Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laimės sūnus: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laimės sūnus»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

H. Wassmo (g. 1924) yra viena iš skaitomiausių autorių ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Romane „Laimės sūnus“ rašytoja tęsia pasakojimą apie „Dinos knygos“ herojus. Pagrindinis knygos veikėjas – Dinos sūnus Benjaminas Grenelvas, kurio gyvenimas paženklintas baisios paslapties.

Laimės sūnus — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laimės sūnus», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Prašom! Užeik į mano biurą! — sušuko ji per gatvę.

Tos dvi bobšės ėmė dėl mūsų plūstis. Joms tai turbūt įprasta. Bandžiau įkalbėti Akselį eiti toliau. Bet jis stovėjo kaip prisvilęs ir paikai šypsojosi.

Tuomet atsidarė durys ir išėjo Madam. Tiedvi ant palangių akimirksniu nutilo.

— Prašom užeiti! Nekreipkite dėmesio į Jenę. Ji tikra rėksnė! — pasakė ji ir piktai mostelėjo galva į tą, kuri nepriklausė jos „biurui“.

Atsidūrėme viduje, mažame koridoriuje, kur negalėjai matyti net savo ištiestos rankos. Tačiau, šiaip ar taip, buvome kartu. Širdis, rodės, tuoj tuoj iškris iš liemenės. Adomo obuolys atrodė kaip gumbas, nežinojau, ką kalbėti.

Madam atidarė duris, ir iš mažyčio kambarėlio, pilno kutų, bumbulų ir užuolaidų, ant mūsų grėsmingai krito geltona šviesa. Lyg to nebūtų gana, prišoko nykštukinis šunėkas ir iššiepė aštrius dantis. Apsiseilėjęs storapilvis.

— Jis labai džiaugiasi, kai užeina svečių, — pasakė Madam.

Kambarys buvo grūste prigrūstas baldų. Komoda su trim

vazom, pypkės stovas ir pusiau nugertas butelis. Apvalus stalas su visų vaivorykštės spalvų staltiese ir keturios taurės. Už stalo — sofa, ant kurios sėdėjo drūta moteriškė su dar vienu šunėku ant kelių. Pastarasis, be abejo, buvo niežuotas, bet draugiškas. Ant poros iš trijų aplink stalą stovinčių kėdžių sėdėjo išsidažiusios moterys plačiais gelsvais peniuarais. Jos linktelėjo ir viltingai nusišypsojo, tarsi sėdėtų Karališkojo teatro scenoje.

Geltoną šviesą skleidė virš stalo kabanti lempa. Vienintelis gražus daiktas kambaryje. Ji priminė lempą Reinsneso valgomajame. Šakos, laikančios kolbelę ir kupolą, vaizdavo rožių ūglius, o gaubtas buvo geltonas. Prie rankenos apačioje kabojo trys dulkėti rausvi vilnoniai spurgai. Ant parudavusios nuo tabako dūmų sienos puikavosi karaliaus portretas. Nė vieno lango. Kvepėjo išsigaravusiu rožių vandeniu ir prakaitu su šviežia žalio svogūno priemaiša. Moterys sėdėjo pasistačiusios po butelį bavariško alaus ir indą žalsvų sausainių.

Suglumę klestelėjome į pasiūlytas kėdes. Moterys su šunimis susispaudė ant sofos. Akseliui sunkiai sekėsi pabrukti po stalu kojas. Stalas buvo per žemas arba kėdė per aukšta. O vienintelė vieta, kurioje jis galėjo laikyti kojas, buvo pastalė. Jis atsisėdo ant kėdės krašto, atsilošė ir atsargiai jas įkišo.

Kas galėjo pamanyti, kad jų čia bus tiek daug? Pažvelgiau į Akselį. Bet jis tik murksojo.

— Štai čia Tildą, o čia Olga ir Birtė. Kurios pageidausite?

Madam įspūdingai mostelėjo. Ji vilkėjo plačią suknelę, bet

tai nebuvo tipiškas apdaras. Rudai šlakuotas, geltonomis juostelėmis, kurios įvijai krito nuo perpetės. Juostelės, jai judant, krutėjo virš krūtinės. Negalėjai atplėšti akių. Veidas buvo griežtas. Bemaž gražus. Amžius neaiškus. Ji buvo tarsi dervuotas piratų laivas.

Jauniausiajai buvo gal dvidešimt penkeri, gal mažiau. Atrodė normaliai. Akselis žiūrėjo į ją, nors ir nebuvo graži.

Ta su šunimi, vardu Birtė, buvo tikras tristiebis burlaivis. Pilvas imdavo dribsėti, vos tik ji savo mažas putlias rankutes nuleisdavo nuo stalo į skraitą.

„Juk negali to daryti čia, visų akivaizdoje“, — pagalvojau ir pajutau savo varpą. Kaip slieką išdžiūvusioj dykumoj.

Pamačiau, kad Akselis blaivėja, ir pasijutau dar vienišesnis.

Moterys klausiamai žiūrėjo į mus. Aš sumaniai vengiau jų žvilgsnių. Pagaliau Madam tarė:

— Gal ponai pageidautų po vieną alaus, prieš eidami į biurą?

— Kokia kaina? — iškrenkščiau.

Ji pasakė kainą ir pabrėžė, jog alus už dyką.

