Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Iš lėto ji ėmė nurengti Akselį, šnekindama kaip vieną savo šunų.

— Štai taip, dabar pamatysi, kaip bus gerai! — kalbėjo plekšnodama man per ranką sulig kiekviena atsegta saga. — Pamatysi, kaip bus gerai. Dabar tereikia apsiplauti. Būtina. Visi žino. Štai taip! Dabar pamatysit.

Ji išrengė mus nuogai nuo viršaus iki apačios. Mes netgi padėjome. Aš neįstengiau žiūrėti į Akselį. Per prausimosi ceremoniją įdūriau akis į sieną. Jei bent Akselis būtų paprieštaravęs. Tada ir aš nebūčiau tylėjęs. Bet jis kaip niekur nieko. Galėjai pamanyti, kad miega.

Lova buvo per maža gulėti trise. Mes vos laikėmės. Tada Madam paėmė antklodę ir uždengusi ją paklode patiesė ant grindų.

Ji atsigulė tarp mūsų ir lietė taip, tarsi būtume vienas kūnas. Panašiai darbuodavosi Olinė, formuodama kvietinę duoną.

Manau, kad aš pirmas pasidaviau. Tačiau Akselis mane aplenkė kitkuo.

Staiga ji atsuko Akseliui užpakalį ir užsivertė peniuarą. Išniro baltas kalnas. Jis koketiškai judėjo ratais virš kūkčiojančio Akselio.

Ji apžergė mane ir ėmėsi mano varpos, o jam atgręžė užpakalį! Tuomet iš rūbo ji išvertė krūtis.

— Eik šen! —valdingai pasakė ir užgulė mane dviem pilnais odos kapšais. Vienodu ritmu.

Nemanau, kad meldžiausi. Bet turėjau melstis. Pasigailėk mūsų, vargšų nusidėjėlių!

Akselis! Jis iš lėto judėjo, klūpodamas už jos. Pamažu atsirado ritmas. Jo stenėjimas buvo tai graudus, tai grėsmingas. Ji ramino jį. Pusiau atsisukusi gelbėjo.

O tada prasidėjo velniava. Jis puolė ant jos kaip žvėris. Prispaudė ją prie manęs ir toliau darbavosi kaip pamišęs. Prislėgtas jos didžiulių krūtų, valandėlę buvau negyvas.

Galima apie tai negalvoti kiekvieną dieną. Bet niekada nepamirši!

Paskui Akselis išsitiesė. Kvėpavo kaip lokomotyvas, kuris bando sumažinti greitį.

Niekada taip ir neišdrįsau pasakyti jam, kokie buvo nuostabūs. Tie jo smūgiai. Kaip, po velniais, galima sakyti tokius dalykus? To neturėtum net pastebėti.

Manęs jai nepavyko išjudinti. Iš gėdos vos nepuoliau į ašaras. Supratęs, kaip aš jaučiuosi, Akselis nuėjo už širmos. Tik ir tai nepadėjo. Visą naktį galėjau justi jos ranką ant savęs. Vėl atsidūriau geltonajame name. Andrėjos smagioje rankoje buvau pilnas veržlios, palaimingos jėgos. Bet vos šita norėdavo man padėti įeiti, sugniuždavau.

Galiausiai ji numojo ranka. Patapšnojo man šlaunį ir paguodė:

— Taip, taip, esi gražus ir jaunas. Tavo laikas dar ateis. Ateis, pamatysi!

Gėda buvo tokia, kokios dar niekada nebuvau jautęs.

Kai atsidūrėme gatvėje, o aš uždrebėjau šaltame vėjyje, Akselis pasakė:

— Reikia įmesti!

— Ne, aš einu namo, — sumurmėjau.

— Negi nori mane dabar palikti! Nieko panašaus lig tol nesu daręs!

Susiradome rūsį, kuris tebebuvo atidarytas, ir nuspūdinome į patį tamsiausią kampą. Nereiks vienam į kitą labai žiūrėti. Kurį laiką leidome sau pabūti paukščių baidyklėmis. Bent jau aš. Akselis juk išlaikė egzaminą.

— Aš grąžinsiu tau pinigus, kuriuos sumokėjai, — staiga pasakė jis, spoksodamas į savo stiklą.

— Kaip tai? — sumurmėjau neatitraukdamas akių nuo savojo.

— Velniai rautų, aš taip pat neįstengčiau įkišti jo į skylę, pilną svetimo daikto...

Daugiau jis niekada nebeminėjo to pažeminimo. Net tada, kai bandžiau atmušti nuo jo Aną.

2 skyrius

Išgirdau ir aš, kaipgi! Kad visai neseniai Švedijos ir Norvegijos karalius Karlas Kopenhagoje susitiko su karaliumi Frederiku VII ir šventos brolystės vardu pažadėjo nušluoti Austriją ir Prūsiją.

Tačiau fanfaromis ir skambiais žodžiais viskas ir pasibaigė. Norvegai ir švedai niekad nerodo nosies, kai padėtis pasidaro rimta.

Buvau dar toks žalias. Gėdą būti norvegu Kopenhagoje pajutau antrąjį pusmetį. Nepaisant universiteto, alaus ir Akselio. Šalis stovėjo viena priešais dvi didžiules kraujo ištroškusias armijas.

