Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Svarsčiau pasisakymus už ir prieš, lyg turėdamas pasirinkti arba sultingą mėsos kepsnį ir desertą, arba paprastą svogūnų sriubą, bet su geru vynu. Tavo pasirinkimas priklauso nuo laiko ir nusiteikimo.

Kai kas nors pateikdavo gerų argumentų apie tai, koks Kirkegoras nuostabus ir kokia jo aiški satyra, visada užsistodavau Gruntvigą, kaip geriausią ir teisingiausiai gyvenantį žmogų.

Įsigijau jų ir apie juos išleistų raštų, kalbų ir straipsnių, tačiau tai man nepadėjo ko nors išsiaiškinti. Kaip buvau, taip ir likau neutralus ir maniau, kad man jų abiejų reikia, nelabai žinodamas, kam.

Tačiau buvo kitų temų, apie kurias mielai būčiau diskutavęs. Viena iš jų — kaltė, bandydavau išprovokuoti diskusiją kada tik galėdamas. Tai visada baigdavosi tuo, jog it šunys su- siriedavome dėl religinės filosofijos.

Kita tema — moterys. Apie jas būdavo sudėtinga diskutuoti, nes studentai visada viską iškreipdavo, norėdami pasislėpti po pagyromis.

Mudu su Akseliu žinojome apie vienas kitą. Bet Akselis tokių dalykų nesvarstydavo. Jis veikdavo. Arba nieko nedarydavo.

Vargiai galėdavau žiūrėti į moteriškosios lyties būtybę nelaikydamas jos jusline dangaus dovana vaizduotei. Ne visada svajodavau apie kokius nors veiksmus. Toli gražu. Supratau savo ribotumą. Moteris įsileisdavau į svajones. Geriausius pavyzdžius pasilikdavau saugoti ir susirasdavau, kai būdavo tinkama proga. Jų buvo daugybė. Katalogavau jas pagal spalvą, dydį ir amžių. Kada panorėjęs galėdavau atkurti jų vaizdą. Kartais taip ryškiai, jog nebūčiau įžvelgęs skirtumo, jeigu staiga jos būtų įžengusios pro duris. Dažniausiai būdavo pagražintos, pusiau pasislėpusios tarp flero ir klosčių. Arba perkeltos į nešvankų kontekstą, nepadoria poza ar nešvankioje situacijoje. Arba paverstos abejingomis nekaltybėmis. Žiūrint ko man reikėdavo.

Kartais apie kolekciją bandydavau pakalbėti su Akseliu, bet jis stengdavosi nuleisti juokais.

— Bet, Akseli, jos mąsto kitaip. Yra kitokios! Įsikabina į tavo protą, nors tu visai to nenori.

— Tu tiek daug kalbi apie moteris. Gali pamanyti, jog pažįsti jas iš vidaus! — pasakė jis.

Pasijutau kaip hermafroditas.

— Gal vėl pradėk lankytis „skersgatviuose“ — pabaigęs visada gali sprukti lauk, — suprunkštė jis.

— Aš ne apie tai kalbu, — pasakiau suirzęs. — Beje, kodėl pats ten neini? Anos juk negali gauti.

Geriau jau būtų man trenkęs. Tačiau to nepadarė. Tik niekinamai pažvelgė į mane.

— Atleisk! — po valandėlės tariau.

Sliūkinome vėjyje palei ežerus. Kelios žmogystos čiuožinėjo pačiūžomis. Sukinėjosi tai šen, tai ten kaip išsipusčiusios antys.

— Nebegaliu ten eiti po to, ką pamačiau skrosdamas dvasininką, — sausai pasakė jis.

— Bet jeigu taip nebijotum sifilio? — paklausiau.

— Na, tada... — sumykė jis ir pasimuistė.

— Ar tau patiko? — paklausiau.

— Benjaminai, būk geras, užsičiaupk!

— Kas tau patiko? Kvapai? Išgąstis? Dideli kumpiai? — neatlyžau.

— Kvapai? Ne! Kas nors kita? Šviesa juk buvo užgesinta.

Tvardžiausi, kad nepradėčiau juoktis.

— Nori pasakyti, jog tau vis vien, su kuo miegoti? Nes šviesa užgesinta?

— Žinoma, ne.

— Tai ką turi galvoje? Ką nori patirti?

Jis tik gūžtelėjo.

— Man bloga nuo tavo filosofinių paistalų, — tvirtai pasakė jis.

— Tačiau turiu ką nors galvoti ir svajoti apie tai, ką tau gali duoti viešnamis, jei sakai, kad vienintelė tavo nesilankymo ten priežastis yra ligų baimė? Ir vis dėlto mokai mane, kad turiu susirasti merginą, kuri to nedaro! — sušukau.

— Nutilk! To aš nesakiau!.. Bet aišku. Tai taip... paprasta.

— O gal įdomu?

— Ar nenutilsi! — pasakė ir nuėjo.

Nubėgau iš paskos apledijusiu keliu. Ciuožiau ilgas atkarpas. Visą laiką jaučiausi taip, tarsi būčiau nuplėšęs nuo jo drabužius. Viešai.

