Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kai atėjo vasara, nei iš šio, nei iš to pagalvodavau: „Dabar Reinsnese vasara!“ Matydavau saulę, kuri apsigrįždavo virš šcherų, neišnykdama jūroje. Ir staiga skaudžiai nusmelkdavo aitrus sukepusių dumblių paplūdimyje kvapas, nesvarbu, kur būdavau.

Bet iš tiesų tai tebuvo blankus gailestis, kad laikas nulėkė kažkur be manęs. Aš net negalėjau dorai atsiminti Hanos veido bruožų.

Reinsnesas buvo vieta, apie kurią perskaičiau knygoje.

Birželio pabaigoje žlugus Londono konferencijai, o su ja — ir paliauboms, puoselėjau vaikišką viltį, jog Dina, kad ir kur būtų, telegrafuos arba parašys: „Atvažiuok! Mes vykstam namo į Reinsnesą!“

Tačiau ji to nepadarė.

Tuomet prūsai perėjo Also salą, ir žeminanti taikos sutartis tapo faktu. Spalio 30-ąją plunksnos brūkštelėjimu Holšteinas ir Šlėzvigas buvo perleisti Austrijos kaizeriui ir Prūsijos karaliui.

Aš nusprendžiau nebeištarti nė vieno žodžio norvegiškai. Ir niekada nekelti kojos j švedų žemę.

Kopenhaga buvo paralyžiuota. Vieni galvojo apie savo santaupas ir rentą banke, kiti kaupė maisto atsargas ir bėgo iš miesto. Vėlyvą rudenį Akselis pasakė, kad aš geriau šneku daniškai. O kaipgi kitaip. Juk sėdėjau išduotoje tėvynėje ir ruošiausi studijuoti mediciną.

Nenumačiau tik to, kad į Kopenhagą grįšiu kaip didvyris. Mat prie Dybėlo rankiojau sužeistuosius. Toks jau buvo ir yra narsumo mitas.

Taip pat visiškai nenumačiau, kad ir Karna atvažiuos į Kopenhagą. Kopenhagoje jos kūnas nebebuvo toks pat kaip prie Dybėlo. Aš tai ir supratau, ir nesupratau.

Svaigus džiaugsmas, sugrįžus į studentišką gyvenimą, matyt, aptemdė protą. Kartą prisigėręs Akseliui ir kitiems sugėrovams sušukau:

— Ar pažįstat žudikę?

Tačiau jie nepažinojo nė vienos žudikės. Tik spoksojo į mane kaip į pamišėlį. Aš taip įtūžau, jog trenkiau į stalą ir sustugau:

— Kur, po velnių, dingo visos pasaulio žudikės? Ar galit man pasakyti?

Jie net nesiteikė papurtyti galvos.

— Jis toks pasidarė po to, kai pamatė prūsus, — sumurmėjo Akselis ir paprašė mane užsičiaupti.

Dviese suėmė man už parankių, išgabeno lauk ir parvedė namo pas našlę Plačiojoje gatvėje.

Suprantama, aš žinojau, kur jos. Žudikės. Areštinėje ir kalėjime. Kurį laiką pats dirbau areštinėje. Ten sutikau porą jų. Išmintingesnis nuo to nepasidariau. Tik sutrikau. Pamatęs, kokios jos nekaltos. Pataikaujančios. Nelaimingos. Palaužtos. Nusižeminusios. Arba šiurkščios ir atgrasios, kalbančios kaip apleistas ir nekenčiamas vaikas. Jos nebuvo panašios į Diną, kurios akys ir protas — it stiklas.

3 skyrius

Vieną naktį aš ir Akselis išėjome paūžti su vienu bendramoksliu. Klausas buvo jo vardas. Šventėme savo narsos išbandymą po to, kai ištisas valandas skrodėme lavoną. Išėmėm žarnas ir organus, prikimšome laikraščių, šiaudų ir vėl užsiuvome. Buvome ištroškę, užsidegę, pilni pasididžiavimo savo išmanymu apie žmogų.

Klausas pradėjo kalbėti apie garsų žmogų, kurį neseniai skrodėme ir kuris turėjo visus įsisenėjusio sifilio požymius.

— Cit! — sudraudė Akselis, kai Klausas įsismagino.

— Aš nepasakiau pavardės, — gynėsi tas.

— Jei apie tavo tauškalus pranešime vyriausiajam gydytojui, tau atsirūgs, — pasakė Akselis.

— Aš nežinojau, kad tokie vaikšto į „skersgatvius“, — tarė Klausas.

— Dabar žinai, — pasakiau bandydamas nuslėpti, kad mane pykina. Tiesą sakant, pykino visą dieną.

— Velniai griebtų! Jis juk buvo dvasininkas! —tarė Klausas.

— Nutilk! Kol niekas neišgirdo. Kitaip tave tuoj patį velniai griebs, — pasakė Akselis ir apsižvalgė.

Klausas ėmė postringauti apie bendrą mirusių mokslininkų moralės ir intelekto trūkumą.

— Bet dvasininkas „skersgatviuose“!—galiausiai sušuko jis, nenorėdamas pasiduoti.

Mudu su Akseliu susižvelgėme.