Vengiau kalbėti gimtąja kalba. Iškaliau keletą trumpų daniškų sakinių, išmokau nutaisyti giedrą žvilgsnį, o šiaip laikiau liežuvį už dantų. Jei išsiduodavau, sužinodavau apie Karlo XV silpnadvasiškumą, kurį parodė, kai Švedijos ir Norvegijos vyriausybė, supratusi padėties rimtumą, nė nemanė rizikuoti krauju, kad apgintų brolišką tautą.

Smuklėse ir studentų susibūrimuose buvo pasakojamos nešvankios istorijos ir dainuojamos dainuškos apie karalienės Viktorijos meilę Bismarkui. Apie daugybę karalienės nėštumų ir apie tai, už kuriuos iš jų anglai gali dėkoti Bismarkui. Ir apie bailųjį Napoleoną III, kuris iš baimės nedrįso paleisti net perdalo į Prūsijos pozicijas, jau nekalbant apie patrankų sviedinius.

Pirkliai ir prekininkai vis tebegraibstė informacinį laikraštį, kuriame netrūko skelbimų. Bet šiaip žmonės, kur ką nutvėrę, skaitė apie karą. Mažuose lapeliuose, kurie visur skraidžiojo. Arba išgirsdavo paskutines naujienas smuklėse.

Lapkričio 13-ąją Valstybės taryba priėmė naują bendrą Danijos ir Šlėzvigo konstituciją. Vokiečiai gavo, ko laukė. Prasidėjo žiema.

Žmonės aiškino tai savaip:

— Atėjo Bismarkas, su kalaviju ir krauju!

— Karna! — sušukau, kai ji pasakė savo vardą. — Niekas neturi tokio vardo!

— Aš turiu, — niauriai atsakė.

Ji sėdėjo vežime, laikydama sužeisto leitenanto ranką. Krauju ir išmatomis dvokė iki pat kelkraščio, kuriuo ėjau vadeliodamas arklį.

Daug kam turiu būti dėkingas už tai, kad sutikau Karną. Pavyzdžiui, prūsų ir austrų kariuomenės būriams. 1864 metų vasario pirmosios naktį jie persikėlė per Eiderį. O gal turiu dėkoti Bismarkui? Tai jo ciniškas protas panūdo užkariauti Slėzvigą.

Studentai dar gruodžio mėnesį suprato, kad bręsta dideli įvykiai. Bet mes negalėjome įsivaizduoti jų masto. Kopenhagoje visi manė, jog Danevirkės tvirtovės pylimas sustabdys kiekvieną prūsą.

Susitikę prie alaus bokalo smuklėje, aptarinėdavome karo galimybes. Ne tik aš, naivuolis iš Šiaurės Norvegijos, negalėjau gerai įsivaizduoti karo. Šlykščiausios bet kokio didvyriškumo atmainos.

Nuo pat mažumės norėjau sužinoti, kas vyksta kare, bet niekas negalėjo man paaiškinti. Kopenhagos smuklėse buvo pasakojamos istorijos apie senąjį generolą C. J. de Mecą, kuris skambindavo pianinu, vilkėdavo chalatą ir nerimaudavo dėl savo sutrikusio virškinimo, kai visi kiti narsiai leidosi skerdžiami.

Bismarką mažai kas pažinojo. Man visada buvo smalsu, ar tas žmogus žaidė šachmatais. Ar jis manė, kad gyvenimas — šachmatų partija.

Tuo metu danų kariuomenė jau buvo pasitraukusi iš Danevirkės ir įsitvirtinusi prie Dybėlo. Spūdino atgal kaip saujelė nuteistų vagių, nusistekenę ir praradę viltį. Tie, kurie pasiekė Kopenhagą ir įstengė kalbėti, pasakojo apie stovėjimą stačiomis dieną ir naktį, be padoraus maisto ir apdaro, kai sniegas, pliurza ir šaltis skverbiasi į kūną, o nuo austrų stovyklos laužų sėlina mirtis.

Jų aplankyti atvyko vienas neapkenčiamas ponas iš ministerijos — su kaliošais ir išskleistu lietsargiu! Karalius pabėgo, o visi kiti Šiaurės šalių piliečiai užsimerkę sėdėjo prie savo gražiai padengtų stalų, kartodami tuščias replikas. Pavyzdžiui:

— Baisu! Kaip gaila! Kaip tragiška!

Nors viską girdėjau, suprast nesupratau. Tai būdavo tik įdomios istorijos. O gatvėse galėdavai matyti daug nublizgintų kareiviškų batų, ginklų ir mėlynų mundurų. Kai kas kalbėjo apie ėjimą į savanorius. Šia prasme universitetas turėjo senas tradicijas.

Po studentų subuvimo uždarame Regenseno kieme, kur dainos ir alus pavertė mus vienminčiais didvyriais, dėvinčiais bepirštes pirštines ir studentiškas kepuraites, aš pasiprašiau į tarnybą fronte. Akselis norėjo padaryti tą patį. Tačiau jis turėjo motiną, ir ji atvykusi viską sugadino. Aš motinos neturėjau.