Kitą dieną auditorijoje praeidamas pro šalį pakišau jam raštelį. Ten buvau iškeverzojęs: „Aš neinu ten iš baimės, kad nepavyks. Bet jeigu esam dviese ir vienam pavyksta, tada ne taip jau blogai. Gydytojai gali ištirti, ar prekė užkrėsta, ar ne“.

Pamačiau, kad šypsodamas įsidėjo raštelį į kišenę. Tada kilstelėjo ranką — ženklas, kad man atleido.

4 skyrius

Žygį į „skersgatvius“ atidėliojome. Užtat Akselis pasirūpino, kad būčiau pakviestas pietų pas Anos tėvus.

Profesorius buvo guvus žmogelis vešliomis žandenomis. Skaitydamas paskaitas turėjo įprotį pasistiebti, o paskui garsiai girgžtelėdamas nusileisti ant kulnų. Dėl šio ritualo neatsimindavau beveik nieko, ką jis kalbėdavo.

Akselio tėvas ir profesorius buvo studijų draugai. Tai galėjo būti tyros Akselio meilės Anai priežastis. Bet aš to nesakiau. Šiaip ar taip, jis pasiekė, kad kvietimas pietų galiotų ir „studentui iš Norlano, tolimiausios ir atšiauriausios Norvegijos vietovės“.

Kai paklausiau Akselį, kaip jam pavyko, šypsodamas tarė:

— Turiu tave išgelbėti nuo tokių kaip Sesilija, Karna ir visų kitų panašaus plauko. Tau reikia padorios draugijos. Be to, yra dar viena priežastis.

— Kokia gi? — paklausiau apimtas blogos nuojautos.

— Tavo troškimai tokie stiprūs, jog kai tau nepavyksta gauti, ko nori, žmonės, su kuriais bendrauji, ima justi sąžinės graužimą ir mano, kad jie dėl to kalti. Daug kartų buvai nepatenkintas, kai išėjau pas Aną be tavęs. Todėl ir esi pakviestas!

Profesorius gyveno jo padėtį atitinkančiame bute Didžiojoje karaliaus gatvėje. Duris atidariusi nedidukė juodai ir baltai apsivilkusi tarnaitė paėmė paltus ir skrybėles. Ta proga buvau su pirštinėmis. Bet tai matė tik juodai balta neūžauga.

Viltingai nusiteikęs, pabandžiau jai nusišypsoti. Akselis pro suspaustas lūpas sušnypštė:

— Čia tarnaitė...

Ji paėmė saldainių dėžutę, kurią nupirkome susidėję, tūptelėjo ir nuvedė mus į kambarį.

Butas buvo stebėtino skonio ir aptrinto jaukumo mišinys. Ant kai kurių baldų puikavosi garbus C. B. Hanseno įmonės, esančios Naujojoje karaliaus aikštėje, spaudas. Šeimininkė lyg tarp kitko užsiminė, jog šis baldininkas išrinktas karališkuoju „dvaro kėdžių dirbėju“.

Dar prieškambaryje užuodžiau sunkų cigaro kvapą. Pasijutau vos ne namie. Prisiminiau Reinsnesą. Kambarius. Garsus. Kvapus. Paveikslus. Ypač Jakobo. Žalvarines žvakides ir šviestuvus. Degančių krosnių spragėjimą. Prisiminimuose daiktai ir žmonės buvo neatskiriami.

Ir Aną, ir Sofiją buvau sutikęs anksčiau. Bet tik prabėgomis. Rankos paspaudimas gatvėje. Jos niekada neateidavo į studentų šventes. Atrodė, tarsi Akselis laikytų Aną kur nors paslėpęs. Taip, tarsi ji nebūtų gyva.

Sofija ir motina kalbėjo daugiausia. Taip pat ir valgant pagrindinį patiekalą. Tačiau prieš paduodant desertą, nusprendžiau pašnekinti Aną.

Ji kalbėjo mažai, bet aiškiai mačiau, jog iš padilbų mane stebi. Buvo gana liekna, bet iš Kūrėjo gavusi visas moteriškas formas. Plaštakos siauros, gražiais ilgais pirštais, kurie tvirtai spaudė stalo įrankius. Veidas buvo aukso spalvos, nors ir viduržiemį. Tokią pat odos spalvą turėjo mano matyti naujagimiai, sergantys gelta. Kaip ir visa šeima, ji atrodė nevietinė. Turbūt būta tiesos kalbose, jog profesorius — žydas.

Jos plaukai buvo tamsiai rudi ir lygūs. Bet prie veido garbanojosi. Nežinia, ar žnyplių, ar Dievo darbas. Dėl moterų niekada negali būti tikras. Tame geltonyje ir rudume skendinčios akys tiesiog stebino.

Nesupratau, kaip jų nepastebėjau sutikęs ją pirmąkart. Skaudžiai mėlynos akys kiaurai vėrė viską, kur tik nukrypdavo. Bet buvo daugiau dalykų, į kuriuos anksčiau neatkreipiau dėmesio. Pavyzdžiui, nosis. Pakumpusi, aštri, didelėmis nervingomis šnervėmis. Pečiai atrodė kaip siena, atitverianti nuo visko ir visų.