— Iš kiekvieno? — paklausiau perėmęs vadovavimą.

— Iš kiekvieno, — atsakė Madam ir užvertė akis į lubas.

— Tiek neturime, — išmekenau.

— Ne, tiek neturime, — paantrino Akselis palengvėjusia širdžia ir keletą kartų linktelėjo.

Madam nužvelgė mus. Nuo kojų iki galvos ir nuo galvos iki kojų.

— Čia atsiskaitoma tik grynaisiais ir nuolatinė kaina nenuleidžima, — tvirtai pasakė. Buvo matyti, jog ji mumis netiki.

— Iš viso teturime pusę sumos, — pasakiau ir atsistojau. Akselis irgi pašoko.

Pamiršo ir savo kojas. Moterys žaibiškai stvėrė alų ir indą su žalsvais sausainiais. Stovėjome kaip alaviniai kareivėliai, ką tik išgelbėti nuo karo.

Moterys susižvilgčiojo. Jos ir anksčiau kalbėjosi akimis.

— Jūs jauni? — švelniai sumurkė Madam.

— Na... —nutęsė Akselis.

— Jie gražūs, ypač tas tamsiaplaukis puikiomis akimis, — pasakė Madam, tarsi kalbėtų apie šunis.

Storulė, sėdinti ant sofos, nusijuokė taip, jog visas kūnas suliumpsėjo. Madam metė į ją žvilgsnį, kuris būtų galėjęs užmušt jautį. Akimirksniu stojo tyla. Visos paeiliui gurkštelėjo iš savo butelio. Tarytum tai būtų ritualas. Madam prisidegė pypkę. Labai lėtai, stebėdama mus pro dūmus.

— Didysis ne toks gražus, bet jo platūs pečiai, — tarė Madam ir linktelėjo moterims ant sofos.

— Sutinku! —draugiškai pasakė storoji.

— Iš to jokios naudos! — pasakė jauniausioji ir prisidengusi ranka garsiai suprunkštė.

„Ji spuoguota ir priekiniai dantys išgedę“, — kerštingai pagalvojau ir pasisukau eiti.

— Palaukit, ponaičiai! — tarė Madam.

Jutau, kaip visa nugara perbėgo šiurpas.

Ji nuėjo prie sofos ir kažką sušnabždėjo storulei, paskui atsisuko į mus ir švelniai pasakė:

— Tai kiek turite?

Mes su Akseliu susižvelgėme. Išraudę kaip burokai. Tada sugrūdome rankas į kišenes ir išlupome viską, ką turėjome. Kai padėjome pinigus ant stalo, virš jo iškart palinko keturios galvos ir ėmė skaičiuoti.

Galiausiai jos vėl pakilo^ Madam sausai pasakė:

— Už tiek pinigų nenueisit į jokį biurą, jaunieji mano bičiuliai. Už tokį varganą užmokestį nebent galima gauti moterų Voldene arba kapinėse.

Ji mums maloningai linktelėjo. Tuomet vienu pirštu pasitaisė plaukus.

— Aš juos veduosi į biurą, — pasakė ji kitoms, tarsi mes būtume kurti.

Storoji norėjo prieštarauti, bet susilaikė. Kitos dvi atrodė priblokštos.

— Bet, motin, jokios prasmės! — tarė storulė.

Madam atsiduso ir pasakė:

— Šiandien sekmadienis. Galima juk sekmadienį padaryti gerą darbą.

Po to jau buvo vėlu. Viskas buvo vėlu. Akseliui irgi žliaugė prakaitas. Buvome nuvesti į tamsų nedidelį kambarėlį, taip pat be lango. Pamaniau, kad jeigu kiltų gaisras, supleškėtume vietoje, be jokios galimybės pabėgti.

Aš tiek daug buvau girdėjęs apie širdies daužymąsi. Ir pačiam pasitaikė. O kaipgi. Bet kaip tik tuo metu širdis nustojo plakusi. Nedrįsau nė kvėpuoti. Klinikinė mirtis.

Lova, kurios turinio negalėjai įžvelgti, nes buvo pernelyg tamsu, stovėjo vidury kambario. Praustuvą galėjai numanyti esant už juodutėlės širmos. Madam atsinešė nedidelį žibintą su stearino žvake ir pastatė ant suolelio už širmos.

— Prašom patogiai įsitaisyti! — pasakė ir mostelėjo galva į lovą.

Kai aš nė nekrustelėjau, Akselis kumštelėjo man į pašonę. Pamačiau, kad jis bando nusišypsoti.

Atsisėdau ant lovos krašto ir įbedžiau akis į širmą, už kurios buvo Madam. Ji pripylė į dubenį vandens. Tada išsinėrė iš dervuoto laivo korpuso su įvijomis. Akimirką pro širmos plyšius pamačiau kūno linijas ir odos bei klosčių begalybę. Neskubėdama per galvą užsivilko baltą peniuarą. Akselis nurijo seiles man prie pat ausies.

Ir prasidėjo. Ji išėjo iš už širmos apšviesta blyškios šviesos. Klubai ir šlaunys persišvietė per ploną apdarą. Viskas lingavo. Ne tik ji. Visas kambarys.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laimės sūnus»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laimės sūnus» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Laimės sūnus»

Обсуждение, отзывы о книге «Laimės sūnus» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x