— Ar tu ten nesi buvęs? — staiga paklausiau.

— Ką?

— Pas viešnamių mergšes?

— Prašau?

— Aš tik klausiu.

— Kaip ten gali eiti? — suglumęs pasakė jis.

— Kažkur juk reikia prarasti nekaltybę, — bandžiau pakurstyti.

— Fu! — pasakė jis ir pažvelgė į Akselį, aiškiai tikėdamasis pagalbos.

— Būtent! — pasakė Akselis, nenorėdamas jam padėti.

Visa tai galėjo baigtis labai nesmagiai, nes mudu supratome, kad jis nepritampa prie mūsų, ir man kilo noras jį paerzinti.

Tačiau Akselis puolė taisyti padėties ir pradėjo pasakoti smagias istorijas apie savo vaikystės miestą, dvilypę miesčionių moralę ir savo tėvą, kuris kiekvieną sekmadienį bažnyčioje atleisdavo jiems nuodėmes. Gaida ta pati, tik nekaltesnė. Akseliui reikėtų kur nors gauti diplomato postą.

Tada jis vienu kąsniu prarijo sviestainį ir žalią kiaušinį, kaip koks vilkas ar didelis šuo. Tai reiškia: plačiai išsižiojo ir kažkokiu būdu sugebėjo viską sukišti į burną neišsitepdamas barzdos. Tada užsičiaupė ir kaip pašėlęs ėmė malti dantimis.

Griežtas auklėjimas įspaudė gilų pėdsaką, nes, atlikdamas šį veiksmą, jis nekalbėjo. Ir nepražiojo burnos. Bet visos kitos kūno dalys buvo apimtos transo. Purtomos mėšlungiško drebulio. Galvos ir kaklo tikslingi trūkčiojimai persidavė visam galingam stuomeniui. Kai milžiniškas kąsnis buvo nustumtas žemyn ir užantspauduotas, jis sriūbtelėjo gerą gurkšnį alaus. Tai yra lygiai pusę bokalo.

Paskui toliau pasakojo savo nežabotas istorijas apie teisėjo žmonos meilužį nepaisydamas, kad, kol jis kramtė, mudu su Klausu spėjome susidraugauti. Ir kalbėjomės apie galimybę baigus studijas gauti praktikanto vietą vienoje iš ligoninių.

Tuomet pastebėjau Sesiliją. Ji buvo ką tik įėjusi pro duris įpilti alaus. Per prekystalį pasilenkė prie mūsų taip, jog kaklo iškirptėje pasimatė griovelis tarp krūtų. Visiškai paralyžiuota Akselio valgymo technikos, ji pylė alų per bokalo viršų ir spoksojo į jį.

Galų gale man pagailo alaus ir aš uždėjau savo delną jai ant rankos. Ši buvo šalta it ledas nuo tamsaus alaus. Ji pažvelgė į mane. Akimirksniu nusprendžiau, jog prie mano gyvenimo prisilytėjo kažkas nepakartojama.

Ji virto karštlige manyje. Ilgam. Visiškai nustojau vaikščioti pas Karną Didžiajame Kranto skersgatvyje. Ir karas nutolo.

Po pirmojo susitikimo jos lovoje, kol draugė buvo darbe, Sesilija nusprendė tapti Reinsneso daktariene.

Aš žiūrėjau į tai skeptiškai, tačiau Sesilija buvo praktiška ir gašli. Ji pilstydavo man alų, skalbdavo mano drabužius, priimdavo į savo lovą, kai draugės nebūdavo namuose, ir išplūsdavo, kai jai atrodydavo, kad elgiuosi ne taip, kaip reikėtų.

Kai susipykdavome, o tai atsitikdavo gana dažnai, ji su ta pačia drauge iš manęs šaipydavosi. Ji mėgdavo išsiplepėti. Tad visi žinodavo, kai mes susipykdavome. Man tai keldavo savotišką apvalantį įniršį. Ne vieną kartą, kai būdavome vieni, su- spausdavau ją savo gniaužtais. Stipriai. Bet ji tik žiūrėdavo į mane kibirkščiuojančiomis atkakliomis akimis ir kęsdavo. Žinoma, aš ją paleisdavau nelaukdamas, kol apspjaus. Buvo tiesiog neįmanoma surasti protingų priežasčių barniams. Kaip ugnikalniai jie iškildavo kažkur viduje, kur mes neturėjome galios. Išsiverždavo su didžiule jėga ir nurimdavo.

Nežinau, ar ji taip pat jautė aplink save stingsančią lavą. Storesniu ir storesniu klodu sulig kiekvienu proveržiu.

Tarp mūsų kildavo puikių peštynių, apie kokias net Akselis nebuvo girdėjęs. Bendraudamas su Hana išmokau smulkių suktybių. Taigi pasinaudodavau ilgais Sesilijos plaukais. Nutverdavau ir laikydavau, kol ji kapituliuodavo. Tačiau kai manydavau ją įveikęs, ji įsigudrindavo į jautrią vietą įremti kelį ar alkūnę. Buvo akivaizdu, kad ir ji išmoko niekšiškų triukelių. Kartą dūrė man į akį nykščiu ir keletą dienų negalėjau ta akimi žiūrėti.