuliavome. Kartu mokėmės filosofijos ir klausėme Siberno arba Rasmuso Nilseno paskaitų. Be to, turėjome rimtų ketinimų perskaityti viską, kas privaloma zoologijos, fizikos, botanikos ir chemijos. To reikėjo norint išlaikyti parengiamąjį medicinos studijų egzaminą, kurį visi tiesiog vadino „kantusu“.

Dėstytojai kalbėjo, esą taip mes supažindinami su „požiūriu į gamtą ir jos stebuklus“. Tie stebuklai buvo sausoki, tad greitai išsiaiškinome, kad Kopenhagoje yra kitų stebuklų, kurie verti išsamesnių studijų.

Akselis turėjo pažinčių. Mes vaikščiodavome į pobūvius. Bet aš žaibiškai supratau, kad mergaičių pobūviuose nevalia liesti. Jos yra kieno nors dukterys. Negalėjai su jom net pašokti, neužsirašęs į jų sąrašus. Atvykusį iš speigračio tai galėjo šiek tiek gąsdinti. Bet su tuo netrunki apsiprasti. Be to, ten dažnai gaudavai gardžiai pavalgyt ir išgert.

Teko per nauja mokytis šokti. Su savo ankstesniu mokėjimu, Akselio nuomone, gąsdinau net dramblius. Slapta repetuodavome Valkendorfo koridoriuose, keiksnodami ir keldami triukšmą. Palyginti su manimi, Akselis buvo tikras nevėkšla. Jis tvirtino, kad danų pastorių namuose nešokama.

Nedaug studentų skaitydavo knygas savo malonumui. Mūsų grupės dauguma, ištrūkę iš namų ir išsivadavę nuo mokyklinės drausmės, tiesiog skendėjo ekstazėje arba tyrinėjo karališkąjį miestą. Romanai ir apsakymai skirti moterims, ne vyrams.

Vyrai studijavo, klausė paskaitų ir diskutavo apie politiką. Mane tai sukrėtė ir nuvylė. Bet labai stengiausi to neparodyti.

Vis dėlto literatūra mus suartino. Vieną vakarą prieš pat Naujuosius metus pabandžiau Akseliui papasakoti apie savo liūdnas Kalėdas pas našlę Plačiojoje gatvėje. Vargais negalais įveikiau Giustavo Flobero „Ponią Bovari“ originalo kalba.

Mudu sėdėjome „Vaistinėje“, aš bandžiau jam paaiškinti, kad Floberas tik patvirtino tai, ką žinojau iš anksčiau. Jis, ko gera, įžvelgė, jog noriu pasirodyti protingesnis, nei esu, bet nieko nesakė.

— Protingasis žmogus atėjo į pasaulį susitaikyti su tuo, jog viskas kartojasi, — tragiškai tariau.

— Mane tai visai patenkina, — nusišaipė jis.

Aš praleidau pro ausis tą tikrai nepagarbią repliką ir tęsiau savo pranešimą. Jis susitaikė su tuo nuobodžiaujančio žmogaus išraiška.

— Ne tik banalūs veiksmai: valgyti, šalinti, statyti vieną koją už kitos, įsimylėti, užsiimti intrigomis ir panašiai, bet ir visa rūšių veikla kartojasi. Tai amžinas šokimas ratu. Ir viskas kada nors baigiasi. Būtent — beprasme mirtimi! — išdrožiau dviem atsikvėpimais.

Kai aš įkvėpdavau, Akselis atsidusdavo. Be to, porą kartų pataisė mano danų kalbą.

— Žinoma, aš suprantu, kad rašytojas taip pat nori mums parodyti didėlę tragediją. Bet aš permačiau formą. Ji lėkštoka.

— Tu per daug senauji! Esi pernelyg miesčioniškas! Skaičiau, kad miesčionija nori uždaryti rašytoją į kalėjimą, — sukrizeno jis.

— Miesčioniškas? Aš! — pasipiktinau.

— Kodėl tu toks piktas? Juk tai tik kūrinys, ar ne? Kuo ta knyga ypatinga?

— Ji nepadori, — niūriai atsakiau.

— Kuo?

— A, dėl tos Emos, — nekantriai pasakiau ir vėl norėjau grįžti prie filosofijos.